Naujausios
Gražiau, įdomiau, išskirtiniau!
Bendras pomėgis atrodyti išskirtinai ir bendruomenėje įgyvendinamos idėjos suartino dvi Šniūraičių kaimo (Radviliškio rajonas) entuziastes. Dabar be jų rankų ir minčių neapsieina nė vienas kaimo renginys.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Teatras – arklidėse
Ilgametė kultūros specialistė, Šniūraičių bendruomenės pirmininkė Audronė Motiejūnienė ir Šniūraičių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja, seniūnaitė Laima Mataitienė ne tik dirba tame pačiame pastate.
Abi moteris vienija bendras pomėgis rengtis ir atrodyti išskirtinai. Abi kartu generuoja idėjas, kurios, ne vienam atrodžiusios beprotiškos, jas įgyvendinus, stebina išradingumu, kūrybiškumu ir drąsa, todėl atkreipia ne tik šniūraitiškių dėmesį.
Ne vienas apie šias veiklias moteris yra pasakęs: jos neleidžia kaimui apmirti, savo entuziazmu užkrečia ir kitus.
Šiemet, kaimo 345-ojo jubiliejaus proga, šniūraitiškiai buvo pakviesti į klojimo teatrą po atviru dangumi, kur, buvusių arklidžių pastate, įsitaisę ant „krėslų“ iš šiaudų, žiūrėjo du spektaklius.
„Kai sugalvojome apleistame, dilgėlėmis apaugusiame arklidžių pastate be stogo parodyti šventinį spektaklį, ne vienas sukiojo pirštu apie smilkinį. Bet ta mintis įrengti klojimo teatrą po „žvaigždėtu šimtmečio dangumi“ mus taip užvaldė...“ – šypsosi A. Motiejūnienė.
Ilgai nesvarstė: emėsi pjauti dilgėles, per karščius su šakėmis jas metė į krūvą. O koks teatras be scenos? Sužinojo, kas turi medinių palečių – renginio išvakarėse susivežė ir ant jų sukalė plokštes. Ir užuolaidas pakabino.
Sienų negražumus šiaudais pridengė. Žiūrovus sugalvojo susodinti ant šiaudų ryšulių. Kad šiaudai nebadytų, juos apklojo audeklu.
„Kaip tik toks puikus vakaras išpuolė: gaivu, šilta, šienas kvepia, o danguje žvaigždės mirga... Kvietėm ir žiūrovus ateiti pasipuošus kokiais senoviniais, istoriniais rūbais, nes pasipuošusiems įėjimas buvo veltui. Bet nė vienas neatėjo. Geriau pirko bilietą“.
Organizatorės šiemet šiek tiek pakeitė ir tradicinę kaimo gėlių šventę – surengė baltąją gėlių pasaką. Į ją visi rinkosi pasipuošę baltai. Baltą spalvą dar labiau paryškino spalvingas skrybėlaičių iš gyvų gėlių paradas.
„Kai pirmą kartą sugalvojome surengti gėlių skrybėlaičių paradą, sumąstėme, jog reikia podiumo. Jį iš durų sukalė mūsų pagalbininkai senjorai, nuolat padedantys įgyvendinti mūsų keisčiausias idėjas. Dabar norinčių pasipuošti gėlių skrybėlaitėmis vis daugėja. Podiumu per šventę žingsniuoja vaikai, senjorės. Kitąmet galvoju gal ir senjorų prisiviliosiu“, – įsisvajoja Audronė.
Eglė – iš „šniūrų“, žemėlapis – iš servetėlių
Šniūraičiai spaudoje ir televizijoje mirgėjo ir prieš kelerius metus, kai aktyviosios šniūraitiškės sumanė, jog kaimas Kalėdoms turėtų papuošti „šniūrinę“ eglę – tai yra, eglę iš virvių.
Tuomet vėlgi darbo ėmėsi bendruomenės talkininkai Fiodoras Jančenkovas ir Rimgaudas Vaitekutis. Jie iš nupirktų metalinių strypų suvirino metalinį pagrindą. Bendruomenė iš turimų 2 procentų ir nario mokesčio lėšų nusipirko špagato, prisidėjo ir seniūnija.
