Naujausios
Kaip Adomas kalė kuolą
Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. gale vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai Šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja: saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau.
Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors, jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius – Kasparą, Baltazarą ir Merkelį, sveikinusius gimusį Kristų. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo.
Tiesa, dar anksčiau, radau parašyta, senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru iš pipirų padarytu padažu. Mūsų filologas A. Vištelis–Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo Gero ir Pikto Pažinimo Medžio. Tuo tikslu prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalantį kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Dabar Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos, nors jau ir 11-ąjį mėnesį, lapkritį, jos bando pasiglemžti. Paskaičius A. Vištelį-Višteliauską tampa nebeaišku ar Adomas Ievą sugundė obuoliu, ar Ieva Adomą. Kaip ten bebūtų, abu kalti.
Taigi sovietmečiu eglutė turėjo būti puošiama paskutinę metų dieną, gruodžio 31-ą, tačiau visi ją puošdavo gruodžio 24 d., Kūčių vakarą. Ir pradėti jas pardavinėti tarsi reikėdavo diena, dvi prieš gruodžio 31 d., tačiau jos atsirasdavo prieš 24 d. Ideologai į tai žiūrėjo pro pirštus ir net patys gruodžio 24 -ąją grįždavo iš darbo su eglute. Ir ačiū jiems bent už tai.
Devintajame dešimtmetyje su taikos gynimo komiteto delegacija gruodžio pradžioje lankiausi Vakarų Vokietijoje. Visuose miestuose švytėjo pasipuošusios eglutės, gatvės, parkai raibo nuo šviesų. Grįžus į Lietuvą pasitiko tamsios gatvės, aikštės, aišku, dar jokios papuoštos eglės. Tuomet galvojau, o kad pas mus kaip Vakaruose. Šiandien ir mes Kalėdoms puošiamės mėnuo ar net du prieš jas, tačiau kai kurie jau net murma, kad Kalėdas reiktų pradėti švęsti per Kalėdas.
Jauni turėjom įvairiausių tradicijų. Per Kalėdas eidavome į geležinkelio stotį palydėti traukinių. Jie pralėkdavo gal kas dešimt minučių. Keleiviniai sustodavo, prekiniai dažnai net greičio nelėtindavo. Informatorės keleivinių traukinių išvykimus skelbdavo su slavišku akcentu, neištardamos trumpųjų balsių. O ką bekalbėti apie priegaides.
Praėjusį šeštadienį LRT laida „Labas rytas, Lietuva“ parodė reportažą iš Maskvos knygų mugės. Visi leidėjai skundėsi dėl cenzūros. Jaunystę praleidau tokiuose pat cenzūros gniaužtuose. Bet vienas kitas meno kūrinys sužavėdavo, net nustebdavai, kaip dar jo neuždraudė. Prisiminiau Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“. Pjesės veikėjų moksleivių tėvai, gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, sugebėję pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie norėjo tas galvas vėl nulenkti, savo atžaloms galėjo drąsiai tarti: „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis ir baigti Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome“ ir matydami augantį jaunimą, pasidžiaugti: „Gražus atžalynas auga“ (paskutinė pjesės frazė).
Kazys Binkis sukūrė „Atžalyną“ (1937), kai Kaune iškilo didingiausia Baltijos šalyse Prisikėlimo bažnyčia pagal architekto Karolio Reisono projektą. Pjesės autorius Kazys Binkis, o ir visi tikėjo, kad šitas jaunimas, kurių kišenėse buvo daugiau pavasarių nei litų, atkurs Lietuvą, kad Lietuva gerose rankose. Tačiau susiklostė, kad tas atžalynas, tas jaunimas, išaugintas to laikotarpio, išžudytas. Išžudyti 30 000 jaunų, pačių drąsiausių – tai labai daug. Vėliau prasidėjo bėgimas iš Lietuvos. Tai kartai ir Lietuvai teko toks likimas.
Artėjant Naujiesiems atgyja pasaulio pabaigos prognozės. Mano jaunystės laikais pasvarstymų apie pasaulio pabaigą nė būti negalėjo, visi turėjo tikėti šviesia ateitimi. Pasaulio pabaigai vis neįvykstant ir šiandien tie pasvarstymai slopsta, nors net popiežius Pranciškus turi su juo susijusią pasaulio pabaigos pranašystę. XII a. gyvenęs šventasis Malachijus išpranašavo, kad paskutinis popiežius, kaip ir pirmasis, bus vadinamas Petru. Katalikų Bažnyčia pranašystėmis netiki, tačiau dėl viso pikto popiežiams rinktis Petro II vardo nepataria. Pasaulio pabaigos entuziastams tai ne kliūtis. Jie primena, kad dabartinis popiežius savo vardą pasirinko pagal šventąjį Pranciškų Asyžietį, o pastarojo tėvo vardas buvo Petras.