Naujausios
Be amžiaus cenzo
Ji artistiškai mosteli ranka: dar dainuos. Lips ant scenos, kol kas nors pasakys nebelipti, o tada apsiverks ir nulips visam laikui.
Panašu, kad nulipti nuo scenos visam laikui Stefanijai, Stefutei, dar tikrai negresia. Ateityje dar daug planų, koncertų, renginių. Spalio 1-ąją, Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, dainavo duetu su Aurelija (Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos Kurtuvėnų filialo vyresnioji bibliotekininkė Aurelija Kniurienė) Šiaulių rajono senjorų ir neįgaliųjų asociacijos „Neužmirštuolė“, kurios narė yra, susiėjime.
Dar laukia repeticijos Šaukėnų kaimo kapeloje „Meldai“, kurios abi su A. Kniuriene dainininkės yra ir turi net dvi koncertines programas – kapelų bei romansų. O sekmadieniais pėdins į Kurtuvėnų bažnyčią – nuo auksinio S. Volbikienės balso suvirpės bažnyčios skliautai. O kur dar sumanymų aptarimai su šokių mokytoja dukra Ligita Makariene – mamos ir dukros sceninės patirtys viena kitą papildo, išaugindamos daug puikių idėjų.
„Man atrodo, kad dabar mano balsas jau po truputį mėgsta rytais pamiegoti. Bet vakarop viskas tvarkoje“, – juokiasi ponia Stefanija. Ir čia pat paneigia: amžiaus cenzo dainuoti nėra, o kai dainuoji, kai išeini pasižmonėti, ir jaunesnis atrodai, ir sveikesnis.
„Savo bendraamžius visada raginu išsijudinti, išeiti iš namų, susitikti. Sakau, mieli senjorai, padainuokime, išleiskime garsą, kokį kiekvienas mokame. Pabuvę tarp žmonių pamiršim, kad skauda, kad nėra sveikatos. Kai manęs prašo padainuoti, aš žinau, kad ta diena jau yra sėkminga“, – sako S. Volbikienė, čia pat užtraukdama lyrinį posmą.
Pakeliui su daina
Profesionale dainininke ji taip ir netapo. Nors svajojo apie operinį dainavimą. Po vidurinės mamytei tiesiai šviesiai pasakė, kur ruošiasi stoti. Mamos, puikaus balso savininkės, sprendimas buvo kitoks: kam studijuoti Vilniuje, jei yra ką veikti ir Šiauliuose. „Profesinę karjerą“ pradėjo cheminėje valykloje, paskui Skaičiavimo centre. Ištekėjo, gimė vaikai. Apie operinį dainavimą pamiršti „padėjo“ buhalterinės apskaitos mokslas technikume.
Po dekretinių atostogų perėjo dirbti į Šiaulių žemės ūkio valdybos buhalteriją. Kartą valdybos vyriausiasis buhalteris S. Volbikienei davė nurodymą: „Paklausysi, ką moterys tarpusavyje kalba ir man pasakysi.“ Buvo gūdūs tarybiniai laikai, tada Stefanija neįtarė, kad ta informacija reikalinga saugumui. Ir štai kovo 8-oji, valdybos viršininkas sveikina visas moteris. Ir staiga sako, kad Stefanija negaus ne tik dovanos, bet ir kasmetinės premijos... Netrukus suprato: nepagerbta, nes neskundė. Iš darbo išėjo išdidžiai pakelta galva.
Kitas etapas – Šiaulių melioracijos statybos valdyboje, apie 1970-uosius. Ten sutiko puikų valdybos moterų ansamblio vadovą, Kuršėnų muzikos mokyklos mokytoją Skirmantą.
„Kai tik sužinojau, kad moterys ketvirto aukšto salėje repetuoja, iš karto nuėjau. Gražiausias mano gyvenimo etapas, dar stipriau uždegęs ugnį dainuoti“, – prisimena Stefutė.
Jauna energinga buhalterė melioracijos įmonėje išties įnešė daug „cinkelio“. Naujamečiai renginiai, progos, susiėjimai, šventės vaikams, sambūriai – kur tau be Stefanijos scenarijaus, vedimo ir dainų!
„Sykį, prisimenu, liepė man lipti į sceną ir atlikti „ančiukų šokį“. Tiesiog išstūmė be jokio pasiruošimo. Buvo nemalonu. Išėjau į vidurį, nusilenkiau ir palikau sceną. Žmonės liko nesupratę“, – pasakoja pašnekovė, akcentuodama, kad, išskyrus tą kartą, niekada daugiau per gyvenimą nelipo į sceną nepasiruošusi.
