
Naujausios
Gyvenimą lydi šokis
Kelmės rajone, Užvenčio kultūros centre, šokių būrelių vadove dirbanti Onutė Jankauskienė buvo pirmoji baleto primarijų Petro Skirmanto ir Eligijaus Butkaus šokių mokytoja. Ji apdovanota Šiaulių apskrities Garbės ženklo ordinu. Už nuopelnus Kelmės rajonui taip pat yra pelniusi Garbės ženklą. Jos albumuose – šalies vadovų Algirdo Brazausko, Algirdo Butkevičiaus, Nacionalinio kultūros centro padėkos. Pernai ji pripažinta geriausiąja Kelmės rajono kultūros darbuotoja.
Ponios Onutės parengti šokių kolektyvai dalyvavo beveik visose respublikinėse ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, laimėjo prizines vietas konkursuose „Pora už poros“.
O kai po 55 metų darbo nusprendė išeiti užtarnauto poilsio, šokėjai ją tiesiog susigrąžino atgal.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Trys šokėjų kartos
Šių metų pabaigoje Onutės Jankauskienės šokių kolektyvas „Putinėlis“ švęs savo gyvavimo 25-metį. Vadovė savo šokėjus vadina tėveliais. Mat, iki 1993 metų ji vadovavo vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių kolektyvams.
Tačiau pabuvojusi viename seminare ir pamačiusi, kokius gražius šokius šoka vidurinioji karta, davė sau žodį šalia vaikų ir senelių šokiui suburti ir tėvelius. Ilgą laiką Užventyje šoko trys kartos: vaikai, tėvai ir seneliai. Kolektyvai laimėdavo atrankas ir dalyvaudavo beveik visose respublikinėse suaugusiųjų ir moksleivių, Pasaulio lietuvių dainų šventėse, įvairiuose konkursuose.
Dabar vaikai užaugo. Daugelis jų šoka 25-metį švęsiančiame „Putinėlyje“. Kolektyvas stiprus – kaip vienas kumštis.
Net trys poros iš Rimdeikų šeimos. Broliai Donatas, Edvardas ir Robertas Rimdeikos važinėja dirbti į užsienį, tačiau į svarbesnes repeticijas, šventes ir konkursus visuomet sugrįžta. Po darbo šokių žingsnelių mokosi savarankiškai. Porose su jais šokančios žmonos atvažiuoja repetuoti iš Šiaulių, Kelmės.
Yra ir daugiau važinėjančių šokėjų. Į repeticijas jie atvyksta iš Šaukėnų, Laikšių. Atstumai – nemenki. Tačiau meilė šokiui ir savo kolektyvui nepaklūsta atstumams.
„Mes daug metų kartu. Kai kurie nuo vaikystės. Laidojom vieni kitų senelius, kai kurių ir tėvelius, šventėme jubiliejus. Kai kada esame vieni kitiems brangesni už gimines. Gerbiu tuos žmones. Stengiuosi prisitaikyti prie jų laiko ir galimybių. Juk už tai, kad šoka, jiems niekas nemoka“, – sako O. Jankauskienė.
Daugelio šokėjų vaikai taip pat šoka. Užventyje dabar yra du vaikų šokėjų kolektyvai „Pumpurėliai“. Viename šoka darželinukai ir pradinių klasių mokiniai, kitame vyresniųjų klasių mergaitės.
Tik senelių kolektyvas jau išsivaikščiojo. Šiemet pirmą kartą nedalyvavo Lietuvos šimtmečiui skirtoje dainų šventėje. Kam sutriko sveikata. Kas išsikėlė gyventi pas vaikus. Kam dar kitaip susiklostė likimas. Amžius keičia galimybes ir poreikius.
Savamokslė
Baleto primarijus Petrą Skirmantą ir Eligijų Butkų bei daug kitų šokėjų kelionėn į profesionalią sceną palydėjusi O. Jankauskienė – pati šokio savamokslė. Galima sakyti – praktikė. Šoko nuo pirmos klasės. Tiesiog gyveno šokiu.
Kadangi buvo našlaitė, dirbti pradėjo dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Nebuvo, kas paremia. Ketino išeiti į vakarinę mokyklą ir dirbti. Bet mokyklos direktorius pasirūpino jos likimu. Pasiūlė laborantės darbo toje pačioje Užvenčio vidurinėje. Iki pietų – pamokos, popiet – darbas.
Kai išlaikė brandos egzaminus, mokykla taip pat nepaliko našlaitės likimo valiai. Pasiūlė dirbti prailgintoje grupėje. O paskui – ir šokių būrelį. Čia ir prasidėjo Lietuvoje žinomos šokių specialistės karjera. 1962 metais pradėjo vadovauti šokių būreliui, o po poros metų jos šokėjai jau dalyvavo respublikinėje dainų šventėje.
Vėliau Šiaulių universitete neakivaizdiniu būdu ponia Onutė įgijo logopedės specialybę. Ilgą laiką dirbo pradinukų mokytoja, o vakarais eidavo į kultūros namus mokyti šokio meno.
„Tuomet nelengvas buvo gyvenimo periodas. Dirbau dviejose darbovietėse, auginau sūnų ir mokiausi. Į sesijas važiuodavau su sūnumi. Kadangi vyras dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, pabūdavo su vaiku, kai išeidavau į paskaitas“, – mena šokių vadovė.
