Naujausios
Gyvas Petronėlės kryžius
78-erių metų Petronėlė Gurskienė iš Puraičių kaimo (Joniškio rajonas) daugiau kaip keturis dešimtmečius rūpinasi jos sodyboje stovinčiu architektūriniu paminklu — karavyko kryžiumi. Prieš dvi dešimtis metų audra seną kryžių buvo išgriovusi ir jis šeimininkei neleido ramiai miegoti, primindamas gulintį gyvą žmogų, į šonus bejėgiškai ištiesusį rankas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kryžių perdažyti padeda anūkai
Petronėlė Gurskienė Puraičių kaimo pakraštyje gyvena jau mažne pusę amžiaus. Visą laiką moteris neapleidžia sodyboje stovinčio kryžiaus su dviem kryžmomis, sodina prie jo gėlių, apsilaupius nuo lietaus dažams uždeda naują sluoksnį. Močiutei noriai talkina tame pačiame kaime gyvenatys anūkai Marius, Andrius ir Dalius. Kryžius aukštas, lengvai teptuku viršūnės nepasieksi, toks darbas tik jauniems įveikiamas.
„Atvažiuotumėte pavasarį arba vasarą, tada būtų pats grožis. Kelias dešimtis rūšių gėlių esu pasodinusi. Čia žiemojimui eglišakiais uždengtos rožės, sukišti tulpių svogūnėliai, kelių rūšių lelijos, pavasarį sodinsiu kardelių,“ — vedžiodama tarp baltai dažytais akmenėliais tvarkingai įrėmintų žemės lopinėlių rodo Puraičių kryžiaus sergėtoja.
Senąjį kryžių nuvertė audra
Petronėlė Gurskienė iki šiol su nerimu pasakoja prieš du dešimtmečius nutikusią istoriją. Tąkart praėjusi audra seną, per ilgus metus sutręšusį kryžių paguldė išilgai kiemo, sulaužė tvorą. Kryžius nuo laiko ir gamtos sąlygų buvo taip susidėvėjęs, kad griūdamas pažiro į šipulius. Jau buvo neįmanoma jo sulipdyti.
„Seniau keletą kartų jį tvarkėme, trumpinome, buvo sumažėjęs,“ — pasakoja šeimininkė.
Kieme gulinčio kryžiaus dalys Petronėlei skaudino širdį.
„Man atrodė, kad parvirtęs didelis žmogus, išskėstomis į šonus rankomis, prašo pagalbos. Kaip gyvas, — prisimena moteris. — Esu tikintis žmogus, negalėjau žiūrėti nei ramiai miegoti. Dvi savaites, būdavo, eidama pro šalį ašaroju. Bet supratau, kad ne mūsų su vyru jėgoms naują kryžių pastatyti.“
Kreipėsi pagalbos į seniūniją
Puraičių kaimo gyventoja kreipėsi į Saugėlaukio seniūniją. Atvažiavo žmonės, kartu su jos vyru Jonu kas liko iš kryžiaus surinko, sukrovė į sunkvežimį ir išgabeno. Moteris ilgai laukė, kada jai brangią sodybos puošmeną ir pagarbos ženklą čia gyvenusiems grąžins. Trūko medienos, darbai užsitęsė.
„Labai nerimavau. Kai kurie žmonės ėmė klausinėti, gal aš kryžių pardaviau,“— nemalonios kalbos ir dabar išlikusios puraitiškės atmintyje.
Pagaliau meistro A. Stočkaus pagal seną pavyzdį atkurtas kryžius buvo atgabentas. Petronėlės vyras Jonas padarė alaus, atvyko kunigas iš Kriukų pašventinti.
Nenorėjo kitur gyventi
Šios sodybos bei senojo, į šipulius sulūžusio kryžiaus savininkai — sesuo ir brolis Teklė ir Karolis Meškos — buvo išvežti į Sibirą. Sodybą valdžia nusavino, įkurdino, kaip Petronėlė sako, kumečius, įvairius ūkio darbuotojus. Pagaliau čia butą gavo ji pati su vyru Jonu. Dirbo ūkyje melžėja, vyras — šėriku.
Dabar Petronėlė sodyboje viena, tik du šuneliai kartu, vyras daug metų miręs.
„Mane tas kryžius sušildo. Pasimeldžiu, atrodo, ir lengviau gyventi, dievulis padeda. Penki vaikai šeimoje augome religingi,— atvirauja Petronėlė Gurskienė. — Nors turėjau galimybių kitur gyventi, niekur nenorėjau kraustytis ir kryžiaus palikti.“
Žmonės dažnai fotografuojasi
Prie paskutinės Puraičių kaimo sodybos dažnai sustoja pravažiuojantys žmonės. Pavaikščioja po erdvų kiemą, apžiūri kryžių, šeimininkę apie jį paklausinėja, nusifotografuoja.
„Neseniai lankėsi grupė žmonių iš Kauno. Viena moteris ilgai kalbino, sakė, kad reikia mane “iškelti“ (pagerbti — aut. past.) už kryžiaus priežiūrą. Kitą sykį seniūnė fotografavo. Bet aš tai nežinau, kam reikėjo.
Man nieko nereikia, tik lentelę, kad čia saugomas paminklas, galėtų valdžia parūpinti. Prie senojo kryžiaus ji buvo, o prie atstatyto nepadarė. Ir dar — antras namo galas priklauso kitai savininkei, kuri jo neprižiūri: gyvena kitur, o namelyje lubos baigia sugriūti, visko priversta, vasarą dvokas į mano pusę eina,„ — savo rūpesčiais dalinasi Petronėlė Gurskienė.
Karavykas
Kryžius su dviem kryžmomis, papildytas įrašais ant stiebo ir šakų, liaudyje vadinamas karavyku. Tokie kryžiai statyti ypatingiems įvykiams atminti.
Puraičių kaime karavyko kryžius buvo pastatytas 1933 metais. Jį pagamino kryždirbys Jonas Remeika. Tai — valstybės saugomas kultūros paminklas.
Prieš dvidešimt metų, audrai suniokojus senąjį kryžių, pastatytas naujas, pagamintas pagal senojo pavyzdį.
Autorės nuotr.
SPRENDIMAS: Petronėlė Gurskienė sako turėjusi galimybių kitur gyventi, bet niekur nenoro kraustytis ir kryžiaus palikti.
DRAUGAS: Petronėlė būtinai norėjo nusifotografuoti su ištikimu keturkoju draugu, dešimties metų Džiuliu.
PRIEŽIŪRA: Sodybos šeimininkė ne tik pačiu kryžiumi rūpinasi, bet ir šalia gėlynėlius įrengė, kurie net vėlų rudenį atrodo gražiai ir tvarkingai.
KARAVYKAS: Kryžius su dviem kryžmomis liaudyje vadinamas karavyku.