Naujausios
Nepasirašytas paveikslas
Jau galime tarti, jog žiemą įveikėme. Mes, vyresnieji, prisimindami savo jaunystės žiemas, sakome, jog jos būdavo šaltesnės, o kartais ir tokios šaltos, kad net eksibionistai parkuose save tik apibūdindavo. Nors tūlas šiandien pasakys – žiema kaip žiema. Ir jis bus teisus.
Šiaulių bigbendas švenčia 20-etį. Pamenu, apie Šiauliuose įsikūrusį senjorų orkestrą 2003 metais man papasakojo jo būgnininkas Leonas Laukys. Visą gyvenimą groję saviveiklinėse ir profesionaliuose scenose, negalėdami gyventi be muzikos, garbaus amžiaus vyrai susibūrė ir drauge muzikuoja. Leonas pasiūlė pasiklausyti, kaip sakė, jų repeticijos įrašą. Nustebau. Groja nuostabiai – klausaus ir patikėti negaliu. Po kiek laiko Leonas prisipažino pakišęs man Glen Milerio orkestro kasetę. Bet kai pasiklausiau šiauliečių, netikėtumas ir pagarba seniesiems džiazmenams nedingo.
Gal 1990-aisiais pavasarį draugai maskviečiai dailininkai pakvietė apsilankyti pas jų įžymųjį tapytoją Ilją Glazunovą. Nemaloniai nustebino dailininko pasipūtimas. Tai buvo drauge ir Mikelandželas, ir Rembrantas, ir Dali, kurio pavardę, kaip geriausio draugo, rusų menininkas ne kartą minėjo. Glazunovas tapė visus TSKP sekretorius ar šalia jų esančius. Suprantu, jog kuriam ten Rusijos gilumos partijos komitetui buvo prestižas pasikabinti Ilja Glazunovo tapytą Brežnevo ar Andropovo portretą. Glazunovas aprūpindavo visus ir už tai gaudavo milžiniškus pinigus.
Prasidėjus perestroikai CK vadovai liko nebeaktualūs, o dailininkas jų buvo pritapęs „į priekį“, tad nebeturėjo kur dėti ir pripiešdavo jiems didžiules ausis, ragus, dar kažką linksmesnio ir pardavinėjo vokiečiams, amerikiečiams bei kitiems iš Vakarų pasaulio. Net man pasiūlė – gal kas iš lietuvių norėtų įsigyti?
Šiandien, karo Ukrainoje metu, prisiminiau tokio tipo pasipūtėlius rusus. Pirmą kartą, įeidamas pas šį dailininką gyvenime susidūriau su apsauginiais, kurie mane iškrėtė. Vėliau apsauginių gyvenime sutikau daug. Vieno tokio esu paklausęs: „Ką darysi, jei tavo šefą nušaus?“ Nedvejodamas atsakė: „Eisiu saugoti kito“.
Bet man malonesni prisiminimai apie lietuvių dailininkus. Pamenu, 1988-aisiais įsigijau metro Antano Gudaičio paveikslą „Viekšnių bažnyčia“, tapytą, berods, 1936 metais. Jaunam kolekcininkui piršosi mintis, kad labai reikalingas dailininko parašas paveikslo pirmoje pusėje, žodžiu, kad būtų jo signatūra. O ant šio paveikslo nebuvo. Tik autoriaus ranka užrašytas pavadinimas kitoje pusėje ant drobės. Praėjus kuriam laikui paskambinau dailininkui ir paklausiau ar negalėtų pasirašyti. Jis mandagiai atsakė, jog negalįs, nes paveikslas tapytas prieš 50 metų ir dėti parašą praėjus tiek laiko nėra gerai. Nusiminiau, bet ką darysi. Praėjus keliems mėnesiams paskambino pats metras ir pasakė, jog ilgai žiūrėjo į paveikslo nuotrauką, pritaikė dažus, galiu atvežti paveikslą ir pasirašys. Apsidžiaugiau, bet buvau labai užsiėmęs ir atidėliojau susitikimą, kol pasiekė žinia – dailininkas mus paliko. Taip ir likau be parašo. Dabar galvoju, jog gal ir gerai, kad menininkas neišpildė kvailą jauno kolekcininko kaprizą, juo labiau kai šiandien suprantu, jog bet koks įsiveržimas į paveikslą po 50 metų nėra pagirtinas.
Linksma istorija apie šiaulietį dailininką akvarelininką, kuris nutarė sudeginti, jo galva, nepavykusias akvareles. Sukrovė visas prie židinio, o tą vakarą sulaukė svečių. Šie pamatė akvareles ir klausia, kodėl jos guli ant grindų prie židinio. Menininkas atsakė, jog degins. Svečiai paprašė, jog geriau atiduotų jiems nei degintų. Atidavė.
Praėjus metams kitiems, dailininkui švenčiant gimtadienį, jį aplankė svečiai ir vienas įteikė puošniai įrėmintą akvarelę, aiškindamas, kad dailininko nežinąs, bet menotyrininkai sakė, jog regis, kad tai labai gabaus akvarelininko kūrinys. Šeimininkas liko nustebintas – tai buvo tuomet deginimui išmesta jo akvarelė.
Ir istorija apie dailininką surengusį parodą. Pristatyti ją parodos autorius pasikvietė gerą bičiulį menotyrininką. Netikėta, bet tas ėmė aiškinti, jog parodos autorius dar nesusiformavęs dailininkas, jog paroda ankstoka. Autorius raudonavo, o po parodos menotyrininko paklausė: „Kodėl tu taip, juk esi mano draugas?“. Menotyrininkas atsakė: „Taip, mes tikrai draugai, bet tiesa svarbiau“.
Dailininkams mėgstu pasakoti anekdotą apie kilmingas šaknis turinčią šeimą. Jų vienturtė duktė artėjo prie 30-ies, bet dar buvo netekėjusi, todėl tėvai labai laukė, kada ji susiras išrinktąjį. Pagaliau mergina pranešė turintį draugą. Tėvai apsidžiaugė ir paklausė, kas jis. Mergina atsakė, jog dailininkas. Tėvai nuliūdo ir paaiškino dukrai, jog jos draugystė su dailininku tęstis negali, nes visi dailininkai girtuokliai ir paleistuviai, o tokio į garbingą savo šeimą neįsileis.
Duktė verkia. Mėnesį, kitą. Motina griežta, tik tėvas paklausia, kur galėtų pamatyti to dailininko paveikslus. Dukra apsidžiaugia ir paaiškina, kad šiomis dienomis mieste kaip tik vyksta jo paroda. Tėtis nueina, apžiūri parodą ir grįžęs sako: „Gali už jo tekėti, joks jis ten dailininkas“.