Naujausios
Kaip parašyti knygą
Pirmaisiais XXI amžiaus metais Vilniaus Lazdynų mikrorajone sėdėjau su maestro Juozu Tiškumi jaukiame jo ir jo žmonos, dainininkės Nijolės Ščiukaitės, bute. Pačioje XX amžiaus pabaigoje Juozas buvo atšventęs savo 70-metį. Aiškinomės, ar naują amžių pradėjo 2000-ieji ar 2001-ieji metai. Nusprendėme, jog 2001-ieji, nes alaus dėžė baigiasi su dvidešimtu buteliu, o dvidešimt pirmą reikėtų traukti jau iš naujos...
Tiesa, gurkšnojome tauresnį gėrimą. Juozui pastačius ant stalo butelį, pasiūliau gerti ką paprastesnio, nes nepatogu tapo dėl šeimininko išlaidavimo, bet Tiškų, jei jis jau ką nuspręsdavo, retai perkalbėdavai, tad aš ilgai nesispyriojau... Įpusėję pajutom, kad trūksta užkandos. Mėsos pakako, reikėjo agurkų. Nijolė – ne tik puiki dainininkė, bet ir labai gera šeimininkė, todėl jos konservuotus agurkėlius greitai sušlamštėm. Nelaukę, kol ji grįš iš paskaitų Balio Dvariono muzikos mokykloje, kur dėstė vokalą, ryžomės leistis į rūsį, nes ten, pasak Juozo, konservuotų agurkų stiklainių turėjo būti daug. Tiesa, virtuvė ir rūsys – Nijolės karalija... Neapsirikom: stiklainių su gražiais žalsvais agurkėliais tikrai radome į valias.
Užkliuvęs už kažkokios lentos, Juozas prisipažino seniai čia buvęs. Atvertę lentą, išvydome tris raides: LEO. Juozas paaiškino, jog tai Lietuvos estradinio orkestro pultelis. Prisiminė, jog radęs jį užkritusį filharmonijoje ir paprašęs direktoriaus pasiimti. Direktorius leido. „Mielas prisiminimas“, – paaiškino Juozas.
Pakilę į viršų, išsikalbėjom apie Lietuvos estradinį orkestrą, pirmąjį Lietuvoje profesionalų bigbendą, kurį maestro įkūrė ir jam vadovavo. Tiesa, mūsų politikai raidžių junginį LEO kiek sudirbo, o derėtų, kad šias raides prisimintume, kaip puikaus orkestro pavadinimą, Juozo Tiškaus kūdikį, kuris net dažnai buvo vadinamas Juozo Tiškaus vardu, nes maestro ir LEO – neatskiriami.
Grįžo po paskaitų Nijolė. Leidomės į prisiminimus apie LEO ir lietuvių estradą. Kadangi neseniai Nijolei ir Juozui buvau įteikęs savo autorinę knygą, o jie ją perskaitę pagyrė, Nijolė pasiūlė mums su Juozu parašyti knygą apie lietuvių estradą. Tada šia tema buvo pasirodžiusi vienintelė knyga – Liudo Šaltenio „Mūza su mikrofonu“.
Tuo tikslu keliskart su Juozu susitikome – užrašinėjau maestro prisiminimus apie gimtąjį Kauną, Kauno politechnikos instituto orkestrą, Kauno jaunimo orkestrą, LEO, ansamblį „Estradinės melodijos“, kuriems jis vadovavo, kitus filharmonijos ir saviveiklinius estrados kolektyvus, estrados konkursus, kuriuose Juozui teko būti vertinimo komisijos nariu ar pirmininku. Deja, dirbome lėtai, gyvenimas skirtingose miestuose neleido dažnai susitikinėti, kompiuteriai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad nutarėme apsiriboti knyga tik apie Juozą – kurią (knyga pasirodė po maestro mirties) su leidėjais pavadinome „Atsiminimai apie maestro Juozą Tiškų“.
Rašant knygą teko susitikti su dainininkais ir muzikantais, dainavusiais ir grojusias Juozo Tiškaus vadovaujamuose kolektyvuose. Daug istorijų pripasakojo būgnininkas Alfredas Krutulis. Tiesa, mušamaisiais jis grojo neilgai, greitai ėmė užsiiminėti administraciniu darbu ir rengti programas Kauno naktiniuose baruose. Alfredas šiandien vadinamas pirmuoju estrados režisieriumi Lietuvoje.
Įsiminė jo pasakota istorija apie vieno Kauno naktinio baro dainininkę, kuri į programą atėjo išgėrusi. Neleisti dainininkės į scena nebuvo kaip, nes trūko solistų, o, be to, stebėti programos buvo atvykę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, kurie dažnai į šį barą užsukdavo pasiklausyti būtent šios dainininkės.
Dainavo ji liūdną dainą, o išgėrusio žmogaus galvoje kyla daug idėjų, tad sugalvojo dainos pabaigoje atsiklaupti, ko šiaip niekad nedarydavo. Atsiklaupti atsiklaupė, bet visiems programos dalyviams tapo aišku, jog nebeatsistos. Ir čia Alfredui, kuris su apšvietėju sėdėjo prie pulto, kilo mintis užgesinti visas šviesas. Užgesino, ir laimė, kad tai teisingai suprato dainininkė, iššliauždama iš scenos.
Kai apie 1960-uosius iš tikinčiųjų Klaipėdoje atėmė Marijos Taikos Karalienės bažnyčią ir joje įrengė filharmonijos salę, LEO siuntė ten groti. Tiesa, siuntė į antrą koncertą, nes nusprendė, kad pirmajam labiau tiks rimtoji muzika ir čia koncertavo Lietuvos simfoninis orkestras, kuriam tuomet vadovavo Chaimas Potašinskas. Deja, žmonės tuomet klasikos nelabai mėgo, o štai į estrados koncertus rinkdavosi, tai LEO pasirodė sėkmingai, o per simfoninio orkestro koncertą salė buvo potuštė.
Kuo čia dėtas Chaimas Potašinskas, bet partijos komitetas išsikvietė jį ir „šukavo“, kodėl salėje buvo tiek mažai klausytojų. „Kas gali eiti, kai koncertas bažnyčioje, o diriguoja žydas“, – atsakė maestro.