
Naujausios
Grįžus iš Škotijos, pasidaro gaila Lietuvos
Iš Škotijos į Kelmės rajono Gailių kaimą grįžusi Ingrida Kaminskaitė šį balandį pasijuto kaip šiltuosiuose kraštuose. Tačiau šalčiu purto kainos parduotuvėse. Kai kas net kelis kartus brangiau. Jaunai moteriai gaila mažiausiai Europoje uždirbančių ir, ko gero, daugiausiai už būtiniausias prekes mokančių tautiečių. Svetimoje šalyje ji jaučiasi saugiau negu tėvynėje.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Važiavo užsidirbti studijoms, liko visam laikui
Ingrida Kaminskaitė į Škotiją skraidyti pradėjo studijuodama Vytauto Didžiojo universitete. Ten gyveno teta. Mergina pamanė, jog ne pro šalį būtų vasaromis užsidirbti studijoms. Dirbdavo žuvies fabrike. Merginai patiko ir Peterhead miestas prie jūros. Nors klimatas nėra labai šiltas, vasarą vos dvidešimt laipsnių ir vėjuota, bet graži gamta atpirkdavo šilumos stygių.
Škotijoje Ingrida dirbo porą vasarų. Tačiau, prasidėjus skumbrių sezonui, paprašyta padirbėti ir žiemą. Ingrida dirbdavo laboratorijoje. Teko imtis akademinių atostogų universitete.
Akademinės atostogos dar labiau pakoregavo planus. Susipažino su savo draugu Scottu, dirbusiu vamzdžių montuotoju tame pačiame fabrike. Todėl jau Škotijoje pradėjo rašyti bakalauro darbą, grįžusi atliko praktiką Kelmės savivaldybėje, apsigynė bakalauro darbą ir, gavusi diplomą, vėl išvyko į Škotiją.
Dabar į Lietuvą atostogų jau grįžta trise – su draugu Scottu ir sūneliu Jakob (Jokūbu).
Namai jau Škotijoje
Tuoktis ketinanti šeima jau nusipirko namą Teterhede. Ingrida dirba slauge protinę negalią turinčių žmonių namuose.
„Fiziškai darbas – nesunkus, tačiau sunkus psichologiškai, – pasakoja jauna moteris. – Kadangi auginu sūnelį, dirbu tik puse etato. Kai mano pamainos, sūnų prižiūri draugo mama arba jis pats, jeigu darbe ne jo pamaina. Iš pradžių kildavo problemų dėl kalbos. Išvykdama iš Lietuvos kalbėjau angliškai. Bet škotai kalba kitaip, dar labiau sutrumpindami žodžius. Patys savo kalbą vadina tinginių kalba. Dabar ir aš gerai įvaldžiau tą kalbą.“
Kelmiškė Škotiją savo namais pasirinko, nes draugas, vaiko tėvas ir būsimas vyras – škotas. Moteris svetimoje šalyje jaučiasi saugiau negu Lietuvoje. Čia niekuomet nepražūsi – visuomet rasi darbo. Net dirbdama puse etato ji uždirba beveik tūkstantį eurų per mėnesį. Vyras uždirba kelis kartus daugiau. Užtenka ir mokesčiams, ir paskolai už namą, ir maistui, ir drabužiams, ir kelionėms. Sugrįžę iš Lietuvos Ingrida ir Scottas skris į Meksiką.
Medicinos paslaugos ir visi vaistai Škotijoje – nemokami. Žmonės – malonūs, nors ir nepažįstami vieni kitiems šypsosi.
Net ir iš minimalaus atlyginimo, kai įkainis už valandą 9 eurai, žmonės normaliai pragyvena.
Jei grįžtų į Lietuvą, jos vyras veikiausiai negautų darbo, nes silpnai kalba lietuviškai. O jeigu ir įsidarbintų, gautų kelis kartus mažesnį atlyginimą negu Škotijoje.
O lietuviškos kainos tiesiog gąsdina. „Mažyliui pirkome sauskelnių. Teko sumokėti aštuoniolika eurų. Škotijoje tos pačios firmos toks pat kiekis sauskelnių – tik penki svarai – pusketvirto karto pigiau. Drabužėliai vaikams – taip pat brangūs. Maisto kainos irgi didesnės negu Škotijoje. Ten sviestas, grietinė ir kiti būtiniausi produktai nekainuoja nė svaro, duona – pusė svaro. Nebrangi ir mėsa. Man gaila lietuvių. Nieko neuždirbate, o tiek daug už viską mokate.“
Vis dėlto Ingrida rado ir to, kas Lietuvoje pigiau negu Škotijoje. Kavinėje Klaipėdoje penkiese pavalgė už 57 eurus. Škotijoje tokie pietūs būtų kainavę pusantro šimto.
Škotijoje brangus susisiekimas – traukinių ir autobusų bilietai. Tačiau daugelis važinėja nuosavais automobiliais – labiau apsimoka.
Nepigus ir vaikų darželis. Lietuvaitė sūnų į darželį leidžia tik vieną dieną per savaitę, tačiau už mėnesį reikia mokėti 150 svarų. Jeigu leistų visas dienas per savaitę, mokėtų penkis kartus brangiau. Tuomet nelabai apsimokėtų ir dirbti.
Jaunikis vilkės sijoną (kiltą)
Ingrida sako, jog kiekviena šalis turi savų problemų. Neišvengia jų ir Škotija. Čia nemažai prasigėrusių žmonių, narkomanų, benamių. Tačiau jais pasirūpina valstybė. Skiria pašalpas, stato nakvynės namus.
Nemažai kitataučių, kurie atvykę padirba porą mėnesių, o paskui gyvena iš pašalpų.
Tai kelia kai kurių žmonių pasipiktinimą, kad mokesčių mokėtojų pinigai naudojami veltėdžiams. Tačiau žmonės ten labai tolerantiški.
Draugo šeima labai teigiamai žiūri, kad jų sūnus pasirinko lietuvaitę. Daugelis jaunų škotų veda lietuvaites, lenkaites ar kitų tautybių merginas. Scottas labai domisi Lietuvos istorija. Kai grįžta į Lietuvą, lanko muziejus.
Nors iš kitos pusės Škotijos muziejuose netrūksta nacionalizmo, kai eina kalba apie priklausomybę Didžiajai Britanijai. Ne vienas pasvajoja apie atsiskyrimą nuo vyresniosios sesės.
Į Lietuvą su sijonais atvykstantys škotai savo tėvynėje kasdien taip nevaikšto – vilki kelnes. Tačiau per savo vestuves vyrai vilki languotus sijonus (kiltus) – savo nacionalinį drabužį. Ir Ingridos draugas per jųdviejų vestuves planuoja vilkėti šešioliktojo amžiaus drabužį.
Asmeninės nuotr.
Ingrida ir Scottas turi galimybių daug keliauti.
Iš Kelmės rajono kilusi lietuvaitė Ingrida Kaminskaitė kuria gyvenimą Škotijoje.
Ingridos sūnelio Jacobo tėvas ir būsimas vyras Scottas jau ketvirtą kartą lankosi Lietuvoje. Jam patinka Lietuvos gamta ir žmonės, domisi savo sūnaus senelių šalies istorija.
Lietuvaitę sužavėjo Škotijos gamtovaizdis.