Naujausios
Juodasis kvadratas
Kaip ir visi padorūs lietuviai skaitau Ričardo Gavelio romanus „Vilniaus pokerį“ ir „Vilniaus džiazą“. Pirmąjį buvau skaitęs prieš trisdešimt, o gal net daugiau metų, antrąjį kiek vėliau. Visi skaitantys šiuos kūrinius antrą kartą pasakoja, kiek daug naujo atradę, kad juos labiau suintrigavo nei skaitant pirmą kartą. Keista, bet man įsimintiniausias liko pirmas kartas. Gal todėl, kad aprašomų įvykių nepakartosi.
Dažnai pagalvoju, jog reikėjo užsirašyti gyvenime sutiktų žmonių mintis. Dar gerai, kad kartais atsigamina vienas ar kitas prisiminimas. Štai visi žinome kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio posakį, jog visa muzika jau seniai parašyta, tik dar ne visi pinigai paimti. Prisiminiau dar vieną iš pasėdėjimų Vilniaus „Neringos“ kavinėje. Kartais prie Gorbulskio ir jo draugų stalelio prisėsdavo vyrukas, prisistatantis „Žalgirio“ futbolo komandos vartininku Vincu Kateiva. Kažkas sakė, jog jis joks vartininkas, o tik juo apsimetantis. Vyrukas girdavosi galįs daug išgerti ir geriantis kaip poetas Paulius Širvys. Gorbulskiui vieną kartą tas vartininkas ne vartininkas įkyrėjo ir jis pasiuntė jį kuo toliau nuo jų stalelio ir dar papriekaištavo : „Jei sakai, kad geri kaip Širvys, kur tavo eilėraščiai?“
Apie Gorbulskio originalumą man daug pasakojo jo kolega ir bičiulis, estradinio ansamblio „Estradinės melodijos“ vadovas Juozas Tiškus. Pavyzdžiui, apie Gorbulskio pasipiršimą savo išrinktajai. Atvyko pas ją vidurnaktį su duonos išvežiojimo mašina. Pasikvietė jon išsirinktąją, o automobilio budoje buvo paruoštas paserviruotas stalas, šalia stovėjo frakuotas padavėjas. Pasipiršimas buvo iškilmingas, bet gan greitas, nes mašina turėjo vykti į kepyklą pasikrauti šviežią duoną ir vežioti ją po parduotuves.
Ir dar vieną istoriją kaip kartą vakare, besėdami „Neringos“ kavinėje ir gurkšnodami Anykščių vyną, Benjaminas Gorbulskis, Donatas Katkus (tuomet Vilniaus kvarteto smuikininkas), berods, ir Stasys Krasauskas (pats Juozas visų tiksliai neprisiminė) sumąstė, jog reikia paskleisti žinią, jog šį vyną geria ir Anglijos karalienė. Žinia bemat paplito. Kartą vienam draugui, pasakojančiam apie karalienės pamėgtą Anykščių vyną, pasakiau, jog ši istorija pramanyta. Draugas taip supyko ir net įrodinėjo, kad matęs dėžes su vynu siunčiamas į Angliją. Kad ši istorija tikra man liudijo dar keletas muzikantų, tik kai kurie sakė, jog veiksmas vykęs ne Vilniaus „Neringoje“, o Kauno „Tulpėje“. Metai greitai bėga. Sunku prisiminti, kas įvyko daugiau nei prieš 50 metų.
Rašydamas kur prašymą ar pildydamas kokį dokumentą Benjaminas Gorbulskis be savo pareigų, adreso, dar prirašydavo „Neringos“ rūbinės nr. 13“. Tą numerėlį kompozitorius nešiodavosi kišenėje, kad niekas kitas ten negalėtų pakabinti palto.
