Naujausios
Nežinomas Marijos stebuklas
Kalbėdami apie sovietinį laikmetį ne vienas pripažįsta, jog be estrados dainininkų, muzikantų, kūrėjų pilkoje Lietuvos kasdienybėje gyventi būtų buvę daug liūdniau. Prisiminiau, kaip po vieno Lietuvos filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos“ koncerto Klaipėdoje be gėlių puokščių vienas klausytojas atlikėjams įteikė butelį konjako. Vyrai nusprendė čia pat užkulisiuose jį ir ištuštinti. Tiesa, supratę, kad tiek svaigaus skysčio visiems neužteks, dar sulakstė parduotuvėn.
Klaipėdos filharmonijos koncertų salės sargas mielai leido muzikantams švęsti, tad vakaras užsitęsė. Ansamblio vadovas Juozas Tiškus jau buvo išvykęs į viešbutį ir visi tuo tik džiaugėsi, nes tokių pasisėdėjimų jis nelabai toleravo. Ypač daug pastabų dėl per dažno stiklelio kilnojimo sulaukdavo vienas ansamblio gitaristas. Tad tą vakarą jis laisviau jautėsi.
Ilgai prie vandenėlio neišsėdėsi, tad muzikantai kartas nuo karto buvo priversti ieškoti tualeto. Jau gerokai kaukštelėjęs jo ieškojo ir tas gitaristas. Pateko scenon, iš jos į kitus užkulisius, bet ten nieko neradęs grįžo ir scenos nugaroje pamatė nuo pat lubų nutysusią užuolaidą. Pagalvojo, jog gal ką ras už jos, ją praskleidė ir išvydo Švenčiausią Mergelę Mariją, kaip muzikantas sakė „paną Mariją“, kuri rūsčiai į jį pažiūrėjo ir tarė: „Nuo šiol privalai nebegerti“.
Gitaristas grįžo prie švenčiančių muzikantų, bet visų nuostabai stiklelio nebelietė, ir taip kitą ir dar kitą dieną. Nustebinti muzikantai ėmė jo klausinėti, kas įvykę. Gitaristas papasakojo apie jam pasirodžiusią mergelę Mariją. Visi šaipėsi, jog jų kolegai vaidenasi. Bet aš, išgirdęs šią istoriją, supratau, jog muzikantas tikrai matė Mariją. Mat Klaipėdos filharmonijos koncertų salė buvo įrengta iš tikinčiųjų atimtoje Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Sienoje už altoriaus dailininkas Antanas Kmieliauskas sukūrė freską „Marija Taikos Karalienė“.
Įrengus filharmoniją freską atsidūrė sienoje už scenos. Filharmonijos salę rengiantiems darbininkams buvo liepta šią freską uždažyti ar kokiu kitu būdų ją panaikinti. Pamaldžios Klaipėdos moterėlės pasakojo, jog kaip vyrai besistengė, uždažydavo, trindavo, ėsdindavo, bet Marijos atvaizdas vėl ir vėl pasirodydavo. Tikintieji tai aiškino kaip stebuklą, filharmonijos vadovybė nesigilino, o liepė Marijos atvaizdą paslėpti už užuolaidos. Tad po negalimybės freską panaikinti stebuklo, Marija įvykdė dar vieną – nuo alkoholio liūno išgelbėjo „Estradinių melodijų“ muzikantą. Kai tikintiesiems ši bažnyčia buvo sugrąžinta, dailininkas freską atnaujino ir dabar apsilankę tikintieji ar turistai gali į Mariją Taikos Karalienę pažvelgti ir kokio stebuklo jos paprašyti.
„Estradinių melodijų“ muzikantai pasakojo, jog gitaristas metė gerti pačiu laiku, nes buvo priveikęs kolektyvo vadovą Juozą Tiškų ir tas po kelių dienų jį būtų atleidęs. Maestro turėjo tokią knygutę į kurią po kiekvieno koncerto įrašydavo pastabas. Ruošdamas apie Juozą Tiškų prisiminimų knygą tuos užrašus mačiau. Pasirodo, net vyrų kelnių kantas einant į sceną turėjo būti toks, kad blusa persipjautų, iškart pastabų sulaukdavo tie, kurie scenoje būdavo nenusiėmę nuo rankos laikrodžio. Ypač dėl laikrodžių kliūdavo solistams.
