Naujausios
Sprendimo į ateitį nenukėlė
„Po 21 metų grįžtu į Pakruojo kraštą. 15 metų gyvenau ir dirbau Vilniuje, 6 metus gyvenau ir dirbau Kretoje, Egipte, Turkijoje, Italijoje. Atėjo laikas dirbti savo protėvių kraštui“, – feisbuko paskyroje parašė R. Pupinis.
Nuo rugpjūčio jis dirba Pakruojo verslo centre ir yra atsakingas už turizmo plėtrą Pakruojo krašte.
Kodėl sugrįžo į gimtinę? Rolandas šypsosi: dokumentuose jo gimimo vieta įrašytas Mikalaukos kaimas Marijampolės rajone, kur tėvas dirbo pagal paskyrimą.
Kai šeima grįžo į Pakruojo kraštą, Rolandui buvo apie vienerius metus: „Tėvas, agronomas, kilo karjeros laiptais – iš vieno kolūkio į kitą. Iš pradžių grįžome į tėvo tėviškę Gataučių kaime, paskui – į šalia esantį Ūdekų kaimą, paskui į Rozalimą, Triškonius. 1989 metais tėvas pradėjo dirbti Pakruojyje žemės ūkio skyriuje – Pakruojyje gyvenau iki 1999 metų.“
Baigęs mokyklą, Rolandas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos, įgijo magistro laipsnį. Prieš šešerius metus pradėjo dirbti „Novature“.
Ketverius metus buvo atstovas užsienyje – pora sezonų gyveno ir dirbo Kretoje ir du sezonus – Turkijoje. Jei reikėdavo, „prigriebdavo“ ir Rodą.
Paskutinius dvejus metus dirbo kelionių vadovu, gyvendamas Lietuvoje. Daugiausia važiuodavo į Italiją, Austriją, Lenkiją. Žiemos sezonu prasidėdavo kelionės lėktuvu – į Izraelį, Egiptą.
Rolandas pasižiūri į telefoną – lygiai prieš metus tokiu laiku su grupe buvo Izraelyje.
„Gal ir susiję su virusu, bet ši mano mintis buvo anksčiau, nei užsidarė kelionės, – apie sprendimą grįžti į Pakruojo kraštą sako R. Pupinis. – Kelionės yra smagu, bet keliauti gerai, kai keliauji su kažkuo, kai gali dalytis džiaugsmu, jausmais. Nors ir keliauji su grupe, esi vienas. Būdamas kelionių vadovas, keliauji nustatytu maršrutu, į šoną nepasuksi. Nepamenu, kada esu savarankiškai keliavęs, kada turėjau atostogų.“
Kiekviena kelionė, mano Rolandas, turi turėti tikslą, bet jei viskas ima kartotis kaip filme „Švilpiko diena“? Jei atsiranda lubos, į kurias atsimuši ir supranti: taip bus ir po 10, 20 metų, o tu nejaunėji?
„Bemaž kiekvienas žmogus pasako: pakeliausiu, o senatvėje norėčiau turėti tą ir tą. Bet ar turėsi sveikatos, noro? Kilo mintis: kodėl turėčiau atidėti ateičiai? Svajonės, svaičiojimai, ieškojimai – bet atsakymus mes dažnai seniausiai žinome. Yra laikas, kuris apriboja, kad žinojimas taptų materija. O sprendimus reikės anksčiau ar vėliau priimti.“
R. Pupinis sprendimo į ateitį nenukėlė.
„Susiklostė aplinkybės. Imiesi, neverki, nesigaili, nelauki. Tam duotas protas. Reikės mažiausiai dvejų metų, kad situacija, kokia buvo turizme, sugrįžtų. Ar aš galiu laukti? Žinoma, tiltai nėra sudeginti, jei reikės, jei bus galimybė, išbėgsiu į aikštelę.“
Jei atsirastų galimybė keliauti, pirmiausia Rolandas vyktų į Romą. Italijos sostinėje sutiko ir Naujus metus. Mėgsta pajuokauti: „Apie Romą žinau daugiau, nei apie Pakruojį – jaučiu ją“.
Vietoje Kretos
Keliaudamas su grupėmis po Italijos miestelius, kaimelius, Rolandas matydavo, kaip žmonės žavisi vietinių gyvenimu: kalnais, akmeniniu nameliu, auginamomis avimis, spaudžiamu sūriu – laime.
Bet labiausiai keliautojus sujaudindavo išgirsta istorija.