Iš špagato, bendruomenės moterų padedamos, šniūraitiškės sumeistravo eglę. Bendruomenės namų teritoriją juosiančią tvorą tąkart papuošė ir kaimo moterų numegztos špagatinės snaigės. Mezgė kas rankomis, kas – vyrų iš medžio išdrožtais vąšeliais.
A. Motiejūnienė ir L. Mataitienė numezgė bendruomenės namus saugantį besmegenį, šalia jo „pakabino“ megztą žibintą. Iš viso tąkart mezginiams šniūraitiškiai sunaudojo 10 kilometrų virvių.
Šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį bendruomenė vėlgi pasitiko netradiciškai – iš šimto servetėlių „sulipdė“ Lietuvos žemėlapį.
Socialiniuose tinkluose apie sumanymą paskelbusi A. Motiejūnienė pakvietė kaimo moteris dovanoti savo megztų servetėlių. Kadangi dauguma iš jų buvo baltos, teko, nusipirkus dažų, servetėles dažyti trispalvės spalvomis.
„Idėjų mums niekada netrūksta – jei galvoji, tai ir sugalvoji. Kur kas didesnė bėda yra jų įgyvendinimas, nes nėra taip: sugalvojau, susipirkau priemones, padariau. Dažniausiai tenka gerokai pasukti galvą, kaip su minimaliomis sąnaudomis padaryti įdomų dalyką.
Būna, kad vien dėl to tenka gerą idėją laikinai „pasidėti“ į lentyną, kol ateis geresni laikai. Tai tik kitiems atrodo viskas paprasta: atėjau, padalyvavau ir išėjau. O kiek tenka įdėti darbo, kad tas poros valandų renginys būtų ir įdomus, ir išvaizdus, ir patraukiantis“, – sako A. Motiejūnienė.
Režisierė, siuvėja, dekoratorė
Kad galėtų įgyvendinti savo idėjas, A. Motiejūnienei tenka dirbti ne tik renginių režisiere, bet ir siuvėja, dekoratore, apipavidalintoja.
Tik pradėjusi dirbti Šniūraičiuose, kultūros specialistė pati siuvo scenos užuolaidas, kad ir kaimo kultūros namų scena turėtų užkulisius.
Ne kartą suko siuvimo mašiną siūdama vaikams sceninius drabužius, vyrų ansambliui – liemenes, agitmeninei brigadai – kombinezonus. Kai dramos būrelio vyrams reikėjo frakų, pati siuvo „uodegas“ prie švarkų.
„Miestuose daugelis vadovų nueina lengvesniu keliu – reikia naujų rūbų kokiam vaikų ansambliui, prašoma tėvelių. Bet pabandyk kaime paprašyti pinigų – išsilakstys visi tavo artistai. Tai ir ieškai kitų išeičių“, – sako kultūros darbuotoja.
Sau Audronė pasisiuvo tautinius rūbus. Kad galėtų pasipuošti per valstybinių švenčių renginius. Iš audinio likučių tokius pat pasiuvo ir vienerių metų anūkytei – su prijuoste, liemene, karūna – kaip priklauso.
Kai abi liepos mėnesį atėjo giedoti himno, šniūraitiškiai akių negalėjo atitraukti nuo tautiškai aprengtos mažylės.
Artistų apranga tradiciniam kalėdiniam spektakliui, kuriame kasmet susirenka vaidinti ir po kitus miestus išsibarstę buvę Audronės auklėtiniai, rūpinasi taip pat ji.
Iš sintepono siuvo besmegenius. Kai pamatė, kiek kainuoja didžiulių poroloninių kaukių nuoma, iškart sumąstė, kad reikia pamėginti jas pagaminti pačiai.
Ne vieną valandą praleido klaidžiodama po interneto platybes, bet rado ne tik nuotraukų, bet ir schemų, kaip pasidaryti vienokio ar kitokio personažo kaukę.
Pirmiausia gimė Šniūrelio ir Šniūraitės personažai, o dabar sandėlyje suguldyta jau visa kolekcija poroloninių personažų.
