Naujausios
Poilsiautojai be bagažo
Neseniai mus palikęs dailininkas Kostas Dereškevičius pasakojo apie sovietmečiu savo parodą Maskvos lengvosios atletikos manieže. Suprantančiai – tai keista erdvė dailininkų darbų ekspozicijoms, bet rusai dar ne tai gali sugalvoti: girdi, didžiulės erdvės daug darbų gali tilpti. Giliu sovietmečiu eksponuoti savo darbus šiame manieže buvo didžiulė garbė ir dailininko įvertinimas. Tikrai pamenu, jog prieš K. Dereškevičiaus parodą čia savo darbus rodė Augustinas Savickas. Jei neklystu buvo vykusios ir Jono Švažo, Vlado Karatajaus, Silvestro Džiaukšto, Vincento Gečo ir kitų parodos.
Kostas prisiminė, kad jo parodą turėjo pristatyti kažkuris žymus rusų menotyrininkas, kuris pasirodė veik vėluodamas ir nieko neapžiūrėjęs ėmė pristatinėti. Lietuvių tapytojas stebėjosi, kad menotyrininkas jo kūryboje atrado daug tokių dalykų, kurių menininkas net nepagalvojo turįs. Ir dar nesuprato, kada tas menotyrininkas apžiūrėjo jo darbus, nusprendė, jog gal prieš atidarymą, kai paveikslai jau buvo sukabinti, ankstėliau buvo atėjęs. Vėliau paaiškėjo, jog menotyrininkas nieko nematė, o apie visas parodas pasakoja tą patį.
Meno žmonės gan linksmai gali pasakoti apie savo nuotykius, o ir bet kokias istorijas. Humoro jausmo iš menininko neatimsi. Štai kuklus ir tylus Justinas Marcinkevičius, dėl kurio dabar laužomos ietys, pasakojo linksmą istoriją apie Šekspyrą.
O buvo taip, kad pobūvyje susitiko Šekspyro kūrybos tyrinėtojas ir gydytojas reanimatorius. Šekspyro žinovas vis gretinosi prie gydytojo, pasakodamas jam įvairiausias istorijas. Gydytojas, norėdamas pabūti vienas ar su kitais svečiais, tarstelėjo šekspyrologui, jog buvo atgaivinęs Šekspyrą. Kaukštelėjęs šekspyrologas bemat sukluso. Jam pasidarė įdomu, ką Šekspyras kalbėjęs ir kaip toji istorija baigėsi. Gydytojas atsakė, jog baigėsi labai paprastai: „Šekspyras apsilankė tamstos paskaitoje ir išgirdęs, ką jūs apie jo kūrybą pasakojate, iškart vėl numirė“.
Daugiausiai linksmų istorijų meno žmonės gali papasakoti iš atostogų. Kiekvienas lietuvis turi užauginti vaiką, pasodinti medį ir pasistatyti namą. Dar turi kiekvienais metais apsilankyti Palangoje. Ne išimtis ir menininkai. Palangoje S. Daukanto g. buvo, o ir tebėra Dailininkų namai. Sovietmečiu ten patekti buvo gan sunku, reikėjo pripiešti ar nulipdyti ne vieną Leniną ar bent žinomesnį revoliucionierių.
Kai Palangon atvykę dailininkai vienas kitą kviesdavo susitikimui, kartais išgirsdavo atsakymą: „Negaliu, aš su bagažu“. Tai reikšdavo, kad jis atvykęs ne vienas. Todėl laimingiausieji būdavo atvykę į kurortą be bagažo.
Neseniai su grupele dailininkų prisėdę mūsų jaunystės prisiminimų „Moliniame ąsotyje“ šnektelėjom, kas apsprendžia atostogas Palangoje. Nutarėme, jog sprendžiame iš cepelinų kainos. Skaičiau, kad vienam cepelinui išvirti reikia 100 g nusunktų bulvių tarkių, 50 g virtų ir sugrūstų bulvių košės, 30 g mėsos, svogūnų, druskos, pipirų, kitų prieskonių. Dar pridėkim keliasdešimt centų padažui, tad be darbo sąnaudų iš tokio produktų kiekio pagamintas produktas kainuotų apie 0,6 euro. Pridėjus darbo, energetikos išlaidas (vandenį, dujas, elektrą) gautume antrą tiek, o jei dar pridėtume maitinimo įstaigos eksploatacines išlaidas gautume 1,5 euro. Tad iš viso vienos cepelinų porcijos savikaina – 3 eurai.
Taigi porcija cepelinų „Moliniame ąsotyje“ kainavo 9 eurus. Pusė porcijos (vienas cepelinas) – 5 eurai. 2020-taisiais, prieš trejus metus, čia jie kainavo 6,60 euro. „Senojoje Hansoje“ – 8 eurai, prieš trejus metus – 6 eurai, „Jūros akyje“ – 7,50 eurai, 2020-taisiais – 4,50 euro, „Floros simfonijoje“ kaina nuo 2020-tųjų nesikeitė – 7.50 euro. Kavinėje „Vila Gražina“ cepelinų porcijos kaina – 7 eurai, 2020-taisiais – 6 eurai, „Močiučių restorane“ – 6,90 euro, o 2020 metais tokio restorano dar nebuvo.
2010 metais cepelinų kaina Palangoje svyravo tarp 6 ir 6,50 lito, 2000 – tarp 4 ir 5,50 lito, 1980 m. – 0,78 rublio. Sovietmečiu apie cepelinų kainas niekas nediskutuodavo, nes visur jos buvo veik vienodos. O kaina buvo tokia kaip ir dabar. Tuomet 70 – 80 rublių būdavo nedidukas atlyginimas, dabar nedidukas – 700 ar 800 eurų. Tad sovietmečio cepelinų kaina 80 kapeikų yra ta pati kaip dabar 8 eurai.
Taip ir gyvenome, taip ir gyvename.