Grožį kuria darbščios rankos

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Irena ir Feliksas Šufinskai sako, kad gyvenimas kaime – didelė dovana.
Greitai sukaks pusšimtis metų, kai Irena ir Feliksas Šufinskai atsikraustė į Gruzdžius (Šiaulių rajonas) ir įsikūrė pačių rankomis pastatytame name. Bėgo dešimtmečiai – sodyboje buvusius daržus pakeitė šeimininkės mylimi želdynai, lysvėse pražydo daugiametės gėlės, sužaliavo dekoratyvūs krūmai. I. Šufinskienė sako, kad, esant geram orui, kiekvieną žiedą kartais apžiūri ir po kelis sykius per dieną: vieną kelmą persodina į kitą vietą, kitus, perskėlusi pusiau, pasidalija su draugėmis, trečiam „įtaiso“ spalvomis panašų kaimyną. Tuo tarpu F. Šufinskas juokauja, greičiau viską žole apsėtų negu tokia gausybe gėlių rūpintųsi.

 

Parašė kaimynas

Šįkart „Šiaulių krašto“ kelionė į Gruzdžius – geranoriško kaimyno kvietimu. I. ir F. Šufinskų sodybos dešinėje gyvenantis Gruzdžių gimnazijos direktorius Juozas Vasiliauskas nepagailėjo pagyrimų darbštiesiems kaimynams. Kaip ir kaimynai, pavyzdingai savo kieme besitvarkantis vyras gyrė ponios Irenos sukurtus gėlynus, želdinių įvairovę, kiekvieno augalo suderėjimą.

Į J. Vasiliausko pagyrimus kuklieji Šufinskai tik ranka numoja, esą perdedantis savo kalbomis.

Sukame į darbštuolių kiemą. Aplinkui nė šapelio – pritingintiems pavyzdys.

Keturis suaugusius vaikus ir vienuolika anūkų turintys Irena ir Feliksas sako, tvarką kuriantys ne dėl kitų, o savo malonumui.

Šeimininko „arkliukas“ – maždaug 16-oje kvadratinių metrų žaliuojančios bespyglės gervuogės. Atsakingai jas prižiūrėdamas, ponas Feliksas iš tokio plotelio kiekvienais metais surenka po keliasdešimt litrų uogų, o pernai priskynė ir visus 45 litrus.

O šeimininkės mylimiausias augalas – visžalės alūnės. Kokių tik spalvų šių augalų lapų sodyboje nerasi! Apmaudu šeimininkei, kad neseniai įsigytos ryškiai raudonos ir salotinės spalvos alūnės neprigijo.

Apie kiekvieną sodo medį I. Šufinskienės „suprojektuotos“ gėlių kompozijos – obelį ar kitą lapuotį juosia net keli įvairiaspalvių gėlių ratai.

Dar prieš kelerius metus sodybos patvorys, sako, nė negalėjo svajoti, kad taipogi bus išgražintas gėlių kompozicijomis. Bet šeimininkė ėmė ir sukurpė vyrui užduotį: perkasti patvorį, išrinkti žolės velėną ir paruošti gėlynui. Tais pačiais metais į akį niekam nekritęs patvorys „pražydo“ gėlių jūra.

Pievos centras irgi netrukus bus užimtas – čia šiuo metu vyksta dar vieno I. Šufinskienės „projekto“ įgyvendinimo darbai. Kadangi sutuoktinį ne per labiausiai džiugina spėriai augančios žolės pjovimas, žmona sugalvojo, kaip tokio darbo jam sumažinti – paruošusi žemės ir „patiesusi“ dekoratyviųjų akmenukų kilimą, pasodins šluotelinių hortenzijų, o pačiame centre įkurdins gražuolį švelnųjį akantą.

Dovanotas – mažiau populiarus

Iš sodybos gilumos, pro vartelius, sutuoktinių keturkojis Bosas lydi mus į ne mažiau gražų kiemą – kiekvienam augalui ir čia atsakingai parinkta vieta, taip kad visi tarpusavyje derėtų.

Daugiamečiams augalams, pasak sodybos šeimininkės, reikalinga nuolatinė priežiūra, nes jie mėgsta plėstis – visos gėlės nori būti persodintos ir išretintos. Jei nieko nedarysi, žiūrėk, vienas augalas jau užgožęs kitus, palikdamas juos be saulės.

Kad taip neatsitiktų, I. Šufinskienė kupstus mėgsta „suplėšyti“ ir padalyti visiems norintiems. Tik pastebėjusi, kad žmonės nepuola imti – gal dėl to, kad nemokamai?

