Gyvenimas buvo toks (43)

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
1982 metai.

Iš gurmanų gyvenimo

Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpyje, norime to ar nenorime, dažnokai atsiduriame prie maistu apkrauto stalo. Vaišės yra gerai. Gaila tik, kad vis dar mūsų virtuvėje jaučiasi sovietinis palikimas, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad bulvės (kartoška) yra pagrindinis lietuvių maistas.

Skaičiau, kad pirmas dokumentas, kuris įdiegė sovietinę virtuvę, buvo 1955 metais pasirodęs vieningas receptūrų rinkinys, privalomas visos Sąjungos viešojo maitinimo įstaigoms. Jis buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirma dalis – šalti užkandžiai, antra – karšti patiekalai. Kiekviena valgykla ar restoranas ką begamintų, turėjo gaminti patiekalus iš to rinkinio. Pasirinkimas buvo nedidelis, be to, nesuteikiantis jokios kūrybinės laisvės. Sako todėl, kad Leninas maistui nebuvo išrankus ir mąstė, kad jis skirtas tik fiziologiniams poreikiams tenkinti.

Ingridientų buvo mažai, nes daug produktų trūko, o dar ir darbuotojai vogdavo. Nesinorėtų labai tų darbuotojų ir smerkti, nes atlyginimai jų buvo maži. Net, jei kunigui išpažinties metu penitentas pasisakydavo vogęs, kunigas klausdavo: „Iš kur: ar iš žmonių, ar iš valstybės?“ Kai sužinodavo, kad iš valstybės, atgailą skirdavo tik simbolinę.

Tiesa, kartas nuo karto tokiuose įstaigose pasirodydavo OBKHS ir vadovus suimdavo. Kratų metu, taisyklė, jų namuose rasdavo stiklainį su auksiniais žiedais, auskarais, grandinėlėmis...

Peržvelgiu dviejų anuomet populiarių Šiaulių restoranų „Baltija“ ir „Jaunystė“ valgiaraščius (žodis „meniu“ anuomet rečiau girdėjosi). Šalti užkandžiai: silkė su svogūnais, zuikis su garnyru, kiaušinis majoneze, varškė su grietine ir cukrumi, virtas liežuvis, keptas karpis (du pastarieji patiekalai prideda pliusą). Karšti patiekalai: natūralus muštas šnicelis, jautienos bestrogenas, malti kiaulienos kotletai, koldūnai su sviestu, „varškėčiai tinginiai“.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios sardelinės – stovėdamas galėdavai suvalgyti sardelių. Kavos ten retai ir būdavo, nebent kažkoks parusvintas prėskas vandenėlis. Tiesa, stipresnių gėrimų prie kavos galėdavai rasti. Aišku, ne tiek ir ne tokių kaip dabar, bet vis tiek... Man patikdavo su kava gerti romą „Havana Club“ (gal tik dėl šio romo anuometinė SSSR draugystė su Kuba kiek pasiteisindavo). Desertų šiokių tokių rasdavai, nors dažniausiai juos atstodavo paprasčiausi sausainiai.

Viena moteris pasakojo apie atsitikimą tokioje sardelinėje Vilniuje, tiesa, su sėdimom vietom. Atsinešė prie stalelio su padėklu sardeles ir kavą. O anuomet ant stalelio susidėjęs maistą ir gėrimus būtinai privalėjai į tam skirtą vietą nunešti padėklą. Taigi moteris padėklą nunešė ir grįžusi žiūri, jog kažkoks, pagal išvaizdą, atvykėlis iš Vidurinės Azijos jau valgo jos atsineštas dešreles.

Pasipiktino jo įžūlumu, bet nutarė nekelti triukšmo, o, kadangi buvo drąsi moteris, atsisėdo prieš jį, prisitraukė kavą ir ėmė gurkšnoti. Tas atvykėlis žiūri siaurutėmis akimis į ją, o ji su pasimėgavimu gurkšnoja kavą. Pagaliau išgėrė, pastūmė puodelį, atsistojo eiti ir žiūri, kad ji savo maistą pasidėjusi ant gretimo stalelio.

Buvo aludės. Dabar tokių, atrodo, nebelikę ir alum gali mėgautis kavinėje ar restorane, kur anksčiau gerti alų netgi buvo neskatinama. Ten reikdavo rinktis kilnesnius gėrimus. O aludėse būdavo tik alus. Pamenu aludę Šiauliuose, Vilniaus ir Ežero gatvių kampe. Linksmas prisiminimas iš jos, kai padavėjas, nešdamas alų apvirto ir apvirtęs užmigo.

Su keliais draugais studentais lankėme Vilniuje naktiniame bare „Dainava“, kur išgirdau dainuojančius Birutę Dambrauskaitę ir Aleksą Lėmaną. Sukinėjosi ir Lėmano anuometinė žmona, „Dainavos“ administratorė.

Nutarėme pasirodyti solidūs klientai ir užsisakyti kuo daugiau patiekalų. Padavėjas paaiškino, jog jokių šnicelių, kotletų pas juos nebūna, o tik salotos, desertai, kokteiliai, kava ir, aišku, marios alkoholio ir tai paaiškinęs dar šyptelėjo: „Tai ką, jūs pirmą kartą naktiniame bare?“ Atsakėme, jog pirmą kartą, bet iškart pasiteiravome, ar dėl to turėtų būti mums gėda. „Na, ne“, – atsakė padavėjas, bet vis tiek mus, studenčiokus, nužvelgė paniekinamu žvilgsniu.

Tiesa, naktinis baras nebuvo jau toks visiškai naktinis, nes veikė iki 2 val. nakties. Tad kažkur apie puse dviejų Birutė Dambrauskaitė užtraukdavo atsisveikinimo dainą: „Labas rytas, mano žeme būk sveika...“

Restoranų ir kavinių anuomet nebuvo daug, o šiandien Šiaulių bulvare vien atkarpą tarp Vasario 16-osios ir Tilžės gatvių galima pavadinti kavinių kvartalu. Išėjai iš vienos kavinės ir po minutės jau gali būti kitoje. Kavinėse malonu pasėdėti su tikru maisto gurmanu. Suprantu, kad gurmanu jau galima vadintis, kai į savo žodyną įterpi žodžius „frikasė“, „risolė“, dar keletą kitų skambių frazių, bet mano draugų yra ir tokių, kurie įmantriomis frazėmis nesišvaisto, o tiesiog maisto vartojimą paverčia švente.

Tai buvo prieš keletą metų, vienoje kavinėje atkreipiau dėmesį į salotas pavadinimu „Minus du kilogramai“. Įsiminė ir mėtų skonio kavos pavadinimas – „Žoliapjovė“. Išmonės pavadinimuose gal ir yra, bet man kažkodėl paskutinis pavadinimas asocijavo su Rasele ir jos žoliapjovės nupjautomis kojelėm.

Bet, pagaliau, jūs jau restorane. Prieina padavėjas. Ar mūsų padavėjai žino, kuriam klientui iš sėdinčiųjų prie stalelio rodyti didžiausią dėmesį? To paklausti vieni atsako, jog moterims, kiti, jog vyriausiems amžiumi. Didžiausią dėmesį padavėjas turėtų rodyti tam, kuris apmokės sąskaitą. Ir jie tai turi žinoti.