Grįžus iš Škotijos, pasidaro gaila Lietuvos

Grį­žus iš Ško­ti­jos, pa­si­da­ro gai­la Lie­tu­vos

Iš Ško­ti­jos į Kel­mės ra­jo­no Gai­lių kai­mą grį­žu­si Ing­ri­da Ka­mins­kai­tė šį ba­lan­dį pa­si­ju­to kaip šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se. Ta­čiau šal­čiu pur­to kai­nos par­duo­tu­vė­se. Kai kas net ke­lis kar­tus bran­giau. Jau­nai mo­te­riai gai­la ma­žiau­siai Eu­ro­po­je už­dir­ban­čių ir, ko ge­ro, dau­giau­siai už bū­ti­niau­sias pre­kes mo­kan­čių tau­tie­čių. Sve­ti­mo­je ša­ly­je ji jau­čia­si sau­giau ne­gu tė­vy­nė­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Va­žia­vo už­si­dirb­ti stu­di­joms, li­ko vi­sam laikui

Ing­ri­da Ka­mins­kai­tė į Ško­ti­ją skrai­dy­ti pra­dė­jo stu­di­juo­da­ma Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Ten gy­ve­no te­ta. Mer­gi­na pa­ma­nė, jog ne pro ša­lį bū­tų va­sa­ro­mis už­si­dirb­ti stu­di­joms. Dirb­da­vo žu­vies fab­ri­ke. Mer­gi­nai pa­ti­ko ir Pe­ter­head mies­tas prie jū­ros. Nors kli­ma­tas nė­ra la­bai šil­tas, va­sa­rą vos dvi­de­šimt laips­nių ir vė­juo­ta, bet gra­ži gam­ta at­pirk­da­vo ši­lu­mos sty­gių.

Ško­ti­jo­je Ing­ri­da dir­bo po­rą va­sa­rų. Ta­čiau, pra­si­dė­jus skumb­rių se­zo­nui, pa­pra­šy­ta pa­dir­bė­ti ir žie­mą. Ing­ri­da dirb­da­vo la­bo­ra­to­ri­jo­je. Te­ko im­tis aka­de­mi­nių ato­sto­gų uni­ver­si­te­te.

Aka­de­mi­nės ato­sto­gos dar la­biau pa­ko­re­ga­vo pla­nus. Su­si­pa­ži­no su sa­vo drau­gu Scottu, dir­bu­siu vamz­džių mon­tuo­to­ju ta­me pa­čia­me fab­ri­ke. To­dėl jau Ško­ti­jo­je pra­dė­jo ra­šy­ti ba­ka­lau­ro dar­bą, grį­žu­si at­li­ko pra­kti­ką Kel­mės sa­vi­val­dy­bė­je, ap­si­gy­nė ba­ka­lau­ro dar­bą ir, ga­vu­si dip­lo­mą, vėl iš­vy­ko į Ško­ti­ją.

Da­bar į Lie­tu­vą ato­sto­gų jau grįž­ta tri­se – su drau­gu Scottu ir sū­ne­liu Ja­kob (Jo­kū­bu).

Na­mai jau Ško­ti­jo­je

Tuok­tis ke­ti­nan­ti šei­ma jau nu­si­pir­ko na­mą Te­ter­he­de. Ing­ri­da dir­ba slau­ge pro­ti­nę ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių na­muo­se.

„Fi­ziš­kai dar­bas – ne­sun­kus, ta­čiau sun­kus psi­cho­lo­giš­kai, – pa­sa­ko­ja jau­na mo­te­ris. – Ka­dan­gi au­gi­nu sū­ne­lį, dir­bu tik pu­se eta­to. Kai ma­no pa­mai­nos, sū­nų pri­žiū­ri drau­go ma­ma ar­ba jis pa­ts, jei­gu dar­be ne jo pa­mai­na. Iš pra­džių kil­da­vo pro­ble­mų dėl kal­bos. Iš­vyk­da­ma iš Lie­tu­vos kal­bė­jau ang­liš­kai. Bet ško­tai kal­ba ki­taip, dar la­biau su­trum­pin­da­mi žo­džius. Pa­tys sa­vo kal­bą va­di­na tin­gi­nių kal­ba. Da­bar ir aš ge­rai įval­džiau tą kal­bą.“

Kel­miš­kė Ško­ti­ją sa­vo na­mais pa­si­rin­ko, nes drau­gas, vai­ko tė­vas ir bū­si­mas vy­ras – ško­tas. Mo­te­ris sve­ti­mo­je ša­ly­je jau­čia­si sau­giau ne­gu Lie­tu­vo­je. Čia nie­kuo­met ne­pra­žū­si – vi­suo­met ra­si dar­bo. Net dirb­da­ma pu­se eta­to ji už­dir­ba be­veik tūks­tan­tį eu­rų per mė­ne­sį. Vy­ras už­dir­ba ke­lis kar­tus dau­giau. Už­ten­ka ir mo­kes­čiams, ir pa­sko­lai už na­mą, ir mais­tui, ir dra­bu­žiams, ir ke­lio­nėms. Sug­rį­žę iš Lie­tu­vos Ing­ri­da ir Scot­tas skris į Mek­si­ką.

Me­di­ci­nos pa­slau­gos ir vi­si vais­tai Ško­ti­jo­je – ne­mo­ka­mi. Žmo­nės – ma­lo­nūs, nors ir ne­pa­žįs­ta­mi vie­ni ki­tiems šyp­so­si.

Net ir iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo, kai įkai­nis už va­lan­dą 9 eu­rai, žmo­nės nor­ma­liai pra­gy­ve­na.