„Kai šeima sako, jog mes čia esame dešimta karta, tai reiškia, kad žmonės be pertrūkio ten gyvena mažiausiai 400 metų, žino savo istoriją, senelius, prosenelius, gali parodyti nuotraukas, likusius daiktus – istorija nepertraukta kataklizmų, kaip pas mus – karas, Holokaustas, gulagai, priverstinė emigracija. Ten darniai istorija susijusi su aplinka. Visa tai sukuria vaizdą, kuo žmonės žavisi.“
R. Pupinis suvokė: ir Lietuvoje turime kažką panašaus, ką matome Italijoje. Savo kaimą – vietą su istorija, trumpesne ar ilgesne.
Pakruojo rajono Gataučių kaimui – 350 metų.
Kai Rolandas su broliu išvažiuoja į darbą, kaime lieka šeši gyventojai. Bet jam Gataučiai – istorija, pasakojimas, jausmas, pozityvumas.
„Mes esame paminėti kartu su Gataučiais: Linkuvos karmelitų bažnyčios metrikose, 1671–1673 metais, paminėti Gataučiai ir dvi mano pavardės: Pupiniai ir Spudai (Spudaitė buvo Rolando prosenelė). Mes gyvenome čia be pertrūkių. Todėl kam man kalbėti banalybes, kad susitaupysiu, pasensiu ir važiuosiu gyventi į Kretą. Juk žinau, kaip vietiniai žiūri, kai yra priversti parduoti namus, kad išsilaikytų, ir atvažiuotų britai, amerikiečiai, rusai ar lietuviai, gyventų ir vaizduotų, kad gamina sūrį ar spaudžia alyvuoges. Aš visą tą turiu čia: turiu istoriją.“
Sprendimas buvo tvirtas: prikelti prosenelio Juozapo Pupinio (1883–1972) namą, statytą 1926 metais, ir jame gyventi.
Visi giminės
R. Pupinio senelio brolis prieš kelias dešimtis metų pradėjo sudarinėti šeimos genealoginį medį.
Šeimos istorijos, savo protėvių žinojimas, neabejoja Rolandas, žmogui suteikia vertę.
„Gataučiai man – genties lizdas, iš kurio esame išsibarstę po visą pasaulį. Mūsų nebebus, bet svarbu, kad ir po 100 metų vaikai, vaikaičiai žinotų, kas jie yra – ne tik istoriją nuo savo gimimo.“
Sodyboje stovi ir senelių namas, netoliese gyveno proprosenelis ir proproprosenelis. R. Pupinis rado proprosenelio palikimą – ant durų staktos įrašytus 1862 metus.
Gataučių kaimas R. Pupiniui atsiskleidžia kaip mikroistorijos arba šeimos istorijos pavyzdys.
„Iš esmės mes kaime visi giminės. Dauguma – Pupiniai ir Spudai, mes tarpusavyje tuokėmės, kad būtų išlaikyta žemė, statusas. Tai, ką skaitydavau, mokydavausi, matau čia – visuomeninę sanklodą.“
R. Pupinio protėviai buvo ūkininkai. Tik prosenelio brolis Antanas išnuomojo ūkį ir išėjo į Linkuvą, nusipirko didžiulį, gražų namą, jis ir dabar tebestovi tik įvažiavus į Linkuvą. Vėliau prosenelis namą pardavė, įsigijo kitą. Ankstesniame raudonų plytų pastate įsikūrė paštas. Dar žinoma, kad prosenelio brolis turėjo maisto parduotuvėlę, Rygoje – taksi verslą, o Kaune – restoraną.
Antano Pupinio gyvenimas baigėsi toli – Krasnojarsko srityje. Ištremtas buvo ir Juozapas Pupinis – su dukterimi ir trimis sūnumis. Tarpukariu vienu metu jis buvo Gudžiūnų seniūnijos seniūnas, Linkuvos parapijos maršalka.
Gataučiuose auga protėvių ąžuolai – Rolandas jų irgi pasodins.
Ypatingos istorijos
Dirbdamas Pakruojo verslo informacijos centre, R. Pupinis turi tikslą – kad kelionės atitiktų aukščiausius standartus.
Rugsėjį organizavo kelionę po Pakruojo kraštą, kitas keliones teko atšaukti dėl koronaviruso.
