Naujausios
Dainų mėnuo
Ar pastebėjote, kad visi realybės šou populiarūs, bet ypač – tie, kuriuose dainuojama. Tad jeigu jūs bent minimaliai domitės muzika, tikrai girdėjote apie „Eurovizijos“ konkursą, kuris gegužę leidžia pavadinti dainų mėnesiu. Be to, šių metų lietuvaičių pasirodymu „Eurovizijoje“, atrodo, visi patenkinti. Bent aš ir mano draugai galvojom būsiant prasčiau. Ačiū muzikos mūzai Euterpei, kad klydome.
„Negaliu nedainuot“, – sakoma apie lietuvio sielą. Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbę ir klausydavosi. Gaila tik, kad šiandien mus formuoja ne liaudies, bet estradinės dainos. Nors, ką darysi. Ką apie muziką gali pasakyti dabar populiarios nuomonių formuotojos? Viena tokia buvo atvykusi į koncertą „Laiptų galerijoje“. Ją atlydėję sprendė, jog būtina galerijos darbuotojams apie jos atvykimą pranešti, nes tai, anot jų, tokia viešnia galerijos gyvenime – neeilinis įvykis.
Koncertavo M. K. Čiurlionio kvartetas. Programos vedėjas labai aiškiai paaiškino, jog skambės keturių dalių kvartetas ir po dalių neplojama. Baigėsi pirmoji dalis, nuomonės formuotoja iškart ėmė ploti.
Nors šiaip jau kiek belinksmintum lietuvį, jis vis tiek bus liūdnas. Sako, kad lietuviai rūškani, nes netgi mūsų fonoteka tarnauja kalbos niūrumui. Kai kasdien daug kartų tari visokius š, ž, č – kur ten linksmas bebūsi. Tariant tokius garsus veikia tie patys veido raumenys, kurie reikalingi raukantis ar nutaisant rūškaną fizionomiją. Todėl ir reikia mums dažniau dainuoti. Dainuojant daug kas užslepiama.
Prisiminiau aktorę Moniką Mironaitę, kuri turėjo daug sveiko humoro. Kartą ji su Juozu Baltušiu apsilankė vienoje šeimoje, kuri šventė jubiliejų ir aktorę su rašytoju buvo kvietę. Kai svečiai atvyko, šeimininkė jau dainavo anksčiau susirinkusiems. Ji nebuvo profesionali dainininkė, bet dainuoti mėgo ir visad svečiai turėdavo jos išklausyti. Pamačiusi naujus atvykėlius šeimininkė dainuoti nustojo ir atvykusiuosius jau buvusiems svečiams pristatė kaip didelius muzikos mylėtojus ir žinovus. „Taip tai taip, – atsakė Mironaitė, – bet jūs dainuokite.“
Dainos populiarumui reikalinga įsimintina melodija ir žodžiai. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Algimanto Raudonikio daina „Lauksiu tavęs ateinant“ (kad būtų aiškiau, vadinkim ją „Skinsiu raudoną rožę“), kurią pirmieji 1967 metais padainavo šiauliečiai Nijolė Ščiukaitė ir Jurgis Žukauskas. Tas pat ir su koveriais. Pavyzdžiui, „U samovara ja i moja Maša“ nuskambėjo „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“. O ir vėliau: „Snaudžia malūnas prie kelio“, „Šoka basos raganaitės“ ar „Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom“. Lietuviai kompozitoriai didelį dėmesį skyrė savo dainų tekstų paieškoms, stengėsi, kad jie atspindėtų tuometinį gyvenimą: „Šviečia naktį, šviečia dieną, šviečia naktį, šviečia dieną Elektrėnų žiburiai“. Pasitaikydavo ir primityvesnių, pavyzdžiui, daina, raginanti svečius pakelti taurelę. Gal prisimenate tokią „Eilės dainą“: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok“. Bet greitai tokios išnyko.
Atgimimo pradžioje ypač populiari buvo: „Mėlynaki Nemunėli, leisk bangą palytėt“. Vilniuje visuose trijuose viešbučio „Lietuva“ restoranuose ši daina be perstojo skambėdavo, o ne vienas Amerikos lietuvis braukė ašarą.
Pasakojama, kaip apie 1960–1980-uosius plačiosios Rusijos gyventojus stebindavo pas juos atvykstantys koncertuoti stilingais kostiumais lietuviai muzikantai ir solistės – vakarietiškomis šukuosenomis, gipiūrinėmis pirštinaitėmis, liemenuotomis suknelėmis. Štai šiaulietei Nijolei Ščiukaitei medžiagas suknutėms atsiųsdavo giminaičiai iš JAV, o ir Lietuvoje ji prašydavo pardavėjų palikti vieną ar kitą medžiagą. Kartą jos koncertą stebėjo tuometinis pirmasis Lietuvos kompartijos sekretorius Griškevičius su žmona Sofija. Solistė vilkėjo to paties audinio suknele kaip ir ponia Sofija. Kilo triukšmas, nes kai kompartijos lyderio žmona nusipirkdavo vieną ar kitą medžiagą, jos daugiau niekam nebebuvo galima pardavinėti.
Lietuva anuomet galėjo pasididžiuoti ir naktinių barų programomis. Puikūs šokėjai, populiarūs dainininkai: Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas Klaipėdos „Neringoje“, Lina Urnikytė, Saulius Lileikis, Juozas Garbenis Šiaulių „Geluvoje“, Birutė Dambrauskaitė, Aleksas Lemanas Vilniaus „Dainavoje“. Kauno naktiniame bare „Orbita“ dainavo Janina Miščiukaitė (saksofonu grojo R. Brazaitis), bet šis baras ypač pagarsėjo dėl pirmą kartą Sovietų Sąjungoje rodomo striptizo. Pradžioje jis buvo nufilmuotas ekrane, įsidrąsinus – gyvai, bet vis tiek už užuolaidos, tiesa, daugiau mažiau permatomos.
Deja, iš sovietmečio daug ir slogių prisiminimų. Man ypač buvo gaila „Vilniaus aidų“ ir „Nerijos“ solisto Benedikto Gadeikio, puikaus vyruko. Mat jo neišleisdavo užsienio gastrolių netgi į Lenkiją, nes buvo tremtinių sūnus. Bet jis ne vienas buvo toks – niekur neišleidžiamas. Kai kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio užsienyje šeimininkai parodę, kaip jie gyvena, klausdavo: „Kaip gyvenate jūs?“, šis atsakydavo: „O mes gyvename kitaip.“
Buvo tokia Vytauto Kernagio daina apie paukštelį, kuris viską žinojo ir viską suprato. Vytautui teko cenzoriams aiškinti, ką tas paukštelis žinojo ir ką suprato. Knygos apie lietuvių estradą „Bravo estradai!“ autorė Inga Liutkevičienė prisimena, kad Vytauto Kernagio atliekamos dainos žodžiuose „Suplėšysim į gabalus tuos kolorado vabalus“ kažkas sugebėjo įžvelgti kvietimą susidoroti su valdžia.