Gyvenimą lydi šokis

Gy­ve­ni­mą ly­di šo­kis

Kel­mės ra­jo­ne, Už­ven­čio kul­tū­ros cent­re, šo­kių bū­re­lių va­do­ve dir­ban­ti Onu­tė Jan­kaus­kie­nė bu­vo pir­mo­ji ba­le­to pri­ma­ri­jų Pet­ro Skir­man­to ir Eli­gi­jaus But­kaus šo­kių mo­ky­to­ja. Ji ap­do­va­no­ta Šiau­lių ap­skri­ties Gar­bės ženk­lo or­di­nu. Už nuo­pel­nus Kel­mės ra­jo­nui taip pat yra pel­niu­si Gar­bės ženk­lą. Jos al­bu­muo­se – ša­lies va­do­vų Al­gir­do Bra­zaus­ko, Al­gir­do But­ke­vi­čiaus, Na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro pa­dė­kos. Per­nai ji pri­pa­žin­ta ge­riau­sią­ja Kel­mės ra­jo­no kul­tū­ros dar­buo­to­ja.

Po­nios Onu­tės pa­reng­ti šo­kių ko­lek­ty­vai da­ly­va­vo be­veik vi­so­se res­pub­li­ki­nė­se ir Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­se, lai­mė­jo pri­zi­nes vie­tas kon­kur­suo­se „Po­ra už po­ros“.

O kai po 55 me­tų dar­bo nu­spren­dė išei­ti už­tar­nau­to poil­sio, šo­kė­jai ją tie­siog su­si­grą­ži­no at­gal.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Trys šo­kė­jų kar­tos

Šių me­tų pa­bai­go­je Onu­tės Jan­kaus­kie­nės šo­kių ko­lek­ty­vas „Pu­ti­nė­lis“ švęs sa­vo gy­va­vi­mo 25-me­tį. Va­do­vė sa­vo šo­kė­jus va­di­na tė­ve­liais. Mat, iki 1993 me­tų ji va­do­va­vo vai­kų ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių ko­lek­ty­vams.

Ta­čiau pa­bu­vo­ju­si vie­na­me se­mi­na­re ir pa­ma­čiu­si, ko­kius gra­žius šo­kius šo­ka vi­du­ri­nio­ji kar­ta, da­vė sau žo­dį ša­lia vai­kų ir se­ne­lių šo­kiui su­bur­ti ir tė­ve­lius. Il­gą lai­ką Už­ven­ty­je šo­ko trys kar­tos: vai­kai, tė­vai ir se­ne­liai. Ko­lek­ty­vai lai­mė­da­vo at­ran­kas ir da­ly­vauda­vo be­veik vi­so­se res­pub­li­ki­nė­se suau­gu­sių­jų ir moks­lei­vių, Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­se, įvai­riuo­se kon­kur­suo­se.

Da­bar vai­kai užau­go. Dau­ge­lis jų šo­ka 25-me­tį švę­sian­čia­me „Pu­ti­nė­ly­je“. Ko­lek­ty­vas stip­rus – kaip vie­nas kumš­tis.

Net trys po­ros iš Rim­dei­kų šei­mos. Bro­liai Do­na­tas, Ed­var­das ir Ro­ber­tas Rim­dei­kos va­ži­nė­ja dirb­ti į už­sie­nį, ta­čiau į svar­bes­nes re­pe­ti­ci­jas, šven­tes ir kon­kur­sus vi­suo­met su­grįž­ta. Po dar­bo šo­kių žings­ne­lių mo­ko­si sa­va­ran­kiš­kai. Po­ro­se su jais šo­kan­čios žmo­nos at­va­žiuo­ja re­pe­tuo­ti iš Šiau­lių, Kel­mės.

Yra ir dau­giau va­ži­nė­jan­čių šo­kė­jų. Į re­pe­ti­ci­jas jie at­vyks­ta iš Šau­kė­nų, Laik­šių. Ats­tu­mai – ne­men­ki. Ta­čiau mei­lė šo­kiui ir sa­vo ko­lek­ty­vui ne­pak­lūs­ta at­stu­mams.

