Gyvenimas buvo toks (39)

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
„Kelias į miesto pakraštį“, 2004 metai.

Užmiršta fleitos melodija

 

Rašant prisiminimus šią temą norėtųsi apleisti, bet buvo ir nieko čia jau nepakeisi. Liaudis sako – neatsižadėk lazdos, tarbos ir turmos. Jaunystėje galvojau, kad visos šios negandos mane aplenks. O neaplenkė nė viena.

Esu buvęs kalėjimuose nedideliame Švedijos mieste Norčiopinge, esu buvęs Kopenhagoje. Lankiausi ten kaip turistas, kokios nors komisijos, besirūpinančios kalinių gerove, narys, pagal programą darbui su atstumtaisiais žmonėmis ar šiaip nežinia ko. Todėl kai pats patekau į kalėjimą, nebuvo taip ir sunku, nes buvo aišku kodėl čia atsidūriau. O aiškumas guodžia.

Kas pirmiausiai nustebino? Gyvenime nebuvau matęs tiek nekaltų žmonių vienoje vietoje. Kiekvienas pasakoja apie savo nekaltumą. Kaip Aukščiausias visus į vieną vietą ir surinko. Tik vienas būdamas kaltas, pagalvodavau, o gal ir aš nekaltas. Deja.

Sunkiausia kalėjime moterų prievartautojams. Mat pas kalinius vierchus yra tokia nuostata – tai galėjo būti mano sesuo. Galvojau, kad kiek geriau tiems, kurie iš automobilių vagia magnetolas, veidrodėlius, duslintuvus, ratus ir bet kurias kitas detales. Pasirodo, ne. Šie irgi skriaudžiami, iš jų, kaip iš smulkmės, atvirai šaipomasi. O aukščiausia kasta – automobilių vagys. Jie net aiškina, jog nieko blogo niekam nedarantys, netekęs automobilio gauna draudimą, nusiperka naują automobilį, o kad kelias dienas pavaikščios pėsčias, tai jam bus tik į sveikatą.

Kalėti teko Vilniaus Lukiškių ir Šiaulių kalėjime izoliatoriuje. Nesakysi, kad ilgai: metus ir tris mėnesius. Kalėjime galima nuobodžiauti: guli per dienas nieko neveikdamas. Kalinių tarpe darbas yra smerktinas veiksmas, nes dirbi tiems, kurie čia tave pasodino, tad dirbdamas gali sulaukti iš kitų kalinių daug nemalonumų. Bet įsidarbinau bibliotekoje. Ačiū kalėjimo „panetkėms“, darbas bibliotekoje yra kiek skirtingas dalykas nei kitur.

Kalėjimo bibliotekoje buvo nuobodu, todėl sugalvojau atlikti tyrimus, kokias knygas kaliniai skaito. Galvojau, kad meilės romanus, o, pasirodo, ne. Aišku, skaito ir juos, bet akivaizdžiai pirmauja F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Regis, jiems artimas Raskolnikovo likimas. Net kitus Dostojevskio kūrinius paskaito. Kad ir „Brolius Karamazovus“. Norėjau jiems siūlyti ir to paties Dostojevskio „Demonus“, bet bibliotekoje šio romano nebuvo. „Demonai“ sovietmečiu nebuvo leisti, o naujų knygų kalėjimo biblioteka neturėjo. Supratau, nėra pinigų. Vien spausdintas sovietmečiu. Daug knygų gaudavom kaip labdarą, bet irgi veik visi seni leidimai. Tiesa, labdaros dėka atsirado „Šiukšlynų žmonės“ ir jau minėti meilės romanai.

Kaliniai ir patys gali pripasakoti daug istorijų. Kad ir apie kalinį pramintą Van Gogu, kuris nusipjovė ausį ar vyriškį, „nužudžiusi“ savo žmoną ir už tai kalėjusį aštuonerius metus, paskui išėjusį laisvėn, sutikusį tą žmoną ir jau tikrai ją nužudžiusį. Sako, tada jo jau nebaudė, nes antrą kartą už tą patį neteisia... Dar viena istorija apie kalinį prieš laiką paleidžiama iš įkalinimo įstaigos. Žmogus neturėjo kur eiti, tad iš kalėjimo išeiti atsisakė ir teismo keliu įrodė, kad jis privalo kalėti tiek, kiek yra nuteistas. Nežinau kiek tiesos tuose pasakojimuose, bet tokių istorijų trilerių čia daug išgirsi.

Dar viena, jau mano matyta, istorija iš kalinių gyvenimo. Kaliniai prigaudė gal 10 pelių ir sugrūdo jas gyvas į kartotinę dėžę, padarę skylutes stebėjimui. Maisto jokio nedavė, tad pelės ėmė viena kitą ėsti. Su pasimėgavimu jas stebėjo, kai šios liko dviese. Sukasi abi dėžėje ratu, nenuleidžia viena nuo kitos akių. Pagaliau viena puolė. Išlikusią kaliniai globojo, maitino, kameros vierchas vadino ją „Mano pelytė“.

Būna ir linksmesnių istorijų. Negaunantys laiškų kaliniai patys skelbėsi skyreliuose „Noriu susipažinti“ (tuomet jokių internetų nebuvo, o tik spausdinti laikraščiai). Retai kada sulaukdavo laiškų. Nenori merginos rašyti kaliniams. Štai Lukiškėse vienas kameros draugų parašė laišką pažinčių skyrelin ir paprašė ištaisyti klaidas. Pradėjo svajingai: „Jeigu tavęs nebaugina žodis kalinys...“. Patariau jam rašyti kitaip: „Gyvenu Vilniaus centre, šalia Seimo rūmų“. Melo jokio – Lukiškių kalėjimas stovėjo Vilniaus centre, netoliese Seimo rūmų. Kaugėmis laiškus nešė, nes jis geranoriškai dar buvo prirašęs: „Atsakysiu į visus laiškus“. „Ką dabar daryti?“ – klausė jis manęs. „Dabar parašyk tiesą ir viską papasakok, kuri supras – bus tavo“, – pasakiau.

Kaliniai rašydami laiškus stengdavosi neminėti, kur randasi ir rašydavo gatvės pavadinimą, kalėjimo kaip namo numerį ir po brūkšnelio kameros numerį, tad atrodydavo, kad tai buto numeris. Kaliniui svarbiausia, kad jo nepamirštų rašytų laiškus, lankytų. Mačiau ant gultų sėdintį vyruką ir puse dienos skaitantį iš namų gautą laišką. Pastebėjau – to laiško būta neilgo, bet jis skaitė ir skaitė. O kitas laukė, laukė laiško iš namų ir sulaukė žinios, kad žmona jam neištikima. Tik tiek, daugiau jokių žinių. Gražus, lietuviškas laiškas...

Ir pabaigai mažytis pamąstymas. Įsiminiau kameros draugą, kuris pasakojo, jog vaikystėje mama jį vesdavo į muzikos mokyklą mokytis groti fleita. Abu nusprendėme, jog jeigu esi linkęs į nusikaltimus, jokia fleita nepadės.