Kartais prie Gorbulskio stalelio prisėsdavo poetas Jonas Mačiukevičius. Tuo metu jis buvo neseniai pradėto leisti laikraščio „Bičiulystė“ vyr. redaktorius ir skundėsi, jog mažai skaitančiųjų naująjį leidinį. Gorbulskis redaktorių nuramino: „Jėzus Kristus irgi pradėjo nuo dvylikos prenumeratorių“.
Jono Mačiukevičiaus tekstais kompozitoriai (ir pats Benjaminas Gorbulskis) parašę ne vieną dainą, tad atrodė, jog poetas muzikalus, deja, nei balso, nei klausos neturėjo, bet iš to mokėjo pasišaipyti: „Kai pasidaro liūdna, dainuoju ir mano problemos, palyginus su mano balsu, tampa niekinės“.
Įsimintinų minčių yra išsakęs ir ne vienas šiaulietis. Pasakojama, kad Gražbylė Venclauskaitė labai mėgo šokoladą ir jai priklauso ši sentencija: „Žmogus sėdintis šalia šokolado ir jo nevalgantis, yra baisus žmogus“.
Dažnai norisi žymesniųjų paklausti apie labiausiai jiems patinkantį anekdotą. Štai aktorius Rolandas Kazlas pasakojo apie du šokių vakarų muzikantus – aklą ir kurčią. Kartą aklasis klausia kurčiojo: „Ar jie jau šoka?“. Kurčiasis atsako klausimu: „O ar mes jau grojame?“
Prisimenu dailininko Antano Krištopaičio pasakotą anekdotą. Giminės ir bičiuliai iš laidotuvių organizatorių sulaukia pranešimo, jog laidotuvės iš ketvirtadienio nukeliamos į šeštadienį. „Tai velioniui pagerėjo?“ – klausia šie.
Dailininkas Algirdas Petrulis pasakojo kokią gėdą patyręs, kai buvo apvogta jo dirbtuvė ir iš rėmų išimti paveikslai palikti, o pavogti tik rėmai. „Niekad gyvenime nesu patyręs didesnės gėdos, nors vieną paveikslą būtų paėmę“, – pergyveno dailininkas.
Perkant paveikslus irgi pasitaiko įvairiausių kuriozų. Dailininkė Kazė Zimblytė pasakojo kaip kartą atėję pirkėjai rinkosi jos paveikslą. Kas žinote šios puikios menininkės paveikslus, tai jie abstraktūs, dažniausiai ant drobės priklijuoti odos lopai. Jie įvairiausių formų, kartais sudarantys figūras, vis prisimenu „Juodąjį kvadratą“ – priklijuotą kvadratinį juodos odos gabalą. Taigi tie pirkėjai kiek pasižiūrėję į paveikslą, ėmė apžiūrinėti jo antrąją pusę. Dailininkė nesuprato, kodėl šitaip, bet pagalvojo, jog gal tai kolekcininkai, norintys, kad paveikslas būtų tvarkingas, nes kartais būna koks drobės įplyšimas ar panašiai. Žiūrėjo jie ilgai, kol paklausė: „Atleiskite, bet mums atrodo, jog čia nieko nenutapyta?“
O apie apvogtą dailininką sukūriau anekdotą. Na, gal nevisiškai pats sukūriau, kiek pasinaudojau vienu prieškariniu anekdotu, bet esmė tokia.
Apvagia dailininko dirbtuvę. Irgi pavagia tik dažus, teptukus, rėmelius. Policijai greitai pavyksta vagį sulaikyti. Jis dar nespėjęs nieko iš vogtų daiktų parduoti, tad viskas grąžinama dailininkui. Vagis prašo atleidimo, dailininkas irgi nekerštingas, policijai, atrodo, taipogi gerai, nes jei niekas nerašys pareiškimo, mažiau bus darbo. Tik atsisveikinant policininkas dar sugėdina vagį: „Kam tu vogei, juk tapyti nemoki?“. Vagis parodo į dailininką: „Jis irgi nemoka“.