Jei grįž­tų į Lie­tu­vą, jos vy­ras vei­kiau­siai ne­gau­tų dar­bo, nes silp­nai kal­ba lie­tu­viš­kai. O jei­gu ir įsi­dar­bin­tų, gau­tų ke­lis kar­tus ma­žes­nį at­ly­gi­ni­mą ne­gu Ško­ti­jo­je.

O lie­tu­viš­kos kai­nos tie­siog gąs­di­na. „Ma­žy­liui pir­ko­me saus­kel­nių. Te­ko su­mo­kė­ti aš­tuo­nio­li­ka eu­rų. Ško­ti­jo­je tos pa­čios fir­mos toks pat kie­kis saus­kel­nių – tik pen­ki sva­rai – pusketvirto kar­to pi­giau. Dra­bu­žė­liai vai­kams – taip pat bran­gūs. Mais­to kai­nos ir­gi di­des­nės ne­gu Ško­ti­jo­je. Ten svies­tas, grie­ti­nė ir ki­ti bū­ti­niau­si pro­duk­tai ne­kai­nuo­ja nė sva­ro, duo­na – pu­sė sva­ro. Neb­ran­gi ir mė­sa. Man gai­la lie­tu­vių. Nie­ko neuž­dir­ba­te, o tiek daug už vis­ką mo­ka­te.“

Vis dėl­to Ing­ri­da ra­do ir to, kas Lie­tu­vo­je pi­giau ne­gu Ško­ti­jo­je. Ka­vi­nė­je Klai­pė­do­je pen­kie­se pa­val­gė už 57 eu­rus. Ško­ti­jo­je to­kie pie­tūs bū­tų kai­na­vę pu­sant­ro šim­to.

Ško­ti­jo­je bran­gus su­si­sie­ki­mas – trau­ki­nių ir au­to­bu­sų bi­lie­tai. Ta­čiau dau­ge­lis va­ži­nė­ja nuo­sa­vais au­to­mo­bi­liais – la­biau ap­si­mo­ka.

Ne­pi­gus ir vai­kų dar­že­lis. Lie­tu­vai­tė sū­nų į dar­že­lį lei­džia tik vie­ną die­ną per sa­vai­tę, ta­čiau už mė­ne­sį rei­kia mo­kė­ti 150 sva­rų. Jei­gu leis­tų vi­sas die­nas per sa­vai­tę, mo­kė­tų pen­kis kar­tus bran­giau. Tuo­met ne­la­bai ap­si­mo­kė­tų ir dirb­ti.

Jau­ni­kis vil­kės si­jo­ną (kiltą)

Ing­ri­da sa­ko, jog kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vų pro­ble­mų. Neiš­ven­gia jų ir Ško­ti­ja. Čia ne­ma­žai pra­si­gė­ru­sių žmo­nių, nar­ko­ma­nų, be­na­mių. Ta­čiau jais pa­si­rū­pi­na vals­ty­bė. Ski­ria pa­šal­pas, sta­to nak­vy­nės na­mus.

Ne­ma­žai ki­ta­tau­čių, ku­rie at­vy­kę pa­dir­ba po­rą mė­ne­sių, o pa­skui gy­ve­na iš pa­šal­pų.

Tai ke­lia kai ku­rių žmo­nių pa­si­pik­ti­ni­mą, kad mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gai nau­do­ja­mi vel­tė­džiams. Ta­čiau žmo­nės ten la­bai to­le­ran­tiš­ki.

Drau­go šei­ma la­bai tei­gia­mai žiū­ri, kad jų sū­nus pa­si­rin­ko lie­tu­vai­tę. Dau­ge­lis jau­nų ško­tų ve­da lie­tu­vai­tes, len­kai­tes ar ki­tų tau­ty­bių mer­gi­nas. Scottas la­bai do­mi­si Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Kai grįž­ta į Lie­tu­vą, lan­ko mu­zie­jus.

Nors iš ki­tos pu­sės Škotijos muziejuo­se ne­trūks­ta na­cio­na­liz­mo, kai ei­na kal­ba apie pri­klau­so­my­bę Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai. Ne vie­nas pa­sva­jo­ja apie at­si­sky­ri­mą nuo vy­res­nio­sios se­sės.

Į Lie­tu­vą su si­jo­nais at­vyks­tan­tys ško­tai sa­vo tė­vy­nė­je kas­dien taip ne­vaikš­to – vil­ki kel­nes. Ta­čiau per sa­vo ves­tu­ves vy­rai vil­ki lan­guo­tus si­jo­nus (kiltus) – sa­vo na­cio­na­li­nį dra­bu­žį. Ir Ing­ri­dos drau­gas per jųd­vie­jų ves­tu­ves pla­nuo­ja vil­kė­ti še­šio­lik­to­jo am­žiaus dra­bu­žį.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ing­ri­da ir Scot­tas tu­ri ga­li­my­bių daug ke­liau­ti.

Iš Kel­mės ra­jo­no ki­lu­si lie­tu­vai­tė Ing­ri­da Ka­mins­kai­tė ku­ria gy­ve­ni­mą Ško­ti­jo­je.

Ing­ri­dos sū­ne­lio Ja­co­bo tė­vas ir bū­si­mas vy­ras Scot­tas jau ket­vir­tą kar­tą lan­ko­si Lie­tu­vo­je. Jam pa­tin­ka Lie­tu­vos gam­ta ir žmo­nės, do­mi­si sa­vo sū­naus se­ne­lių ša­lies is­to­ri­ja.

Lie­tu­vai­tę su­ža­vė­jo Ško­ti­jos gam­to­vaiz­dis.