Naujausios
Sadūto tūto
Norim šito ar nenorim, apie „Euroviziją“ šiandien visi žinome. Pirmoji „Eurovizija“ įvyko 1956 metais. Mes, lietuvaičiai, kad egzistuoja tokia „Eurovizija“ sužinojome gal tik 1974 metais, kai konkurse laimėjo „ABBA“ daina „Waterloo“. O pirmą kartą lietuviai „Eurovizijoje“ dalyvavo 1994 metais. Nuo tada – kasmet. Kartais blogiau, kartais geriau. Spėliojame, kaip bus šiemet. Liūdna, bet dažniau girdžiu pesimistinių prognozių. Gal su optimistinėmis prasilenkiu, ne toj kompanijoj atsirandu.
Klausydamasis šių metų Eurovizinės dainos iškart prisimenu prieš 50 metų Lietuvos kino studijos susuktą kino filmą „Sadūto tūto“. Ta asociacija gal dėl panašių žodžių žaismo filmo pavadinime ir dainos tekste. Filme vaidino visas anuometinių mūsų aktorių žvaigždynas: Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Bronius Babkauskas, Eugenija Pleškytė, Nijolė Lepeškaitė, Vladas Bagdonas... Filmo režisierius Almantas Grikevičius, scenarijaus autorius – Vytautas Žalakevičius. Atrodo, sėkmė turėjo būti garantuota, bet šito neįvyko ir tai turbūt mažiausiai žiūrovų sulaukusi Lietuvos kino studijos juosta.
Nesėkmė lydi ir filmo herojus. Tai istorija apie du draugus menininkus. Gavęs didelį užsakymą sanatorijai apipavidalinti, Povilas pasikviečia talkon kolegą Petrą, bet ima su juo nesutarti, kol jų keliai visiškai išsiskiria. Dėl visų nesėkmių Povilas kaltina savo žmoną, darbų vykdytojas Varnas vagia statybines medžiagas, miršta eigulio tėvas... Viskas, kas blogo gali įvykti, įvyksta. Be to, lydi nuojauta, kad toliau bus dar blogiau.
Atrodo, filmo kūrėjai buvo įsitikinę sėkme ir kažkur kažko nepadarė. Taip ir dėl Eurovizijos bent man peršasi mintis, kad mūsų atlikėjams svarbu ne laimėti, bet, kaip sporte, sudalyvauti. Tačiau šis tekstas ne apie tai, o tiesiog noriu prisiminti, kokia mūsų estrada buvo anksčiau, kai jokios Eurovizijos mums buvo nepasiekiamos.
Sakyčiau, viso centre buvo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Kompozitoriaus kūryba – tai per 1000 kūrinių. Nors pirmiausiai jo vardas asocijuojasi su estradine daina. Muzikologas Vytautas Gerulaitis drąsiai tvirtina, jog bent dešimt jo dainų yra pasaulinio lygio kūriniai.
Stojant į Maskvos konservatoriją tik du studentai, jis ir Alfredas Šnitkė, iš specialybės gavo penketus. Visi stebėjosi, kokiu čia instrumentu groja būsimas studentas. O grojo jis birbyne. Viskas būtų gerai, bet neišlaikė rusų kalbos egzamino. Nenusiminė, baigė Vilniaus konservatoriją.
Kompozitorius buvo amžinas „Neringos“ lankytojas, nuo pat 1959 m., kai šis Vilniaus restoranas atvėrė duris, iki paskutinės gyvenimo dienos. Paltą visad kabino 13 numeriu ir net numerėlį nuolat laikė savo kišenėje, kad rūbininkas ant jo pakabos kokio kito nepakabintų. Jeigu gerai pamenu, Stasio Krasausko numerėlis buvo 5.
Visad prisimindavo savo kūrinių koncertą su „Trimito“ orkestru Šiauliuose, kai iš salės sulaukė raštelio: „Kodėl visi plikiai tokie protingi?“, kurį pakomentavo: „Klausimą uždavė tikrai ne plikis“. O kai apvogė jo butą, stebėjosi: „Kokie neprotingi vagys, nė vienos mano dainos nepavogė“.
Kartą Gorbulskis savo žmonai prašė kelialapio į Picundą. Jo klausė, kaip čia yra, kad kelialapio jis prašo žmonai. Kompozitorius atsakė, jog, kai žmona išvyks, jis galės netrukdomas kurti.
Tiesa, o su minėtu „Trimitu“ buvo paruošęs programą, kurios vieną dalį sudarė įvairių komisijų atmesti jo kūriniai. Daug kas jį vadino „gaisrininku“, nes, kai skubiai reikėdavo parašyti kokį kūrinį, jis tai padarydavo. Kartą buvo paprašytas parašyti dainą kauniečiams, kad atitiktų miesto dvasią. Iškart sukūrė: „Neilon, perlon, kapron – dabar pati geriausia medžiaga...“ Manau, jeigu Gorbulskio laikais mūsų dainininkai būtų dalyvavę „Eurovizijoje“, šis būtų „pagavęs“ ko reikia šiam dainų konkursui ir sukūręs dainą.
Benjaminas Gorbulskis turėjo nuostabų humoro jausmą ir mėgo pasakoti anekdotus, dargi apie save. Štai pasakojimą, kad rojuje liejasi puikus vynas, sukinėjasi gražios moterys, skamba maloni muzika, jis sakydavo norįs paneigti, nes vynas rojuje bealkoholinis, moterys ne tokios jau ir gražios, o dar visą dieną Gorbulskio muzika skamba.
Vieną anekdotą maestro skyriau ir aš. Tiesa, tai nevisiškai mano autorystė, nes kiek perfrazavau anglišką anekdotą. O istorija tokia. Eina Gorbulskis gatve ir girdi, kad gatvės muzikantai groja jo kūrinį. Sustojęs juos pamoko: „Vivace“. Supratęs, jog šio muzikinio termino grojantys gali nesuprasti, paaiškina: „Reiktų truputi greičiau“. „O kas toks būsi?“ – klausia maestro muzikantai. „Aš esu kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, kurio kūrinį grojate“. Kitą dieną jis vėl pamato tuos muzikantus, bet jau prie savęs pasistačiusius lentelę: „Kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio mokiniai“.
O šią istoriją pasakojo pats Benjaminas. Kartą troleibusu grįžo namo. Rankoje laikė natų aplanką ir keletas lapų buvo kiek iš jo išlindę. „Ar pats groji?“ – stačiokiškai kompozitorių užkalbino bendrakeleivis. „Groju“, – atsakė kompozitorius. Ant vieno natų lapo matėsi užrašas „Gorbulskis“. „Ir jį groji?“, – toliau klausinėjo vyriškis. „Groju“, – vėl atsakė kompozitorius. Sutapo, kad abu išlipo toje pat stotelėje. „Kur gyveni?“ – domėjosi bendrakeleivis. Kompozitorius pasakė. „Kuriame bute?“ – nepažįstamojo klausimai nesibaigė. Kompozitorius pasakė buto numerį. „Nemeluok, – supyko bendrakeleivis, – tame bute gyvena kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, aš žinau, nes jo dainų klausausi“.