„Mes daug me­tų kar­tu. Kai ku­rie nuo vai­kys­tės. Lai­do­jom vie­ni ki­tų se­ne­lius, kai ku­rių ir tė­ve­lius, šven­tė­me ju­bi­lie­jus. Kai ka­da esa­me vie­ni ki­tiems bran­ges­ni už gi­mi­nes. Ger­biu tuos žmo­nes. Sten­giuo­si pri­si­tai­ky­ti prie jų lai­ko ir ga­li­my­bių. Juk už tai, kad šo­ka, jiems nie­kas ne­mo­ka“, – sa­ko O. Jan­kaus­kie­nė.

Dau­ge­lio šo­kė­jų vai­kai taip pat šo­ka. Už­ven­ty­je da­bar yra du vai­kų šo­kė­jų ko­lek­ty­vai „Pum­pu­rė­liai“. Vie­na­me šo­ka dar­že­li­nu­kai ir pra­di­nių kla­sių mo­ki­niai, ki­ta­me vy­res­nių­jų kla­sių mer­gai­tės.

Tik se­ne­lių ko­lek­ty­vas jau iš­si­vaikš­čio­jo. Šie­met pir­mą kar­tą ne­da­ly­va­vo Lie­tu­vos šimt­me­čiui skir­to­je dai­nų šven­tė­je. Kam su­tri­ko svei­ka­ta. Kas iš­si­kė­lė gy­ven­ti pas vai­kus. Kam dar ki­taip su­si­klos­tė li­ki­mas. Am­žius kei­čia ga­li­my­bes ir po­rei­kius.

Sa­va­moks­lė

Ba­le­to pri­ma­ri­jus Pet­rą Skir­man­tą ir Eli­gi­jų But­kų bei daug ki­tų šo­kė­jų ke­lio­nėn į pro­fe­sio­na­lią sce­ną pa­ly­dė­ju­si O. Jan­kaus­kie­nė – pa­ti šo­kio sa­va­moks­lė. Ga­li­ma sa­ky­ti – pra­kti­kė. Šo­ko nuo pir­mos kla­sės. Tie­siog gy­ve­no šo­kiu.

Ka­dan­gi bu­vo naš­lai­tė, dirb­ti pra­dė­jo dar be­si­mo­ky­da­ma vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ne­bu­vo, kas pa­re­mia. Ke­ti­no išei­ti į va­ka­ri­nę mo­kyk­lą ir dirb­ti. Bet mo­kyk­los di­rek­to­rius pa­si­rū­pi­no jos li­ki­mu. Pa­siū­lė la­bo­ran­tės dar­bo to­je pa­čio­je Už­ven­čio vi­du­ri­nė­je. Iki pie­tų – pa­mo­kos, po­piet – dar­bas.

Kai iš­lai­kė bran­dos eg­za­mi­nus, mo­kyk­la taip pat ne­pa­li­ko naš­lai­tės li­ki­mo va­liai. Pa­siū­lė dirb­ti prail­gin­to­je gru­pė­je. O pa­skui – ir šo­kių bū­re­lį. Čia ir pra­si­dė­jo Lie­tu­vo­je ži­no­mos šo­kių spe­cia­lis­tės kar­je­ra. 1962 me­tais pra­dė­jo va­do­vau­ti šo­kių bū­re­liui, o po po­ros me­tų jos šo­kė­jai jau da­ly­va­vo res­pub­li­ki­nė­je dai­nų šven­tė­je.

Vė­liau Šiau­lių uni­ver­si­te­te nea­ki­vaiz­di­niu bū­du po­nia Onu­tė įgi­jo lo­go­pe­dės spe­cia­ly­bę. Il­gą lai­ką dir­bo pra­di­nu­kų mo­ky­to­ja, o va­ka­rais ei­da­vo į kul­tū­ros na­mus mo­ky­ti šo­kio me­no.

„Tuo­met ne­leng­vas bu­vo gy­ve­ni­mo pe­rio­das. Dir­bau dvie­jo­se dar­bo­vie­tė­se, au­gi­nau sū­nų ir mo­kiau­si. Į se­si­jas va­žiuo­da­vau su sū­nu­mi. Ka­dan­gi vy­ras dir­bo Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je, pa­bū­da­vo su vai­ku, kai išei­da­vau į pa­skai­tas“, – me­na šo­kių va­do­vė.

