Naujausios
Esu XX a. antrosios pusės žmogus, todėl pripažįstu esąs iš kito pasaulio. Tad ir mano knygos kiek kitokios. Draugas siūlo – skaityk Stiveną Kingą. Žinau, kad jis tuoj paminės romaną „Dvikova“ apie gripo nusiaubtą Ameriką. Kūrinio pradžios scenos primena prasiautusią koroną. Iš karantino zonos pabėga žmogus ir virusas paplinta po visą žmoniją. O ir šiaip skaityti išgarbintą Kingą nemėgstu. Jau verčiau pasižiūru pagal jo kūrinius sukurtus kino filmus. Sutaupau laiko. „Švytėjimas“ patiko, „Tylos zona“, nors sakoma, kad šiuo romanu rašytojas iškilo, nelabai, „Kukurūzų vaikai“ irgi neužkabino.
Taigi tas XX a. potraukis vėl paskatina atsiversti J. Baltušio „Vietoj dienoraščio“. Ir pirmą, ir antrą, ir trečią tomus. Pirmasis apima laikotarpį nuo 1970 iki 1975 m., antrasis – iki 1983, trečiasis – iki 1990. Tai tiesiog mano amžius, o ir visiems tais dešimtmečiais gyvenusiems užgauna širdį.
Keista, bet bent man mielas ir net linksmas tas Baltušio tiesmukiškumas. Tiesiai šviesiai – šis žmogus patinka, o šis ne. Susidaro įspūdis, jog labai nemėgo komunistų, nors ir pats juo buvo. Manau, tokį dienoraštį turėjo kur giliai slėpti. Tiesa, kiek nustebino rašytojo nuomonė apie kitus savo kolegas, pavyzdžiui, apie Eduardą Mieželaitį, kurio kūrybą vadina „rašliava“ ir pateikia eilėraščio „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“ posmelį: „Kam man tų chrizantemų, pani?/ Jų baltų kaip sūris žiedų/ Kremu nabašnikus peni,/ O aš dar kvėpuoju už du“ (1978 m. lapkričio 4. Šeštadienis). Anot Baltušio, poetui nebėra kur žemiau smukti, o man šis eilėraštis patiko.
Po Baltušio atsiliepimų, traukiu iš lentynos E. Mieželaičio rinktinę „Mano lyra“ ir skaitydamas tarsi išgirstu skambinant Šopeną. Štai ką gali žodis. Nebūtų vienas klasikas kito klasiko paminėjęs, abu pasimirštų.
Tai buvo prieš trisdešimtmetį. Bičiulis labai norėjo įsigyti vieno garsaus lietuvių dailininko paveikslą, tačiau šis retai ką iš savo paveikslų parduodavo. Paprašė manęs patalkinti. Dailininkas atsakė, jog, jei nuspręs kokį paveikslą išleisti, man praneš.
Praėjo gal pusmetis. Pagaliau dailininkas paskambino ir pasakė, jog galįs kurio nors paveikslo atsisakyti. Siūlė paveikslą man pačiam, kaip jis sakė, priimtinomis sąlygomis. Jis nori pasigerti, tad reikia nusivesti jį į restoraną, drauge paulioti ir ryte pasiimti paveikslą. Sąlyga tikrai buvo viliojanti, tačiau tą vakarą turėjau numatęs susitikimus, nukelti juos buvo nepatogu, tad mandagiai atsisakiau ir priminiau, jog metro paveikslo trokšta vienas bičiulis.
Jie susisiekė, tik bičiulis pasiūlė ne eiti į restoraną, o susitikti pas jį namuose, kur jis pastatys tą butelį ar pagaliau kelis. Susitikimas įvyko. Po to bičiulis papasakojo, jog dailininkas pradegino jo kilimą, sudaužė sekcijos stiklą ir ten esantį servizą, nulaužė palmę ir ją įkišo į sofą. Pasiautėjęs užmigo, o paryčiais prabudęs nusivedė bičiulį į savo dirbtuvę ir padovanojo paveikslą.
Pagalvojau, kad ir kokie dailininko paveikslai brangūs, bent aš nebūčiau atlaikęs jo siautėjimo ir išgrūdęs lauk, nors tai ir galima teisinti bohema. Šiaip tas dailininkas puikus žmogus. Geriau pagalvojus, mano bičiulis kažkiek savanaudis. Jau ir taip palankiomis sąlygomis gauni paveikslą, tad nusivesk jo autorių, kaip jis prašo, į restoraną. Bet pagalvojo, jog namuose prasisuks pigiau: papjaustys kiek dešros, butelaitis be antkainio, žodžiu, sutaupys. Dailininkas tikrino žmogų. Manau, jei būtų išgrūstas lauk, vis tiek paveikslą būtų dovanojęs. Viskas baigėsi laimingai – kolekcininkas gavo paveikslą, nusipirko palmę, kilimą ir servizą, įsistiklino sekciją, o dailininkas sužinojo, kaip jo paveikslai yra trokštami ir vertinami.
Dar iš prisiminimų; ne tokia linksma istorija ištiko solistą Adolfą Jarulį. Apie 1965-uosius koncerto metu prieš jam atliekant dainą, konferansjė pranešė, kad ją solistas skiria savo žmonai, sėdinčiai salėje. Muzikantai nieko negalvodami ėmė groti kokios natos eilės tvarka ant pultų padėtos, Adolfas suprato, kad konferansjė suklydo ir žmonai dedikavo ne tą dainą, bet nebebuvo ką daryti ir teko dainuoti: „Tau meluoti negaliu/, nemyliu tavęs aš jau daugiau/, vakar kitą pamilau...“ ir t. t. Nors sako, kad tai buvo ne klaida, o konferansjė kerštas solisto žmonai, kuri jam vis priekaištaudavo, kad geria su jos vyru.
Ir baigti norisi gan šviesiu prisiminimu. Neseniai jį priminė Šiauliuose koncertavusi Lina Rastokaitė. Prisiminiau, kaip šią istoriją pasakojo pats kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, kai jį aplankėme su maestro Juozu Tiškumi.
1967 metais Benjaminas Gorbulskis su poetu Vytautu Blože parašė operetę „Meilė ir skarda“, ją iškart nupirko Maskvos operetės teatras ir sumokėjo didelius pinigus. Atšvęsti sėkmingo sandėrio autoriai nuvyko į Nidą. Tuomet joje tebuvo vienas restoranas ir jie pranešė, jog tame restorane skelbiamas komunizmas, tai yra visi gali valgyti ir gerti nemokamai. Padavėjoms pasakė, jog jie už visus moka. Pirmiausia žinia pasklido tarp vietinių žvejų, o vėliau ir visų Nidos gyventojų. Restoranas buvo pilnas lankytojų. Kai trečią dieną iš eilės Nidos žvejai į Klaipėdą nenuvežė žuvies, ten sunerimo. Greitai išsiaiškino, ir komunizmo statytojai buvo išsiųsti į Vilnių. Taip komunizmas Nidoje truko vos tris dienas.