„Visi dabar už viską įpratę mokėti – jei nusiperka kokį augalą, tai jį saugo, skirtingai negu dovanotą“, – sako 72 metų gėlininkė.

Pati augalų daigelių irgi beveik neperka, nebent vieną kitą pakelį sėklų. Dažniausiai gauna dovanų arba pasimaino.

Dažniausi gėlių mainai įvyksta su ponios Irenos draugėmis. Tarpusavyje augmenija pasikeisdamos, moterys turi, apie ką pakalbėti, ką aptarti. Būna, kad tarpusavyje surengia talką, nepagailėdamos laiko viena kitai padėti namų aplinkos želdinime.

„Kai padedi sodinant, paskui smagu nuvykti apžiūrėti, įvertinti, aptarti. Kuo ne proga pabendrauti?“, – sako pensininkė.

Geriausias laikas

Kadaise Irena – buhalterė, ilgametė Gruzdžių Augustino Griciaus vidurinės mokyklos valytoja, Feliksas – elektrikas, agronomas – savo sodyboje augino ne tik vištų, kaip daro dabar, bet ir pulką gyvulių. Sodybos grožio kūrybai laiko nelikdavę tiek, kiek norėjosi gėles visą laiką labai mylėjusiai Irenai. O ir vietos augalams likdavę tik arčiau gatvės, greta namo, nes už ūkio pastato žaliuodavo gausūs daržai.

„Apie kokia gėles kalbėti, jei į kiemą įsukus šienvežiui, tik spėk šluoti, grėbti“, – šypsosi šeimininkė, pridėdama, kad šiais laikais net nukritusių lapų nebegrėbia, o laukia kol pasisukęs vėjas juos į patvorį supustys, lieka tik nueiti ir susemti.

Dabar gali atsigriebti gražindama 25 arų sodybą nuo ankstyvo pavasario iki paties vėlyviausio rudens.

„Šiais laikais žmonės nei gyvulių augina, nei didelių daržų turi, atseit neapsimoka. Gyvenimas kaime ima nebesiskirti nuo gyvenimo mieste“, – sako.

Kita vertus, galvoja, mieste būtų seniai būtų numirusi iš nuobodulio – nemoka tik prie lango sėdėti.

Pensijos laiką sutuoktiniai vadina pačiu geriausiu gyvenimo tarpsniu, nes vaikai jau užauginti, anūkai džiugina, o patys gali laiką leisti, kaip panorėję.

„Manęs klausia, ką aš rytoj veiksiu. Nežinau... Jei rankos kils, kažką dirbsim, jei nekils, nieko nedarysim. Ką čia iš anksto planuoti? Kai išėjome į pensiją, prasidėjo tikrai geras laikas“, – kalba guvi moteris, ilgametė visuomenininkė, Gruzdžiuose veikusio eiliuotojų būrelio narė ir 2011 metais išleistos knygos „Žmonių laiškai žmonėms“ autorė.

Žmonai antrina ir vyras. Sako, niūrią dieną jiedu kartais nesiima jokio darbo. Bet po kelių valandų, nuotaikai ir savijautai praskaidrėjus, darbai patys į rankas ima kibti.

Likimas atvedė į Gruzdžius

F. Šufinskas – iš Kuršėnų apylinkių, I. Šufinskienė – iš vos už kelių kilometrų buvusio Aukštuolių kaimo. Šeimai Gruzdžių kolūkis paskyrė 15 arų žemės sklypą namo statybai. Prie tų 15-os arų pasisekė prisijungti dar dešimtį – dabar sodybos pakanka ne vien juodviem, bet ir kitame name gyvenančiai jauniausios dukros šeimai.

Pradėjo statyti, dabar abiem juokinga prisiminti, turėdami tūkstantį rublių skolos, kurią turėjo įsigiję motociklą. Vardan namo teko jį parduoti. Dirbo abu jėgų negailėdami, neatsipūsdami – plyta prie plytos. Pamažu ne tik skolą atidavė, bet dar ir statyboms užsidirbo. Po metų Gruzdžiuose, Vytauto gatvėje, išdygo mūrinis ūkio pastatas, į kurį jauna šeima atsikraustė, pamažu statydama ir gyvenamąjį namą.

Po ketverių metų – jau ir namas. Iki šiol, sutuoktinių žodžiais, abu nesupranta, kaip jis „atsistojo“.

Šeimos šaknys jau visam suleistos mylimuose Gruzdžiuose.