Sėk­mė – tai pa­gar­ba žmo­gui

– Esa­te ba­le­to pri­ma­ri­jų Pet­ro Skir­man­to ir Eli­gi­jaus But­kaus mo­ky­to­ja. Ar žvaigž­dė­mis ta­pę mo­ki­niai Jus pri­si­me­na?

– Ži­no­ma, pri­si­me­na. Vi­suo­met pa­kvie­čia į sa­vo prem­je­ri­nius spek­tak­lius. Tu­rė­jau ga­li­my­bę iš ar­ti ma­ty­ti ir sek­ti jų kar­je­rą. Di­džiuo­juo­si jais. Abu ap­do­va­no­ti Auk­si­niais sce­nos kry­žiais.

Eli­gi­jus But­kus da­bar dir­ba M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju. Pak­vie­čia Už­ven­čio šo­kė­jus į ba­le­to spek­tak­lius. Bi­lie­tų pirk­ti ne­rei­kia. Sė­di­me ant pri­sta­to­mų kė­džių. Eli­gi­jus ke­ti­na at­va­žiuo­ti į Už­ven­tį. Pa­ro­dys sa­vo mo­ki­nių spek­tak­lį mies­te­lio žmo­nėms.

– Ar tarp šian­die­ni­nių sa­vo šo­kė­jų ne­ma­to­te bū­si­mų ba­le­to pri­ma­ri­jų?

– Yra vie­nas ber­niu­kas. Kai jis skrie­ja šo­kiu, ne­ga­liu at­si­žiū­rė­ti. Pak­lau­siau, ar no­rė­tų šok­ti ba­le­tą. Sa­kė, jog no­rė­tų. Rei­kės pa­re­ko­men­duo­ti Eli­gi­jui, kai jis at­va­žiuos į Už­ven­tį.

Ir anks­čiau buvo ma­no šo­kė­jų, da­ly­va­vu­sių at­ran­ko­se. Ta­čiau ne vi­sų duo­me­nys ti­ko. Ba­le­tas – aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas. Tu­ri tik­ti ir kū­no su­dė­ji­mas, ir ge­bė­ji­mai, ir daug ki­tų da­ly­kų.

– Kai Jūs nu­spren­dė­te išei­ti iš dar­bo ir jau bu­vo­te įtei­ku­si pra­šy­mą dėl at­lei­di­mo, šo­kė­jai Jū­sų tie­siog neiš­lei­do. Ko­kia to­kio pri­si­ri­ši­mo prie­žas­tis?

– Bu­vo toks fak­tas. Tik­rai ke­ti­nau išei­ti iš dar­bo. No­rė­jau poil­sio. Dir­bu jau 57 me­tai. Rei­kia il­giau pa­bū­ti ir su sa­viš­kiais. Vy­ras Adol­fas vi­są gy­ve­ni­mą ne­ša na­mų ūkio naš­tą. Ma­no dar­bas – nea­pib­rėž­tas. Užim­ti be­veik vi­si sa­vait­ga­liai. Šven­tės, kon­cer­tai, ju­bi­lie­jai. Va­ka­rais re­pe­ti­ci­jos.

Nie­kuo­met vy­ras nė­ra pa­prie­kaiš­ta­vęs, kad už­gai­šau ar ko nors ne­pa­da­riau na­muo­se. Tai­gi, no­rė­jau jau su­grįž­ti į na­mus. Juo­lab, kad tu­riu gra­žias dvie­jų sū­nų šei­mas, anū­kų. No­rė­tų­si dau­giau dė­me­sio skir­ti jiems.

