Gyvenimas buvo toks (54)

ELTA nuotr.
Gal apie 1980-uosius Šiaulių dramos teatre stebint spektaklį per sceną prabėgo katė. Sako, jog anuomet veik kiekviename teatre, koncertų salėje ar muziejuje gyveno katės. Ir sako, jog jos nebuvo nelaimių nešėjos, bet priešingai – sėkmės talismanai. Dieną jos tūnodavo kažkur pasislėpusios, vėlai vakare ar naktį valiūkaudavo. Svarbiausia didžiausiuose pastatuose neliko pelių. Kas geriau teatre: ar kažkur gyvenanti katė, ar šmirinėjančios pelės? Tiesa, meno šventovėse, kuriuose jos gyvendavo atsitikdavo linksmų dalykų.

 

 

Teatro katės

 

Nežinau ar šiandien dar yra kur užsilikusių kačių, bet mano bendraamžių jaunystės laikais jų pasirodymas kur iš už užuolaidų maloniai nuteikdavo. Rašytojas Liutauras Degėsis pasakojo, jog kačių bijoti nereikia. Tarkime, tikime, jog jei katė prieš automobilį perbėgo kelią, laukia nemalonumai ar net nelaimės. Bet, anot rašytojo, šį prietarą galima įveikti kitu. Reikia tris kartus atidaryti ir uždaryti automobilio bagažinėlę, tą, kuri pačiame priekyje, priešais keleivį ir jokie nemalonumai bei nelaimės neaplankys.

Anuomet buvo skatinamos broliškų respublikų teatrų draugystės. Vienas iš Lietuvos teatrų draugų tapo Gardino teatras. Jame, pasakojama, užkulisiuose buvo pilna kačių. Donatas Banionis prisiminė, kad Panevėžio dramos teatras devintajame dešimtmetyje ruošėsi statyti A. Dudarevo pjesę „Eiliniai“. Gardino teatras buvo šią pjesę pastatęs, todėl Panevėžio teatro atstovai išvyko į šį Vakarų Baltarusijos miestą pamatyti jų pastatymą.

Tą dieną buvo vieno teatro aktoriaus jubiliejus. Pradėtas jis švęsti dar prieš spektaklį. Atvykę lietuviai irgi pasveikino jubiliatą, kažkiek drauge pasivaišino ir nuėjo į salę laukti spektaklio. Jau pjesės pradžioje yra scena, kur du kareiviai laukia genštabo pranešimo apie tai, kaip toliau kovoti. Tuo momentu iš vienų kulisų išbėgo katė, pasisukiojo ir išdūmė į kitos scenos pusės kulisus. Aktoriai toliau kalbėjo, kad tuoj to pranešimo sulauks, bet niekas jiems jo nenešė, tad šie ėmė nervintis, garsiai šūkauti, jog laukia pranešimo, bet niekas jų negirdėjo, tas, kuris turėjo jį atnešti šventė jubiliejų. Lietuviai pjesės tekstą žinojo, todėl pradėjo imti juokas, o kai nenori garsiai prasijuokti, tą juoką slepi, bet tai nėra lengva, nes ima virpėti kėdė ir jei pas kaimyną tas pat, tai juokas dar labiau ima.

Ilgokai aktoriai belaukdami šūkavo, kol pagaliau vienas jų, nusprendęs suktis iš padėties, pompastiškai tarė, jog jei niekas neneša pranešimo, jie patys nuspręs kaip kovoti. Spektaklis toliau visiškai nesiklijavo: keli aktoriai visai nepasirodė, vienas, kažkiek pavaidinęs, pasakė tuoj grįš, bet taip ir nebepasirodė.

Linksma prisiminti tokias istorijas. Gyvenimas leido pažinti daug puikių žmonių. Neseniai mus paliko šiaulietis, vienas pirmųjų Lietuvos estradinių ansamblių konferansjė, vėliau filharmonijos, o po to operos ir baleto teatro administratorius Liudas Aškinis. Išėjo tyliai, be skambių atsisveikinimo žodžių, nedaugelis apie jo išėjimą ir žino. Konferansjė kelią Liudas pradėjo Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje, tęsė filharmonijos kolektyve „Nemuno žiburiai“.

Prisiminiau jo pasakotą istoriją apie, jau gal net prieš 60 metų, Palangoje koncertavusią garsią operos solistę Jeleną Obrazcovą. Pamačiusi, kad koncertų salė be aklinų uždengtų sienų ji atsisakė dainuoti, nes bijojo skersvėjų. Buvo pasiūlyta perkelti koncertą į Palangos mokyklos salę. Operos primadona vis tiek muistėsi. O ji labai mylėjo kates, net kelias veždavosi su savim į gastroles. Taip ir šįkart katės glaustėsi prie jos kojų. Koncerto administratorius kalbą pradėjo nuo pagyrų katėms. Solistei, regis, tas patiko ir pereiti dainuoti į mokyklą sutiko. Bet buvo dar viena problema. Palangos koncertų salė talpino 1100 žiūrovų, o mokyklos tik 700. Vėl teko girti kates ir aiškinti apie pristatomas kėdes, nes visi 1100 bilietų buvo išpirkti. Liudo nuostabai operos žvaigždė visai atlyžo ir net liepė: „Sodinkit žiūrovus nors ir ant scenos, tik palikit truputėlį vietos man ir fortepijonui“. Taip Obrazcovai ir fortepijonui liko kokie 4 kvadratiniai metrai. Koncertas praėjo puikiai, o Liudas mąsto, jog viską gelbėjo pagyros katėms.

Ir dar viena Liudo pasakota istorija, tiesa, su katėm jau neturinti nieko bendro. Anuomet labai populiarus buvo bulgarų dainininkas Emilis Dimitrovas. Kartą jis gastroliavo Vilniaus sporto rūmuose, bet vienas koncertas buvo numatytas ir sporto rūmuose Panevėžyje. Koncertus administravo Liudas ir, žinodamas, kad žiūrovų ypač į koncertą Panevėžyje veržte veršis, paprašė 100 milicininkų, anuomet taip jie vadinosi, apsaugos. Teskyrė vos 10.

Prieš koncertą neturintys bilietų estrados gerbėjai apsupo Panevėžio sporto rūmus. O atvyko Šiaulių miesto pirmasis partijos sekretorius ir vykdomojo komiteto pirmininkas su žmonomis. Juos atlydėjo Panevėžio sekretorius ir pirmininkas, irgi su žmonomis. Visi įėjimai buvo užkimšti į koncertą besiveržiančių žiūrovų ir praeiti pro juos atvykę negalėjo. Liudas jau buvo apžvalgęs rūmus ir liepė užrakinti moterų tualetą. O langas jame buvo žemiau, tad jį atidarė, padėjo lentą lauko pusėje, kitą viduje ir tokiu tilteliu pakvietė garbingus svečius, o Liudas viešnias net už parankės palaikė.