Naujausios
Skinsiu raudoną rožę
Prisimenantys anuometinę legendinę sostinės „Neringos“ kavinę sako, jog ten visas vietas buvo uzurpavusi brandaus amžiaus inteligentija, o jaunimo retai regėdavai. Nesinorėtų sutikti. Paradoksalu, bet jaunimą į „Neringą“ sukvietė tuometinis SSSR ir Lietuvos komunistų partijos vadovybės politikos vykdytojas, saulės iš Maskvos vežėjas Justas Paleckis. Mat apie 1960-tuosius Vilniuje tuometinėje L. Giros gatvėje nr. 22 (dabar Vilniaus g.) veikė Jaunimo kavinė-skaitykla, kurioje vyko įvairiausi drąsūs pokalbiai, džiazo vakarai. Pastato 2-jajame aukšte buvo kažkokia agentūra, kurioje kartą apsilankė Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir išgirdęs modernaus džiazo garsus užsuko pasižiūrėti, kas ten apačioje dedasi. Pasakojama, kad vaizdas jam pasirodęs siaubingas ir jis liepęs tučtuojau tą kavinę uždaryti. Tuomet šios kavinės-skaityklos lankytojai persikėlė į „Neringą“, o pastarajai ypač pasisekė, jog čion perėjo ir Viačeslavo Ganelino džiazo trio, grojęs uždarytoje kavinėje.
Keletas senosios bohemos atstovų, perskaičiusių mano tekstus apie šią legendinę sostinės kavinę, paklausė ne tik kur jaunimas, bet ir kur moterys, nejau kavinėje lankėsi tik vyrai. Neringa Jonušonytė knygoje „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ visą skyrių skiria dažnai kavinės lankytojai aktorei Gražinai Balandytei.
Išties vyrų kavinėje buvo daugiausiai, bet moterys jų draugiją dažnai pagyvindavo, be to, ateidavo ir vienos – tiesiog draugių kompanija. O ypač išsiskirdavo dvi – aktorės Eugenija Pleškytė ir Gražina Balandytė, abi nuostabaus grožio.
G. Balandytės prisiminimuose pastebėjau kažkurio „Neringos“ lankytojo jai skirtus žodžius, nors niekaip neatsekiau kieno jie, nes pati aktorė jų autoriaus nemini: „Kai jūs lengva tarsi elfas įskrisdavote į „Neringos“ mažąją salę, nuo jūsų šviesių garbanų, didelių žydrų akių žvilgsnio, šiltos šypsenos tarsi nušvisdavo erdvė, visi nutildavo, vyrai atsisėsdavo tiesiai, pasitempdavo, net moterims į jus būdavo miela žiūrėti. Atrodydavo, kad ir padavėjos su padėklais sustingdavo ir visi įsižiūrėdavo į jus“. Atrodo, rašyta rašto žmogaus, bet gal tai buvo tik eilinis jos gerbėjas.
G. Balandytė vaidino Kauno dramos teatre ir papasakojo istoriją iš teatro gyvenimo, kuri iškart ją išgąsdino, bet baigėsi laimingai. Jai buvo gailu mažai pripažįstamo vieno teatro aktoriaus, kuris buvo suvaidinęs daug pagrindinių vaidmenų, bet niekad už tuos vaidmenis nebuvo gavęs jokių apdovanojimų. O priežastis buvo labai paprasta, mat tai buvo vienas mėgiamiausių režisieriaus Jono Jurašo aktorius, o, žinant disidentines režisieriaus pažiūros, suprantama, kad ir jo bičiuliai nebuvo giriami.
Matydama nusiminusį aktorių Gražina su drauge sumąstė paskambinti aktoriui ir pasakyti, kad jis už vaidmenis apdovanotas miesto Vykdomojo komiteto padėkos raštu. Malonu jai buvo pamačius, kaip apsidžiaugė aktorius, net eisena pasikeitė vaikštant teatro koridoriais. Tik aktorė nepagalvojo, jog aktoriui vien žinios apie apdovanojimą nepakaks, jog jis norės turėti ir patį padėkos raštą. Taigi vieną dieną nesulaukęs jam to rašto atnešant, pats išsiruošė į Vykdomąjį komitetą. Gražina labai išsigando, nebežinojo ką daryti, nes aktoriaus sustabdyti nebespėjusi.
Vykdomajame komitete aktorius pasakė, jog jam jų darbuotojai skambino apie apdovanojimą ir jis atėjęs jo pasiimti. Miesto valdžios žmonės ėmė vienas kito klausinėti, koks tai apdovanojimas, kas aktoriui skambino. Niekas nieko nežinojo, bet nutarė, kad kažkur kažkas jų neatlikęs pareigos ir apsimetė, kad viską žiną, kažkuris valdininkų pasikvietė aktorių į savo kabinetą kavai, o kiti ant turimų padėkos raštų gražiai užrašė aktoriaus pavardę, ūkio dalies vedėjas suorganizavo rėmelius ir aktoriui apdovanojimą įteikė.
Moterys „Neringoje“ irgi turėjo savo stalelius. Tie savi staleliai buvo paplitę jau prieškariu Kauno „Konrado“ kavinėje. Kai iš Kauno išvyko Juozas Herbačiauskas, jo staliuką užėmė Petras Vaičiūnas ir Faustas Kirša.
Neseniai mus palikęs kraštietis iš Joniškio, populiarus kompozitorius Algimantas Raudonikis „Neringoje“ irgi turėjo savo stalelį. Po Benjamino Gorbulskio, Algimantas Raudonikis iš kompozitorių buvo antrasis dažniausias kavinės svečias. Tiesa, jo stalelis buvo 1-ajame bokse, arčiausiai scenos.
1996 metais čia gimė jo populiarioji daina „Švelnumas“. Kompozitorius gėrė kavą ir peržiūrinėjo natas. O tuo metu „Neringoje“ grojo ansamblis vadovaujamas Tomo Leiburo ir dainavo Valdemaras Frankonis bei Viktoras Malinauskas. Pasibaigus jų pasirodymui ir kavinei ištuštėjus, abu solistai išprašė iš kompozitoriaus natas ir net pabandė šią dainą atlikti. Nesakysi, kad jiems nepasisekė, bet kompozitorius tarstelėjo, jog, rašydamas šią dainą, iškart numatė jos atlikėją. Visi suprato, kas netrukus ir paaiškėjo, jog daina buvo parašyta Virgilijui Noreikai.
Tarp kitko, 30 metų anksčiau (1966 m.) „Neringoje“ gimė ir dar viena ypač populiari kompozitoriaus Algimanto Raudonikio daina „Lauksiu tavęs ateinant“ („Skinsiu raudoną rožę“), kurią parašė žmonai Aldonai, nes buvo pernelyg ilgai „Neringoje“ užsisėdėjęs ir namo reikėjo grįžti su dovana.