Ir visad, prisimenant sovietmečio estradą, prisimeni kompozitorių Benjaminą Gorbulskį. Savo biografijoje Kompozitorių sąjungai jis rašo, jog jau kariuomenėje vadovavo Dainų ir šokių ansambliui, kurio nariai pagrinde buvo iš baudžiamojo bataliono, kaip pats kompozitorius pripažįsta, „recidyvistai, dezertyrai ir šiaip aktyvūs saviveiklininkai“. Biografiją baigia prašymu išvykti į užsienį: „Iš savo tėvų paveldėjau daug buržuazinių liekanų, su kuriomis beprasmiškai kovoju, bet, nežiūrint į tai, esu sveikos moralės ir vertas pasitikėjimo ne tik Žvėryno rajone, bet ir išvykstant į užsienį“.
Kompozitorius sukūrė begalę estrados dainų, tačiau jų vis trūkdavo, nes visas vos pasirodžiusias dainas atlikėjai traukė į savo repertuarą. O dainavo jo dainas visi, kas tik bent kiek dainuodavo. (Tiesa, dainuoja ir šiandien). Tad negalėjai rasti dar nedainuotos dainos. Kartą Filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos“ solistė Nijolė Ščiukaitė panoro į savo repertuarą įjungti dar vieną Benjamino Gorbulskio dainą. Kaip beprašė kompozitoriaus, tas sakė neturįs nė vienos naujos dainos. Bet pagaliau atlyžo ir atidaręs rašomojo stalo stalčių, kuriame buvo sudėtos natos, vienas padavė, sakydamas, jog čia iš kitų metų kūrybos. Pats kompozitorius juokaudavo, jog sukūręs tiek dainų, kad dabar jau rašo ateinantiems metams. Nors kartą buvo atmestas jo kūrinys cirkui. Gorbulskis nesupyko, o tik pašmaikštavo, jog kiaulės nenori pagal jo muziką šokti.
Kompozitorius taip buvo pamėgęs Vilniaus „Neringos“ kavinę, kad net savo buto sienas Žvėryne dekoravo kaip garsiosios kavinės ir įrengė tokią pat metalinę sienelę su keramikiniais indais ir vazomis gėlėms kaip ir ten. Visi kas šiek tiek turi ryšių su bohema, žino, jog kompozitoriaus rūbinės numerėlis „Neringoje“ buvo 13, tačiau artimesnis skaičius visgi jam buvo 14 – gimė ir išėjo 14 mėnesio dieną, sunkiai sirgdamas ligoninėje gulėjo 14 palatoje.
Labai mylėjo žmoną Mariną, tačiau kartais pasipykdavo. Manęs kartą klausė, kaip pavadinti pykčio protrūkius jų šeimoje. Pamenu, atsakiau: „Kur daug šviesos, ten ir šešėlių esti“. Maestro patiko. Vieno barnio metu Marina sudaužė servizą. Po to ji gailėjosi, bet Gorbulskis nesupyko, o tik tarstelėjo: „Patyrei malonumą, o jis turi kainuoti“. Kartą Marina suslėpė visus namuose buvusius alkoholio butelius, o visur išstatė tik mineralinį vandenį. Gorbulskis supykęs išėjo į „Neringą“. Marina pasikvietė drauges ir irgi atėjo į kavinę, tik sėdo prie atskiro stalelio nei sėdėjo vyras. Netrukus ant moterų stalelio padavėjas atnešė 15 butelių mineralinio vandens. Užsakyta, aišku, buvo Gorbulskio, o vėliau jis sakė, jog norėjęs parodyti, ką pajunti prieš save matydamas tiek mineralinio vandens butelių.