Naujausios
Nuo „Neringos“ iki „Baltijos“
Pastebėjau, o, manau, tai pastebėjo ir skaitytojas, kad „Gyvenimas buvo toks“ prisiminimuose dažnai minima Vilniaus „Neringos“ kavinė. 1959 m. lapkričio 6 d., Didžiojo Spalio išvakarėse duris atvėrusi kavinė netapo Spalio idėjų propaguotoja, bet, kaip visi jos lankytojai pripažįsta, iškart virto intelektualų ir kultūrininkų priebėga. Veikia „Neringa“ iki šiol, nes 1970 m. pasistengta ją įtraukti į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą. Išliko net medinės sienų apdailos lentelės, kurios projektuojant buvo pasirinktos dėl to, kad priminė nendrių stiebus. Banguojančios linijos, dominuojančios kavinės viduje, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių mintis pritraukti interjerą arčiau tikrosios smėlėtos Neringos.
Svarbiausias „Neringoje“ buvo profesorių stalelis. Prie jo sėdėti turėjo teisę chemijos profesorius Kazys Daukša, ekonomistas Domas Cecevičius, poetas ir vertėjas Aleksys Churginas, kalbininkas Bronys Savukynas, dailininkas Stasys Krasauskas ir kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Jei ko nebūdavo, prie profesorių galėdavo prisėsti ir kiti, aišku, tik pakviesti.
Kiti staleliai irgi buvo pasiskirstę. Jaunesniųjų staleliui priklausė smuikininkas ir dirigentas Donatas Katkus, poetai Jonas Mačiukevičius, Algirdas Verba, aktorius Rimgaudas Karvelis... Vėliau prisijungė rašytojai Ričardas Gavelis, Tomas Venclova, Saulius Tomas Kondrotas... Paulius Širvys sėsdavo kur pakliūdavo, Juozas Baltušis turėjo savo stalelį...
Restorano viduryje buvo baseinėlis, kuriame pirmasis išsimaudė Benjaminas Gorbulskis. Vėliau juo pasekė ne vienas. Tiesa, Juozas Baltušis perbėgo per baseinėlį net nenusimovęs batų. Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas Edmundas Armoška, čia švęsdamas 50-etį, irgi sakė baigiantis pobūviui išsimaudysiąs. Kadangi iki vakaro pabaigos neprabuvau, išsimaudė ar ne nemačiau, bet jei žadėjo, reikia tikėti, jog Šiauliai turi garbės pilietį (tiesa, tuomet dar jis tokiu nebuvo), išsimaudžiusį legendiniame „Neringos“ baseinėlyje.
Daugelis mėgo sėsti paskutiniame bokse, mat kažkas paleido gandą, kad ten nėra pasiklausymo aparatūros, nes ją vedžiojant nebeužteko laidų. Tiesa, kartas nuo karto būdavo diena, kai nė vienam darbuotojui nebuvo leidžiama ateiti į darbą kavinėje, aišku, nebuvo leidžiami ir lankytojai, tad specialios tarnybos ten galėjo tyliai ramiai darbuotis. Pasiklausymo aparatūra tuomet nebuvo tobula ir reikdavo ją prižiūrėti.
Apie 1990-uosius Kauno dailės galerijoje vyko dailininko Antano Martinaičio paroda. Vieną paveikslą parodai buvo paskolinęs žymus Vilniaus kolekcininkas. Jo bičiuliai kelioms valandoms, atseit fotografuoti, išprašė iš Kauno galerijos šį paveikslą ir atsivežė į Vilnių. Kolekcininkas tuo tarpu sėdėjo „Neringos“ kavinėje. Nuotykį organizavę prisėdo prie jo stalelio ir pasakė, jog yra norintis parduoti Martinaičio paveikslą. Šį dailininką itin mėgstantis kolekcininkas bemat panoro jį pirkti. Bičiuliai atnešė ir parodė iš Kauno parsivežtą paveikslą. Kolekcininkas pabalo, pasikvietė padavėją, greitai atsiskaitė ir išlėkė į Kauną. Visgi nuotykio organizatoriai sugebėjo jį aplenkti ir pakabinti paveikslą anksčiau nei jis atvyko.
Vyrai atėję į „Neringą“ su lietsargiais (žodį „skėtis“ tuomet retai kas vartojo) turėjo pirmenybę prieš atėjusius be jų. Tuomet lietsargius nešiojosi tik moterys, tad vyriškį su juo retai išvysdavai, o „Neringa“ stengėsi įdiegti savo madas ir tradicijas. Taip ir maiste. Būtent „Neringoje“ pasirodė šalta kava, be to, dėti į kavą cukrų čia buvo prasčiokiškas požymis. Ypač mėgiamas buvo eršketas ir Kijevo kotletas, kurį skverbdamas veik visad apsitaškydavai taukais.
Vakarais čia grodavo džiazas. Ansambliui vadovavo Viačeslavas Ganelinas. Tais laikais visi mėgdavo 22 valandą klausyti muzikinės radijo laidos iš Liuksemburgo. Muzikantai šito negalėjo, bet tai buvo gabūs išrinktosios tautos atstovai, tad vienas sugalvojo mechanizmą, kad laikrodžio rodyklė pasiekusi 22 valandos padalą, nustumia akmenį, kuris krinta ant magnetofono ir įjungia įrašymą.
Benjaminas Gorbulskis kartą pasislėpė už palmės ir liko kavinėje naktį. Kiek pamiegojęs, gal 6 val. ryte, išsivirė kavos, iš baro pasiėmė butelį konjako, uždegė visas šviesas ir atsisėdo prie pat didžiulio lango į Gedimino (tuomet Lenino) prospektą. Visi ryte skubantys į darbą stebėjosi anksti ryte, kai dar restoranas uždarytas, išvydę sėdinti jame vienišą garbų kompozitorių ir gurkšnojanti konjaką.
Poetas Jonas Mačiukevičius padavėjas vadindavo „išdykėlėmis“, o šios buvo pratusios, kad „Neringoje“ besilankantys poetai joms skirtų eiles. Vieną jų labai prašė Mačiukevičiaus parašyti eilėraštį apie lietų. Poetas prašymą išpildė. Gimė puikus eilėraštis. Ilgokas, tad pacituosiu tik pačią pabaigą:
Ne viską pamatęs, ne viską palietęs,
Sulytas sugrįšiu į griozdišką namą,
Kur pirmas eilėraštis gims apie lietų, -
Tai tu čia kalta, išdykėle mano.
Šiauliuose praeinant pro buvusį „Baltijos“ restoraną visad apima ilgesys tokios legendinės kavinės mūsų mieste. Pamenu „Baltijoje“, užlipi į antrą aukštą plačiais laiptais, Jurgis Žukauskas dainuoja apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, administratorius palydi prie stalelio, tuoj pasirodo padavėja, kurios čia būdavo jau ne panelės, o ponios, tai yra jau neišdykėlės, bet tas, ypač dabar, net žavėtų. Deja, durys užrakintos, tad guodžia tik viena mintis, kad čia vakarą leidžia anuometinės „Baltijos“ lankytojų vėlės, užpildžiusios visą restoraną ir vietų nebėra.