Naujausios
Easy come – easy go
Bebaigdamas prisiminimų tekstus „Gyvenimas buvo toks“ pastebėjau, kad užsiliko keletas prisiminimų apie žinomus žmones, kuriais dar norėtųsi pasidalyti. Prisimenant dailininkus, pirmiausiai mąstau apie jau mus palikusius tėvą ir sūnų Algirdą ir Klaudijų Petrulius.
Tai buvo labai šviesūs žmonės – tokių tikrai reta. Iki šiol manau, kad tai buvo ne šios žemės gyventojai. Jie niekada nebūtų įžeidę kito, niekada apie kitus blogai negalvodavo, o tai atrodo nerealu, nes dabartiniame pasaulyje tiek daug visokių pykčių, nesutarimų, apgaulių, melo bei klastos. Jie nežinojo, kas tai yra. Viskas, kas bloga, jiems buvo svetima. Tiek tėvas, tiek sūnus buvo atvykę tarsi iš kito, geresnio pasaulio.
Žavėjo, ypač Petrulio senjoro humoro jausmas. Jis pasakojo, kad prieškaryje piršosi vienai merginai. Į jos ranką pretendavo ir kitas jaunuolis – bankininkas. Algirdas mąstė, jog jam jaunam, vargšui dailininkėliui sunku bus varžytis su bankininku. Bet kartą jie visi trys susitiko. Kalbą, rodydamas savo pranašumą, vedė bankininkas, Algirdui veik neleisdamas prasižioti. Pirmiausiai bankininkas ėmė girtis savo nauju itin geros vilnos kostiumu, kuris dėvėsis gal net 50 metų. Ir tuomet Algirdas, sakė džiaugęsis, jog suprato nugalėjęs. Išties jo žmona buvo graži ir protinga moteris.
Petruliai turėjo sodybą Kirdeikių kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Dažnai čion pasisvečiuoti atvykdavo ir Algirdo kolega grafikas Leonas Lagauskas. Bičiuliai mėgdavo nužingsniuoti prie šalimais esančio Pakaso ežero, pasistatyti ant kranto molbertus ir patapyti.
Rengdavosi jie paprastai, tad nuo kitų kaimo gyventojų nesiskyrė, nebent visi atkreipdavo dėmesį į molbertus. O sovietmečiu į tas vietas mėgdavo atvykti paatostogauti rusai, dažniausiai iš tuometinio Leningrado. Taigi dailininkai tapo, ežeru plaukia rusų turistų irkluojama valtis ir šie pamatę tapančius dailininkus stebisi. Nuo vandens gerai atsimuša garsas ir dailininkai girdi: „Nu i litovci, nu i narod – kolchozniki risuet“ („Na ir lietuviai, na ir tauta, kolūkiečiai tapo“). Tiesa, abu dailininkai buvo Lietuvos dailės instituto dėstytojai, profesoriai.
Berods 2016 m. Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys šventė 80-etį. Šiaulių „Laiptų“ galerija pamąstė, jog tokia proga režisierių reiktų pasikviesti pagerbti į Šiaulius. Režisierius buvo nustebęs, dėkojo už kvietimą, bet sakė, kad su Šiauliais tarsi artimų ryšių neturįs. „Laiptiečiai“ nenusileido, motyvuodami, kad per daugelį metų, kai teatrui vadovavo režisierius, šiauliečiai žavėjosi jo pastatymais rodytais Šiauliuose Klaipėdos dramos teatro gastrolių metu.
Režisierius atvyko su kolegomis aktoriais Elena Gaigalaite ir Vytautu Paukšte. Povilas Gaidys plačiai papasakojo apie kurtus žymesniuosius spektaklius, aktoriai paskaitė iš jų ištraukas. Vytautas Paukštė deklamavo ilgiausius monologus iš Just. Marcinkevičiaus „Mindaugo“ ir „Mažvydo“. Atsisveikinant kažkas padėkojo aktoriui Paukštei, kad šis, jau būdamas garbingo amžiaus atmintinai žino ir deklamuoja ilgiausias ištraukas. „Iš kur visa tai?“ – klausė jo. „Iš bendro išsilavinimo“ – atsakė aktorius.
Kartais kuriozinės situacijos susikuria netikėtai. Taip nebuvo, bet viename iš savo tekstų prigalvojau tokią situaciją. Girdi einame šiek tiek pakaušę su vienu dailininku bulvaru. Dailininkas sutiko pažįstamą moterį ir jos klausia, kur toji einanti. Šioji atsako, jog į biblioteką. „Nejaugi tu laikai save tokia negražia, kad eini į biblioteką?“ – paklausė dailininkas. Šį klausimą aš buvau skaitęs kažkokiame romane, bet šiuo atveju jis man labai tiko. Dar jie kažką pakalbėjo ir tuo tarsi viskas baigėsi. Bet man paskambino dviejų dailininkų žmonos priekaištaudamos, kad jei su jų vyrais geriu ar kur einu, nebūtina tai aprašinėti. Trečioji skambinusi buvo dar griežtesnė, reikalavo pasakyti, kas buvo toji sutikta moteris. Visoms dievagojausi, jog taip nebuvo, tiesiog visus įvykius prigalvojau. Atrodo, nepatikėjo. Tiesa, viena uždavė klausimą, kurį kiek sunkiau buvo man nuneigti: „Tai dar sakysi, kad su mano vyru jo dirbtuvėj negėrėt?“
Suprantu, jog prisimenant kitus ir apie juos rašant labai svarbu jų neįžeisti. Skaitau Juozo Baltušo „Vietoj dienoraščio“. Štai rašo, kad perskaitęs Vytauto Petkevičiaus romaną „Grupė draugų“, nusprendė, jog „geriau Petkevičius rašytų vaikams“. Ar aprašo aktorių, kuris per balkoną išmetė savo žmoną, tačiau šįkart bando likti nešališku ir baigia pasakojimą, jog aktorius jis labai gabus.
Dailininkams sumąsčiau štai tokį anekdotą. Nors jis tiktų bet kam, nebūtinai tik dailininkams. Sėdi grupelė dailininkų lauko kavinėje prie stalelio ir mato link jų ateina dar vienas dailininkas. „Tas tai nevykėlis“,– kažkuris tarsteli apie ateinantį. O kitas sako: „Bet žinia, nevykėlius prie nevykėlių traukia, su kuriuo priėjęs jis pirmasis pasisveikins, tas irgi nevykėlis“. Visi sėdi susigūžę, laukia su kuo prieinantis pirmiausiai pasisveikins. O tas prieina, kilsteli ranką ir pasisveikina: „Labas, visiems!“
O kodėl toks šio teksto pavadinimas? Tai taiklus žydų, mėgstančių visus įvykius vertinti vienu sakiniu, posakis, kuris šioje tautoje tariamas paprastai: „Izia atėjo – Izia išėjo“.