„Man visko reikia, nieko neleidžiu išmesti. Nereikia kokių baldų, sakau, kvieskit mane, apžiūrėsiu – gal prireiks dramos būreliui. Buvau gavusi ritinius tinklo, jį panaudojom šventės dekoracijoms. Iš krepinio popieriaus sukom gėles.
Aplekiu visus labdarynus, ieškodama įdomesnių rūbų, perukų“, – juokiasi „kaupike“ save vadinanti kultūros specialistė.
Suartino bendri pomėgiai
A. Motiejūnienė džiaugiasi turinti bendramintę, padedančią realizuoti sumanymus ir kartu juos kuriančią. Abi yra ir rankdarbių fanatikės.
„Aš namuose tuščiai televizoriaus nežiūriu – šalia visada guli siūlų kamuoliukai ir mezginys“, – šypsosi medikė L. Mataitienė.
„Galiu visą dieną kasti bulves, bet grįžusi namo vis tiek paimsiu į rankas mezginį. Mane tai atpalaiduoja“, – draugei paantrina Audronė.
Abiejų garderobe – ne vienas megztas rūbas: megztiniai, kardiganai, suknelės, paltai. Abi yra išbandžiusios ir papuošalų gamybą, dirbinius iš odos.
Abi galvas pametė ir dėl veltų dirbinių. Pirma naują pomėgį išmėgino Audronė, vėliau į jį pasinėrė ir Laima. Ir ko tik abi neprivėlė – ištisais komplektais. Jei yra paltas, prie jo būtinai bus rankinė, dar – pirštinės ar kepuraitė.
O kur dar tunikos, sarafanai, šaliai, riešinės... Šlepetėmis, veltinukais jau apdovanoti visi tokias dovanas vertinantys draugai ir artimieji.
„Pas mane namuose vienas kambarys skirtas vien mano dirbiniams. Rankinių visas tuntas guli, nes juk reikia prie kiekvieno drabužio jas derinti. Ne mano būdui visą sezoną dremžti vieną ir tą pačią. Bet... atidarau spintą, kurioje jau niekas nebetelpa, o apsirengti nėra kuo“, – juokiasi visada ryškia ir originalia apranga, vienetiniais aksesuarais iš kitų išsiskirianti A. Motiejūnienė.
L. Mataitienė prisipažįsta esanti santūresnė, labiau mėgstanti pastelines spalvas, tačiau ir į ją krypsta daugelio akys, kai vilki pačios kurtus – megztus arba veltus iš vilnos – drabužius.
„Ne kiekvienas išdrįs vilkėti tokius rūbus, kokie lipte prilimpa Audronei. Ji jau tokia – neapkenčianti nei monotonijos, nei vienodumo“, – apie draugę sako Laima.
Gražiadarbės neslepia – kūryboje tenka patirti ir nesėkmių. Yra tekę nuveltą šalį paaukoti detalėms, nes pritrūko vilnos arba darbų įkarštyje keisti pradinį sumanymą.
„Vėlimas tuo ir įdomus, jog nežinai, kokį galutinį rezultatą turėsi. Būna, netikėtoje vietoje atsiranda skylė. Tuomet galvoji, kuo ją paslėpti – gal karoliukų prisiūti, gal kokią detalę pritaisyti“, – nesėkmių istorijomis dalijasi Audronė, gal ir dėl to nevelianti svetimiems – tik sau ir artimiesiems.
Vėlimas – nepigus užsiėmimas. Jam reikia ne tik vilnos. Kainuoja viskozės ar natūralaus šilko pluoštai, karoliukai, bambukas, kiti puošybos elementai. Rankinėms irgi reikia tai įdomesnių rankenų, užtrauktukų, pamušalo, kitokių aksesuarų.
„Tačiau tai toks įtraukiantis kūrybos procesas, kad pamiršti viską aplinkui“, – viena kitai antrina moterys, Tarptautinei veltinio dienai surengusios savo veltų darbų parodą.
Autorės nuotr.
Mėgstančios rengtis išskirtinai (iš dešinės) Audronė Motiejūnienė ir Laima Mataitienė yra ir įvairiausių idėjų Šniūraičiuose generatorės.
Tarptautinei veltinio dienai – abi šniūraitiškės surengė veltų darbų parodą.