„Kaip kelionių vadovas, į objektus žiūriu šiek tiek kitaip. Man objektas nėra „per se“, o tik konteksto dalis. Ką galima išspausti iš Linkuvos? Palaukit! Aš pasakosiu, kas yra štetlas, apie miestelio ir kaimo santykį, galime kalbėti apie konkrečias šeimas, mikro arba lokalinę istoriją – čia labai didelis sėslumas, randu pavardes XIX amžiuje ir žinau, kad palikuonys čia gyvena, su jais bendrauju! Prie bažnyčios galiu šnekėti apie bažnytinę bendruomenę, kas yra vienuolis, kas yra karmelitai, kodėl jie čia buvo – o karmelitai kilę iš Izraelio – mes padarome didžiulį tinklą! Linkuva ar atskiras pastatas yra tik indikatorius, per kurį įeiname į daug platesnį kontekstą.“
R. Pupinis pateikia Kapulerio namo Linkuvoje pavyzdį (Kapulerių šeimos palikuonys gyvena Izraelyje) ir cituoja daugiau nei šimtmečio senumo laišką. Jame rabinas Nochumas Feivelis Revelis iš Prienų rašo Icikui Kapuleriui, kodėl neatsiunčiąs dukters Rivkos (gimusios 1881 metais Linkuvoje) gimimo įrašo.
Istorijos tęsinys – rabino Revelio sūnus Bernardas emigruos į Jungtines Amerikos Valstijas, kur taps vienu garsiausių rabinų (mirė 1940 metais). Jo atvaizdas yra ant JAV pašto ženklo.
„Iš esmės tai – pasakojimas apie Linkuvą. Mes turime šūkį apie Pakruojį – ypatingų istorijų kraštas. Neturime čia gotikos, baroko, renesanso, didelių objektų, kurie kalbėtų patys iš savęs – ir pasaulyje tokių objektų yra labai mažai. Turime pasakoti istoriją, ji suteikia patrauklumo.“
R. Pupinį liūdina iš sovietinio naratyvo atėjusios ir iki šiol gidų pasakojamos legendos apie vargšus baudžiauninkus ir lenkų ponus. Jo protėviai nebuvo baudžiauninkai – Gataučiai, Ūdekai, Gudžiūnai ir Tulminiai buvo laisvųjų žmonių kaimai.
„Noriu pabrėžti, kad reikia neužsidaryti vargšo rajono lygmenyje. Žydų bendruomenė didžiulė, evangelikų, rusų sentikių, vokiškos bendruomenės – tokie klodai egzistuoja, o jų niekas nepajudina! Linkuvą, Žeimelį noriu rodyti europiniame kontekste, nes Lietuva yra Europos dalis, šis supratimas man atėjo iš Vilniaus universiteto, iš E. Gudavičiaus paskaitų.“
Daug dėmesio R. Pupinis skiria Pakruojo krašto žydų istorijai, susirašinėja, kalbasi su palikuoniais visame pasaulyje, pildo tuščius puslapius naujomis žiniomis, nuotraukomis, dokumentais. Rugsėjo 23 dieną prie Linkuvos sinagogos organizavo žuvusiųjų per Holokaustą pavardžių skaitymą.
Pamoka iš Romos
Pabaigai – R. Pupinio mintys apie tai, kokia svarbi yra atmintis.
– Man praeitis visada maišosi su dabartimi ir su ateitimi, aš nematau perskyrimo. Kaip Horacijus sako, „Non omnis moriar“, ne visas numiriau, – liko atmintis.
Tą išmokau iš Italijos, iš Romos. Kas būdavo baisiausia senajam romėnui, kol dar nebuvo krikščioniškos eros? Būti pamirštam. Pas juos buvo didžiulis protėvių kultas. Blogiausia buvo arba užmiršimas arba atminties pasmerkimas. Kai Neronas nusižudo, ateina Vespasianas ir trina viską, kas susiję su Neronu. Lygiai tą patį darydavo Egipte, Tutmozis ištrina Hačepsutą, tą patį darė sovietai, kai ištrina Kirovą iš nuotraukos.
Krikščioniška terpė labai išlaisvina žmogų. Prieš 2 000 metų Romoje atsiranda vergams viltis. Kodėl? Vergai neturėjo savo istorijos, šaknų, protėvių kulto. Dievas per Evangeliją jiems sako, kad jūs mano vaikai, aš jūsų dangiškas tėvas, jūs nesat pamiršti, aš esu jūsų vardą įsirašęs. Tai didžiulis mentalinis posūkis žmonijai, todėl krikščionybė buvo priimta. Ji padeda palaikyti visą egzistencinę prasmę, kad nė vienas žmogus nėra pamirštas. Arba tu turi savo istoriją, o jei neturi, yra Dievas, kaip tėvas, kuris tave priima.
Tą patį matau ir čia – su žydų, latvių, sentikių bendruomene. Jie nėra pamiršti. Ar mes turime jėgų atsiminti? Turime.
