Gyvenimas buvo toks (41)

Suprantu visus, kuriems patinka gyvūnai

Susimąsčiau: ar gyvūnus labiau mylėjome sovietmečiu ar dabar? Prisipažinau, jog nemėgstu gyvūnų, tačiau suprantu visus, kurie juos mėgsta. Mane linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su savo viršininku arba garbaus amžiaus dvasininku. Jei jums niekaip nepavyksta susirasti draugų tarp žmonių, o jūsų pats geriausias draugas yra šuo, pamąstykite, kas tuomet jūs pats esate. Jeigu jūs vis tiek tvirtinate, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, o pasiūlymas įsigyti draugų iš žmonių būrio jums nepriimtinas, galima būtų pasiūlyti naujai pažvelgti į pačią draugijos sampratą.

Žvėrelių mylėtojai vis tiek teigs savo, remsis mokslininkų nuomone ir sakys, jog, turėdamas namuose gyvūną, žmogus tampa geresnis. Pateiks pavyzdį, jog glostydamas katę žmogus atsipalaiduoja, pailsi. O reikėtų žinoti, kad ne viskas gyvenime yra tiesa, kas tikrai turėtų būti tiesa. „Sportas – sveikata“, – ar kas nors nuginčys? Bet jeigu taip būtų, tai kiekvieno žydo namuose turėtume rasti svarsčius, štangą, pačiūžas, slides ir t. t.

Kiekvienas girs savo turimą gyvūną. Turintis ožkų girs jų pieną ir teigs, kad šis geresnis negu karvių. Auginantis lapes girs jų kailius ir didžiuosis, kad net kailinių firmų atstovai buvo atvykę jų pirkti. Stručių fermeris ilgai pasakos apie šių paukščių grožį ir kiaušinių (dedamų) didumą ir t. t.

O kokiais tik vardais šeimininkai nevadina savo gyvūnų. Ypač pasisekė karvėms, kurios nešioja gėlių, moterų ir net mėnesių ar metų laikų vardus. Ne mažiau pasisekė ir katinams. Jie dažnai praminami vyriškais vardais: Mykolas, Jokūbas, Antanas. Žinau netgi Kazimierą, kuris siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mūsų tautos šventojo nė iš tolo neprimena. Vienas mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra.

Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui jie su turimais gyvūnais supanašėja. Sutinku. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas gyvūną apibūdina. Pavyzdžiui, katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi savo nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Tiesa, yra daug padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai prisimenate istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį.

Ryšys su gyvūnais atsirado prieš 2,6 mln. metų, tada, kai žmonės tapo nebe medžiojamieji, o patys pradėjo medžioti grobį. Mokslininkai teigia, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kitą apie grobuonių elgesį 200 tūkst. metų prieš mūsų erą žmones priartino prie tam tikrų simbolių bei kalbos išradimo. Kitas labai svarbus žmonijos evoliucijos šuolis įvyko prieš 40 tūkst. metų žmonėms prijaukinus laukinius gyvūnus.

Mėgstantys gyvūnus, mano galva, turi išskirtinį humoro jausmą ir tikėjimą gražiu pasauliu. Neabejotinai gerbtina kaimo veterinaro kasdienybė: gyvulių ligos, nerimas, šaltą ir ūkanotą naktį skubant pas besiveršiuojančią karvę ar neviltis, matant nepagydomai sergantį šunį. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – „šiluma“.

Sovietiniu laikotarpiu per tikybos egzaminą vienas kunigas vaikų mėgdavo klausti, ar žvėreliai turi sielą. Atsakymas turėdavo būti neigiamas, nes sielą turi tik žmogus. Pasimokę katekizmo vaikai dažniausiai atsakydavo teisingai. Kunigas dar mėgdavo pajuokauti: „O ar lėktuvas turi sielą?“ Vaikai nesuklysdavo. Nesuklysdavo netgi atsakydami į klausimą ar paukščiukas turi sielą. Bet štai į klausimą: „Ar komunistas turi sielą?“, – atsakydavo, jog neturi. Aišku, tada kunigas paaiškindavo, kad sielą turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai profesijos ar įsitikinimų. Nors yra bandančių teigti, kad ir gyvūnai turi sielą.

Įsiminė gyvūnų globos draugijos šūkis: „Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei“. Meilė gyvūnams mūsų krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo savo praktiškumą, kad katė buvo reikalinga pelėms gaudyti, šuo – sargauti, paršelis – suvalgyti. Dėl paršelio, atrodo, niekas nepasikeitė.

Restoranai, kuriuose galite maitintis drauge su savo gyvūnėliu nėra retenybė. Atsirado ir kino teatrų, kur žiūrėti filmą galite įeiti su augintiniu. Nestebina viešbučiai, kuriuose išvykdami šeimininkai gali palikti šunis, kates ir net kitus gyvūnėlius. Yra tokių viešbučių, kuriuose žmonės ir jų augintiniai gali ilsėtis drauge arba siūloma rinktis kambarius su ten gyvenančiu gyvūnėliu. Daug kur rasite kambarių su akvariumais.

Prisimenu kavinę Lvive, kurios lankytojus pasitinka daugiau kaip 20 laimingų, išpuoselėtų skirtingo charakterio kačių, su kuriomis galima bendrauti. Lydint ekskursijas į Krokuvą, dažnai stojame poilsiui tokiame kaimelyje Ostrov Mazovetski. Automobilių stovėjimo aikštelėje gyvena šuo, kuris meilikauja visiems atvykusiems. Be abejo, iš jų gauna skanėstų, o kitą kartą, atvykus tiems patiems žmonėms, juos atpažįsta arba bent jau apsimeta, kad atpažįsta. Autobusai toje aikštelėje stoja – šalia esanti kavinė klesti.

Na, o pačioje pabaigoje pasakysiu, kad jeigu tikrai esate vienišas, negalite susirasti draugų iš žmonių būrio, laikykit šunį, katę ar kokį nors kitą gyvūną. Išgyvens jie jūsų butelyje, pakęs ir jus. Juk turi mus, žmones, kas nors kęsti.

Prisiminiau anglikonų giesmės posmelį: „Visa, kas gyva ir judru,/ Visa, kas tik gražu pasauly,/ Kas nuostabu ir išmintinga,/ Sukūrė Viešpats iš miglų“.