Ta­čiau šo­kė­jai su­ren­gė va­ka­rė­lį ir pri­pra­šė, kad dar ­lik­čiau, kad pa­reng­čiau juos Lie­tu­vos šimt­me­čio dai­nų šven­tei. Ar ga­lė­jau jiems at­sa­ky­ti? Juk žmo­nės ši­tiek me­tų re­pe­ta­vo. Gai­šo sa­vo lai­ką, lei­do pi­ni­gus. Ne­ga­lė­jau. Juk ir jie man kaip šei­ma. Ar­ti­mes­ni už gi­mi­nes. Bend­rau­ja­me jau ke­lis de­šimt­me­čius. „Pu­ti­nė­ly­je“ šo­ka ma­no užau­gin­ti vai­kai, ku­riems da­bar jau po 50–60 me­tų. Kiek­vie­ną re­pe­ti­ci­ją su­si­ti­kę jie el­gia­si kaip gi­mi­nės. Ap­si­ka­bi­na, pa­si­bu­čiuo­ja, pa­siilgs­ta vie­ni ki­tų. Kiek pa­si­sė­dė­ji­mų ir bend­rų šven­čių bū­ta! Pa­juo­kau­jam, pa­si­šne­kam apie gy­ve­ni­mą. Tai la­bai suar­ti­na. Bet, be abe­jo, la­biau­siai suar­ti­na šo­kis.

Nep­rieš­ta­ra­vo ir vy­ras. Sup­ra­to: „Juk tu be šo­kio ne­ga­lė­si gy­ven­ti...“

– Il­gą lai­ką dir­bo­te kul­tū­ros sri­ty­je. Kul­tū­ros dar­buo­to­jai skun­džia­si dėl ma­žų at­ly­gi­ni­mų. O gal tos tei­gia­mos emo­ci­jos, apie ku­rias pa­sa­ko­ja­te, kom­pen­suo­ja men­kus at­ly­gi­ni­mus?

– Iš da­lies kom­pen­suo­ja. Bet at­ly­gi­ni­mai tik­rai tu­rė­tų bū­ti di­des­ni. Man už­te­ko, nes dir­bau du dar­bus. O kai ­li­kau tik kul­tū­ro­je, pra­dė­jau gau­ti pen­si­ją. Ta­čiau iš vie­no kul­tū­ros dar­buo­to­jo at­ly­gi­ni­mo pra­gy­ven­ti bū­tų sun­ku.

O dar­bas nė­ra leng­vas. Pa­vyz­džiui, šo­kė­jams rei­kia įdė­ti la­bai daug juo­do dar­bo, kad iš­to­bu­lin­tų ju­de­sius, kad neuž­mirš­tų žings­ne­lių, kad sce­no­je ne­suk­lys­tų, kad vis­kas pa­vyk­tų. Va­do­vas tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie šo­kė­jų. Re­pe­ti­ci­jas nu­kel­ti į tą die­ną, ka­da jie ga­li. Pa­bū­ti že­mes­nis, ty­les­nis. Jei no­rė­si bū­ti vir­ši­nin­ku, nie­ko nei­šeis. Pri­va­lau gerb­ti šok­ti dar no­rin­tį žmo­gų.

Bet kai su­si­gy­ve­ni, kai pa­jun­ti šo­kė­jų mei­lę ir pa­gar­bą, tie­siog skrie­ji per gy­ve­ni­mą lyg pa­ti šok­tum val­są.

Au­to­rės nuo­tr.

Onu­tė Jan­kaus­kie­nė, dir­ban­ti 57 me­tus, džiau­gia­si su­tik­da­ma šo­kiui nea­be­jin­gų žmo­nių. An­tai „Pum­pu­rė­lių“ ko­lek­ty­vo šo­kė­jų ma­mos už sa­vo pi­ni­gus su­ti­ko nu­pirk­ti duk­roms šo­kiui rei­ka­lin­gas su­kne­les. To­kie da­ly­kai džiu­gi­na, ska­ti­na dirb­ti to­liau.

Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro nuo­tr.

Dau­ge­lis „Pu­ti­nė­lio“ šo­kė­jų – Onu­tės Jan­kaus­kie­nės re­pe­ti­ci­jų sa­lė­je išau­gin­ti vai­kai.

Šven­tės suar­ti­na ko­lek­ty­vą. Vi­du­ry­je su gė­lė­mis va­do­vė Onu­tė Jan­kaus­kie­nė.

Po pa­si­ro­dy­mo sma­gu pa­šmaikš­tau­ti.