Po 13 darbo metų melioracijoje įsidarbino vyriausiąja buhaltere Šiaulių ryšių statybos valdyboje. Čia sutiko tokią Korneliją, dieviško balso savininkę, dainavusią bažnyčios chore. Stefanijai ir Kornelijai valdyba per šventes patikėdavo duetu dainuoti Maironio „Lietuva brangi“. Moterys kaip reikiant suvirpindavo ne tik valdybos pastato sienas, bet ir bendradarbių širdis.
Pirmoji scena
„Dainuoju nuo gimimo. Dar kalbėti gerai nemokėjau, o jau dainavau paskui mamytės atliekamą lopšinę“, – pirmą vaikystės melodiją užtraukia ponia Stefanija.
„Aa, pupa,
Su raudona jupa.
Su žaliais marškiniukais,
Su baltais nėriniukais...“
Kaip reikiant paūgėjusi, jau traukdavo operines dainas. Prisimena, nutaisydavo scenišką veidą atsistojusi prieš senovinį veidrodį ir, žinodama, jog yra Karmen, užtraukdavo. Arba Solveigos ariją iš miuziklo „Peras Giuntas“. Svarbu buvo tiksliai viską atkartoti.
Kai į vaikystės namus Šiaulių rajone, Vinkšnėnuose, atvykdavo svečių, babytė būtinai pastatydavo Stefutę ant kėdės ir prašydavo dainuoti. Panašiai darydavo ir tėvelis, susirinkus svečiams, pabarškindavęs peiliu per stiklinę, atseit, dėmesio, o tada padrąsindavo uždainuoti. Tai buvo pirmoji scena – mažytė, bet tada atrodžiusi tokia didelė ir nutiesusi kelią Stefanijai į dar didesnes scenas.
Babytė buvo nuo Kurtuvėnų, turėjo puikų balsą ir labai mėgo dainuoti to krašto dainas. Dainų buvo visokių – liūdnų, smagių, bet visos, anot S. Volbikienės, buvo nuostabios, nes babytė dainavo jas su didele meile. Kada babytei sukako 90 metų, svečiai prašė padainuoti. „Iškrito vorelis iš ąžuolelio... „ – net šiluma nuo užtraukto posmo užliejo.
Galvoja, gal balsą paveldėjo iš balsingų giminaičių. Mamytė gražiai dainavo, babytė, bet dar gražesnius balsus turėjo mamytės broliai.
Likimas, kitaip ir nepavadinsi, prieš 33 metus atvedė Stefaniją į Kurtuvėnus – į senelių ir prosenelių gimtinę. Žuvus pirmajam vyrui, sutiko Volbiką Praniuką. Nors ir ne vietinis jis buvo, bet netrukus po vedybų pareiškė: „Mes gyvensime Kurtuvėnuose.“ Į paskirtą „alytnamį“ atsikėlė per Jonines.
„Kai Aurelijai (A. Kniurienė) sukako 50 metų, pasakiau jai: neturiu dovanų, galiu tik padainuoti. Ir padainavau Algimanto Butnoriaus „Aš pakviesiu tave į tylą“. Jubiliejinio vakaro vedėjas buvo Algirdas Raubickas, Šaukėnų kapelos „Meldai“ vadovas. Pasiklausė manęs dainuojančios ir sako: ateik pas mus. Iš paskos nusitempiau ir Aureliją“, – kelionę į muziką prisimena kurtuvėniškė.
Daina, sako, jai visas pasaulis.
„Galvoju, jeigu žmonės dainuotų, jie atsipalaiduotų, geresni vieni kitiems būtų“, – įsitikinusi.
Prieš daugelį metų dainų konkurse Kelmėje S. Volbikienė atliko dainą apie mamą. Prisimena komisijos reakciją: skambant pirmam posmeliui visi pasidėjo parkerius, nuščiuvo. Tik pasibaigus konkursui išgirdo saldų atsiliepimą, jog Stefanija buvo vienintelė konkurso dalyvė, kuri nešiojasi dainą širdyje.
„Aišku, kad galima padainuoti viską. Bet jeigu daina – iš širdies, balsas nedreba. Klausytojai tai pajunta iš karto“, – teigia pašnekovė.
