Naujausios
Iš sostinės apsilankęs bičiulis kolekcininkas, pamatęs mūsų miesto dailininkų darbus, nustebo: „Šiauliečiai taip galėjo nutapyti!“ Visiems atrodo, jog tikroji dailė yra tik Vilniuje, o geriau pasižvalgius ir Šiauliuose daug gero rasi. Pervežk šiaulietį dailininką į Vilnių ir jis puikiai pritaps tarp ryškiausių Lietuvos menininkų.
O kol visi įsitikinę, kad mūsų miestas tai provincija, kainos šiauliečių dailininkų paveikslų nėra didelės. Vienas mūsų miesto tapytojas, žinodamas, kad lydžiu ekskursijas į Krokuvą, labai norėjo ten nuvykti, nes nebuvo senojoje Lenkijos sostinėje buvęs. Skundėsi tik, kad lėšų tam neturįs. Norėdamas puikiam draugui ir menininkui padėti, sutariau su vienu verslininku, kad jis finansuos tapytojo kelionę į Krokuvą, o dailininkas jam už tai atsidėkos paveikslu. Kelionė tuomet kainavo 350 litų, tad verslininkas įteikė dailininkui 700, kad jis galėtų ir už bilietus į muziejus susimokėti (jie į kelionės kainą nebuvo įskaityti), ir smulkioms išlaidoms turėtų. Paveikslo neėmė, sakė atvyks jį iš dailininko pasiimti po kelionės.
Kelionė įvyko, bet verslininkas vis neturėjo laiko atvykti paveikslo. Pagaliau prikalbinom, atvyko, išsirinko, padėkojo dailininkui, pasidžiaugė, kad šis galėjo apsilankyti nuostabios architektūros mieste ir maloniai atsisveikino. Atsisveikinant dailininkas tarstelėjo: „Aš dar Amsterdame nebuvau.“
Apie 1990-uosius vienam kolekcininkui į Paryžių nuvežiau keletą lietuvių dailininkų paveikslų. Kolekcininkas norėjo įsigyti po keletą išsivadavusių respublikų dailininkų darbų. Jam tas buvo aktualu gal ir todėl, kad kilme buvo iš Armėnijos. Nuvežiau jam Algio Skačkausko, Raimundo Sližio, Lino Katino ir kitų lietuvių tapytojų darbų. Kolekcininkas prašė ir dailininkų telefonų, adresų, medžiagos apie juos, nes vedė kartoteką, o ir mėgdavo pasikviesti dailininkus pas save, kai šie viešėdavo Paryžiuje.
Sutikau Vilniuje vieną iš dailininkų, kurio paveikslą buvau perleidęs tam Paryžiaus kolekcininkui. Tapytojas buvo kolekcininko pakviestas ir nustebo bei su džiaugsmu man pasakojo, jog jo paveikslas kabo pačiame kolekcijos centre. Sakė, jog šalia Pikaso ir Dali.
Po kiek laiko sutikau kitą dailininką, kuris irgi viešėjo pas tą kolekcininką ir kolekcijos centre regėjo savo paveikslą. Kiek nustebau, juo labiau kad kai po to vėl lankiausi pas kolekcininką, šių dailininkų darbų ant sienų visai nemačiau. Centre kabėjo du nedidukai prancūzų impresionistų darbeliai. Prisiminiau, kad prieš atvykstant kolekcininkas manęs klausė, ką labiausiai mėgstu. Atsakiau, jog impresionistus. Ir tuomet supratau, jog kolekcijos centre šeimininkas visad kabina paveikslą, kuris svečiui maloniausias.
Kaip vilniečiai stebisi šiauliečiais dailininkais, kad jie gali puikiai tapyti, taip Vakarų pasaulio kolekcininkai stebisi lietuvių dailininkų drobėmis, girdi, kas galėjo pagalvoti... iš tokios mažos šalies.
Dailininkas Kostas Dereškevičius pasakojo, kaip devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sankirtoje po parodos atidarymo Maskvoje prie jo priėjo kažkoks rusų, galima buvo spręsti, oligarchas ir tiesiai šviesiai pasakė, jog perka penkias Kosto drobes. Jis neklausė, ar galima įsigyti, ar išvis jos parduodamos, o pasipūtęs pasakė, jog moka po 30 tūkstančių JAV dolerių už vieną, žeminamai ir paniekinamai leisdamas suprasti, kad tai yra milžiniška suma, tad dailininkas žemai nusilenks ir jam darbus parduos.
Tapytojas atsakė, jog paveikslai neparduodami. Rusą tai nustebino, dargi pribloškė ir jis tik paklausė, kodėl parodos autorius spyriojasi ir kokios sumos norėtų. Dailininkas atsakė, jog siūloma suma tokia maža, kad nėra net pagrindo pradėti derybas.
Po to, Kostas prisiminė, gailėjosi, bet orumą išlaikė. Kolekcininkas Edmundas Armoška prisiminė, jog panašus pasipūtęs pirkėjas, kuriam jūra iki kelių, buvo atsiradęs ir po Šarūno Saukos parodos toje pačioje Maskvoje. Viskas susiklostė identiškai. Tiesa, už Saukos paveikslus siūlė po 50 tūkstančių.
Dailininkas Algimantas Kuras tapė šiukšlynus, Arūnas Vaitkūnas – laiptines nutrupėjusiomis sienomis. Ideologiškai tvirti dėstytojai siūlė jiems eiti į aikštes, kuriose stovi paminklai, džiugesio pilnais veidais vaikšto žmonės. Ypač priekaištavo, kad jų drobėse trūksta teigiamų herojų. Kažkuris atsakė, jog teigiami herojai apžiūrinės jų paveikslus.
Panašiai ir kompozitorius Benjaminas Gorbulskis po sukurto miuziklo „Don Žuanas, arba Meilė geometrijai“ peržiūros ideologų komisijai papriekaištavus, jog scenoje nematė nė vieno teigiamo herojaus, atsakė: „Teigiami herojai sėdės salėje.“
Dažnai manęs paklausia, kokio meno laikotarpyje gyvename. Atsakau, jog postmodernizmo. Bet drauge, rašant prisiminimus, pastebiu, kokia teisinga mintis, jog viskas gyvenime sukasi ratu.
Kai ateistai sakė, kad Dievo nėra, visi juo tikėjo. Kai imta teigti, kad Dievas yra, visi suabejojo.