Naujausios
Gulbių ežeras
Liudas buvo labai panašus į anuomet populiarų dainininką iš Ispanijos Rafaelį. Šis Lietuvoje koncertavo ne kartą, tad su Liudu susidraugavo. O Liudas dėl savo draugo itin stengėsi: grimo kambaryje įrengė tiesiog buduarus, kad bet koks princas juose jaustųsi puikiai – palmių pristatė, kilimais išklojo. Rafaelis tokias puošmenas labai mėgo. O kartą svečią net gelbėjo. Po koncerto didžiulis būrys gerbėjų laukė dainininko apsupę vos ne visus sporto rūmus. Tad buvo nutarta, jog vietoj Rafaelio pro duris išeis Liudas, tuo atlaisvindamas kelią estrados žvaigždei. Vos tik jis pasirodė pasigirdo klyksmai ir spiegimas. Gal tik Liudas pernelyg įsijautė į vaidmenį ir ėmė dalinti autografus. Aišku, kažkurio Rafaelio gerbėjo buvo atpažintas ir estrados žvaigždės gelbėtoją jau turėjo gelbėti tuometinė milicija.
Apie 1980-uosius Vilniun atvyko garsusis Štirlicas, tai yra aktorius Viačeslavas Tichonovas ir pareiškė norą operos ir baleto teatre pasižiūrėti spektaklį. Žinodamas, kad šį aktorių įsimylėjęs Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas Zvezdionkinas (vardą pamiršau), Liudas paskambino saugumo reikalus teatre kuravusiam Vladui Gulbinui ir pranešė: „Gali padaryti džiaugsmo savo šefui – pasakyk, kad šiandien spektaklyje bus Štirlicas. Tegul ateina – galės pabendrauti. Tik įspėk, kad būtų „formoje“.
Sakydamas „formoje“ Liudas turėjo galvoje, kad būtų blaivas. O ar Gulbinas, ar Zvezdionkinas suprato tai visai kitaip ir šis pasirodė su KGB generolo uniforma. Tai buvo netikėta, nes paprastai KGB darbuotojai uniformas užsivilkdavo tik savo profesinės šventės dieną. Gal todėl žiūrovai mažiau žiūrėjo į sceną, o daugiau – į vyriausybinę ložę, kurioje sėdėjo Štirlicas ir KGB generolas.
Tiesa, teatre visi juokaudavo, jog KGB savo darbuotoją Vladą Gulbiną paskyrė kuruoti teatrą todėl, kad šiame pastatytas „Gulbių ežeras“ ir taip jam bus lengviau pritapti prie artistų. O kartą Gulbinas, šiek tiek padauginęs degaus skysčio, „Gulbių ežero“ metu netikėtai įlindo scenon. Mat kilo į aukščiau teatre buvusį darbuotojų barą, kuriame karaliavo legendinis barmenas Juozas, bet išlipo aukštu žemiau, kur buvo praėjimas į sceną. Ilgai klausinėjau teatro žmonių ar tai tiesa, nes istorija atrodė išgalvota. Visi šimtu procentu tvirtino, jog tikrai tiesa. O šiaip Gulbinas buvo šaunus vyrukas, niekuo blogo apie teatro žmones KGB nepranešdavo, o šie tai žinojo ir jo visiškai nesivaržė. Ypač jo žodis buvo svarus aktoriams vykstant gastrolių į užsienį. Veik visi išvykdavo.
Pikti liežuviai ėmė plakti, jog operos ir baleto teatro salės administratorius Liudas Aškinis neva už bilietus gaunąs kyšius. Miesto OBCHS nusprendė padaryti provokaciją. Jų darbuotoja į teatrą atnešė du armėniško konjako butelius ir paprašė perduoti Aškiniui už „parduotus bilietus“. Liudas jų neėmė, nes nesuprato už ką.
Po kiek laiko Liudas paklausė teatro darbuotojos, priėmusios butelius, koks jų likimas. Ši atsakė, kad jie jau išgerti, nes vieną vakarą teatre užsibuvo miesto valdžia, tarp kurių buvo ir OBCHS viršininkas. Teatro bufetai jau buvo uždaryti, o išgerti vyrai dar norėjo, tad OBCHS viršininkas paprašė tų butelių.
Liudui teko bendrauti su žymiausiais Lietuvos valdžios žmonėmis. Kartą skrido į Vokietiją, kur vyko Lietuvos TSR kultūros dienos. Anksčiau iš Vilniaus į Vakarų pasaulį tiesioginių reisų nebuvo, tad tekdavo skristi į Maskvą, o iš ten jau toliau. Delegacijoje vieni svarbiausių asmenų buvo LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas, CK užsienio ryšių skyriaus vedėjas Mečislovas Sadovskis ir kitų. Liudui lėktuve teko sėdėti netoli tų ponų, kurie tada buvo draugai, bet, kaip Liudas juokavo, ne jo.
Pakilęs lėktuvas niekur neskrido, bet suko ratus virš Maskvos. Paaiškėjo, jog lėktuvas negali įtraukti šasi, todėl skristi buvo pavojinga ir reikėjo iškart leistis, tačiau prieš tai išdeginti kurą. Vyrams šis procesas atsibodo, tačiau gelbėjo Liudas, turėjęs savo lagaminėlyje didžiulį viskio butelį, kurį buvo pasiėmęs, nes, anot jo, kelionė yra toks dalykas, kuris neturi nusibosti.
O linksmiausias prisiminimas iš draugystės su Liudu, kai, žiūrint naujametinę „Traviatą“, Virgilijus Noreika užtraukė „Pakelkim, pakelkim taurę linksmybių“, liūdnas sėdėjęs Liudas iškart burbtelėjo „Klausau, šefe“ (Virgilijus Noreika tuomet buvo teatro gen. direktorius) ir patapšnojo man per petį stotis ir eiti į barą pas Juozą. Sako, jis visad taip elgdavos, kai tik Noreika užtraukdavo šią ariją.