Naujausios
Jei pavėlavai į traukinį, kvaila būtų kur beskubėti
„Kalėdas atidėjau – neribotai, kol pasnigs. Šiandien kaip ne Kalėdos ir ne kaip žiema. O vakare – lyja. Paklajojau po miestą, ligi pietų rašiau, pažiūrėjau „Miracle in Milan“ – bravo De Sica! – tada vėl klajojau, lijo droblius – aplink Rockefeller Center – pažiopsojau bibliotekoje, pastovėjau Šv. Patriko katedroje – tada vėl sėdėjau namuose, prie montažo“. Šitaip 1951-aisiais rašė Jonas Mekas. Jau nepamenu ar jis, ar jo bičiulis Jurgis Mačiūnas pamąstė: „Jei pavėlavai į traukinį, kvaila būtų kur beskubėti“.
Trumpėjant dienoms, kai šviesus paros periodas darosi vis siauresnis ir dominuoja tamsa, prisimenu savo jaunystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Anuomet tokių kostiumų vilkėjimas buvo skatinamas. Prisiminęs tą draugą pagalvoju, jog ir tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Juk kur nubėgsi, kai tokia trumpa diena?
Šviesios atminties dailininkas Kazimieras Jonynas kartą man pasakojo, kaip jis tarpukaryje prieš Kalėdų šventes ėjęs Kauno Laisvės alėja ir pamatęs afišą, kad tą vakarą Kauno operoje dainuos Fiodoras Šaliapinas. Dar kelios minutės iki spektaklio buvo likusios, dailininkas strimgalviais nulėkė į teatrą, sėkmingai gavo atliekamą bilietą ir prieš pat pakylant uždangai jau sėdėjo salėje. Fiodoras Šaliapinas jam nepalikęs jokio įspūdžio. Ir tuomet jis ėmęsis svarstyti, kodėl šitaip. Juk tai pasaulio pripažintas dainininkas. Po ilgų apmąstymų, sako, supratęs kur priežastys. Spektakliui jis nebuvo pasiruošęs. Gerai apie tai kiek vėliau aiškino ir Juozas Miltinis. Vakaro spektakliui reikia pradėti ruoštis jau tos dienos rytą ar net išvakarėse. Atėjimas į teatrą turi virsti švente. Ateini nevėluodamas, kad nereikėtų skubėti ir būtų galima pasiruošti žiūrėti spektaklį.
Baigiantis metams prisiminimai užplūsta ne tik iš pastarųjų metų, o ir iš ankstesnių. Kuo esi vyresnis, tuo senesnių metų įvykius prisimeni. Net nežinau, ar dar Vilniuje tebeveikia Rašytojų sąjungos kavinė „Trečias brolis” – tikrasis sostinės bohemos bastionas. Tiesa, kad tai buvo menininkų, t.y. aukštos dvasinės kultūros žmonių, užeiga, nelabai jautėsi, nes kartais pro galvą praskriedavo ir koks alaus bokalas, bet kiekviena kavinė turi savo specifiką. Šiaip jau čia visad būdavo linksma.
Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo, kaip Kūčių naktį, po vieno tokio pasėdėjimo „Trečiame brolyje“, jis dar užsuko į F. Dzeržinskio muziejų. Anuomet meno žmonės mėgo naktis leisti muziejuose, o sargai juos čia mielai priimdavo, nes šie atvykdavo ne tuščiomis.
Tąkart ištuštinus Jurgio atsineštas lauktuves, budintis nuėjo miegoti į savo kambarėlį, o svečias buvo apnakvindintas didžiojoje muziejaus salėje ant kėdžių. Vargingame ir kietame guolyje buvo sunku užmigti, todėl rašytojas nusprendė dar pasižvalgyti po muziejų. O budintis buvo parodęs du vertingiausius muziejaus eksponatus: didžiojo revoliucionieriaus kandiklį ir jo lovą. Išsitraukė Jurgis turėtą cigaretę, įsidėjo į kandiklį ir užtraukė skanų dūmą. Berūkydamas pamąstė, jog kam kankintis ant sustumtų kėdžių, kai puikiausiai galima pagulėti plačioje paties Felikso Edmundovičiaus lovoje. Tiesa, rytą budinčiojo buvo išbartas, tačiau bohemiški nuotykiai liko.
Kiekvienais metais prieš Kalėdinį vakarą iš knygų lentynos traukiu Antano Vienuolio apsakymą „Kūčių naktį“. Nežinau kito kūrinio, kuris taip vykusiai atspindėtų Kūčių vakarą ir naktį:
„Vaistininko padėjėjas Martynas Gudelis Kūčių naktį budi Kalpoko vaistinėje. Gatvės ištuštėjusios, tik retkarčiais pro užšalusius vaistinės langus pragirgžda per sniegą kokia susilenkusi žmogysta, prašvilpia rogutės, ir vėl viskas nutyla. Herojui liūdna, nes kas šventą naktį eis vaistinėn... Bet štai netikėtai suskamba telefonas...“
Prieš Kalėdas prisimena ir skelbimas ant bažnyčios durų: „Kalėdų naktį pensininkų choras negiedos. Parapijiečiai dėkingi choristams.“
Berods 1990 metais, prieš Kalėdas (visi šio teksto įvykiai prieš šias metų šventes), į tuomet kylantį ir jau populiarų Vilniaus Jaunimo teatrą pasižiūrėti savo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ inscenizacijos atvyko rašytojas Č. Aitmatovas. Sutapo, kad pažiūrėti šio teatro spektaklių buvo atvykęs ir garsus amerikiečių dramaturgas A. Mileris. Po spektaklio teatro fojė abu rašytojai šnekučiuojasi, juos filmuoja televizija, šalia apsivilkęs aptrintu megztuku sukinėjasi spektaklio režisierius E. Nekrošius. Jaunimo teatro fojė prietema, todėl televizijos operatorius, nepažindamas E. Nekrošiaus, įbruka jam į rankas šviestuvą, kad palaikytų ir pašviestų jam filmuojant. E. Nekrošius pildo operatoriaus prašymą – šviečia, o A. Mileris šnekučiuojasi su Č. Aitmatovu. A. Mileris sako: „Tavo romanas – kaip romanas, bet turi būti dėkingas režisieriui, kad jis taip puikiai įkūnijo tavo kūrinį scenoje. Kur tas Nekrošius? Noriu pamatyti tą genijų“. Kai visi susigaudė, kas yra kas, tuoj paėmė iš E. Nekrošiaus tą prožektorių ir garsusis dramaturgas apkabino jaunąjį režisierių.
Kalėdų vakarui reikia ir linksmos, bet pamokančios istorijos. Šįkart tebūnie ši.
Rabinas labai mėgo žaisti golfą. Tačiau per šabą žaisti golfo negalima. Kad niekas iš parapijiečių nepamatytų jo žaidžiančio, rabinas važiuodavo į golfo aikštelę kitoje valstijoje. Angelai sako Dievui: „Negali šito leisti, už tai reikia jį nubausti“. Rabinas užsimoja – ir pirmasis kamuoliukas nurieda tiesiai į duobutę. Dar sykį užsimoja – pataiko ir antrasis kamuoliukas, trečiasis – taip pat. Angelai stebisi: „Dieve, juk turėjai jį nubausti. O jis tik džiaugiasi pataikęs!“ Dievas atsako: „Bet jis negalės niekam pasigirti!“