Sėkmė – tai pagarba žmogui
– Esate baleto primarijų Petro Skirmanto ir Eligijaus Butkaus mokytoja. Ar žvaigždėmis tapę mokiniai Jus prisimena?
– Žinoma, prisimena. Visuomet pakviečia į savo premjerinius spektaklius. Turėjau galimybę iš arti matyti ir sekti jų karjerą. Didžiuojuosi jais. Abu apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais.
Eligijus Butkus dabar dirba M. K. Čiurlionio meno mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Pakviečia Užvenčio šokėjus į baleto spektaklius. Bilietų pirkti nereikia. Sėdime ant pristatomų kėdžių. Eligijus ketina atvažiuoti į Užventį. Parodys savo mokinių spektaklį miestelio žmonėms.
– Ar tarp šiandieninių savo šokėjų nematote būsimų baleto primarijų?
– Yra vienas berniukas. Kai jis skrieja šokiu, negaliu atsižiūrėti. Paklausiau, ar norėtų šokti baletą. Sakė, jog norėtų. Reikės parekomenduoti Eligijui, kai jis atvažiuos į Užventį.
Ir anksčiau buvo mano šokėjų, dalyvavusių atrankose. Tačiau ne visų duomenys tiko. Baletas – aukštasis pilotažas. Turi tikti ir kūno sudėjimas, ir gebėjimai, ir daug kitų dalykų.
– Kai Jūs nusprendėte išeiti iš darbo ir jau buvote įteikusi prašymą dėl atleidimo, šokėjai Jūsų tiesiog neišleido. Kokia tokio prisirišimo priežastis?
– Buvo toks faktas. Tikrai ketinau išeiti iš darbo. Norėjau poilsio. Dirbu jau 57 metai. Reikia ilgiau pabūti ir su saviškiais. Vyras Adolfas visą gyvenimą neša namų ūkio naštą. Mano darbas – neapibrėžtas. Užimti beveik visi savaitgaliai. Šventės, koncertai, jubiliejai. Vakarais repeticijos.
Niekuomet vyras nėra papriekaištavęs, kad užgaišau ar ko nors nepadariau namuose. Taigi, norėjau jau sugrįžti į namus. Juolab, kad turiu gražias dviejų sūnų šeimas, anūkų. Norėtųsi daugiau dėmesio skirti jiems.
Tačiau šokėjai surengė vakarėlį ir priprašė, kad dar likčiau, kad parengčiau juos Lietuvos šimtmečio dainų šventei. Ar galėjau jiems atsakyti? Juk žmonės šitiek metų repetavo. Gaišo savo laiką, leido pinigus. Negalėjau. Juk ir jie man kaip šeima. Artimesni už gimines. Bendraujame jau kelis dešimtmečius. „Putinėlyje“ šoka mano užauginti vaikai, kuriems dabar jau po 50–60 metų. Kiekvieną repeticiją susitikę jie elgiasi kaip giminės. Apsikabina, pasibučiuoja, pasiilgsta vieni kitų. Kiek pasisėdėjimų ir bendrų švenčių būta! Pajuokaujam, pasišnekam apie gyvenimą. Tai labai suartina. Bet, be abejo, labiausiai suartina šokis.
Neprieštaravo ir vyras. Suprato: „Juk tu be šokio negalėsi gyventi...“
– Ilgą laiką dirbote kultūros srityje. Kultūros darbuotojai skundžiasi dėl mažų atlyginimų. O gal tos teigiamos emocijos, apie kurias pasakojate, kompensuoja menkus atlyginimus?
– Iš dalies kompensuoja. Bet atlyginimai tikrai turėtų būti didesni. Man užteko, nes dirbau du darbus. O kai likau tik kultūroje, pradėjau gauti pensiją. Tačiau iš vieno kultūros darbuotojo atlyginimo pragyventi būtų sunku.
O darbas nėra lengvas. Pavyzdžiui, šokėjams reikia įdėti labai daug juodo darbo, kad ištobulintų judesius, kad neužmirštų žingsnelių, kad scenoje nesuklystų, kad viskas pavyktų. Vadovas turi prisitaikyti prie šokėjų. Repeticijas nukelti į tą dieną, kada jie gali. Pabūti žemesnis, tylesnis. Jei norėsi būti viršininku, nieko neišeis. Privalau gerbti šokti dar norintį žmogų.
Bet kai susigyveni, kai pajunti šokėjų meilę ir pagarbą, tiesiog skrieji per gyvenimą lyg pati šoktum valsą.
Autorės nuotr.
Onutė Jankauskienė, dirbanti 57 metus, džiaugiasi sutikdama šokiui neabejingų žmonių. Antai „Pumpurėlių“ kolektyvo šokėjų mamos už savo pinigus sutiko nupirkti dukroms šokiui reikalingas sukneles. Tokie dalykai džiugina, skatina dirbti toliau.
Užvenčio kultūros centro nuotr.
Daugelis „Putinėlio“ šokėjų – Onutės Jankauskienės repeticijų salėje išauginti vaikai.
Šventės suartina kolektyvą. Viduryje su gėlėmis vadovė Onutė Jankauskienė.
Po pasirodymo smagu pašmaikštauti.