Naujausios
Grafo vairuotojas likimo nepeikia
Šiaulių rajone Bubiuose gyvenantis Tomas Staradomskis — 99 metų žvalus, turintis gerą atmintį, iki šiol besirūpinantis savo namais ir artimaisiais vyriškis. Per ilgą gyvenimo kelią sukaupta vertinga patirtis ir stebinantis 50 metų vairuotojo darbo stažas. „Vairavau ir grafo Stanislovo Pliaterio ševroletą, ir pieninės pienovežį“,— šypsojosi senolis.
Irena BUDRIENĖ
Mokslai ir darbo pradžia
„1937 metais Kaune baigiau Aleksandro Jasmolskio vairuotojų kursus“,— pasakojo Tomas.
Jo tėvas — šiek tiek prakutęs Lukšių ūkininkas, suprato, kad jaunam žmogui labai svarbu įgyti profesiją, todėl ir išsiuntė 25 metų sūnų mokytis į Kauną.
„Kursai truko tris mėnesius. Mus mokė įvairių dalykų, ne tik vairavimo: truputį šaltkalvystės, kaip suremontuoti sugedusį automobilį“,— prisiminė Tomas.
„Baigęs kursus dirbau pas Trotiškio dvaro savininką Joną Laucevičių — jis turėjo seną mašiną“,— apie karjeros pradžią sakė T. Staradomskis.
Bet pas J. Laucevičių vairuotojas ilgai neužsibuvo.
„Išgirdau, kad grafas S. Pliateris iš Kurtuvėnų dvaro ieško šoferio, nes mirė pas jį tarnavęs senukas vairuotojas. Aš nuvažiavau ir pasisiūliau — gal priimsi? O pirma, žinot, mažai tų mašinų buvo ir reikėjo darbo paieškot. Grafas mane ir priėmė be jokių raštų ir rekomendacijų. Taip sau manęs paklausinėjo — kur aš dirbęs, ką moku. O aš prie sodo pas J. Laucevičių dirbęs ir prie ūkio sugebėjau šį tą. Susitarėm, priėmė — buvo 1938 — ųjų pavasaris“,— prisimena pirmąjį pokalbį su grafu.
Po to jaunas vairuotojas persikraustė į Kurtuvėnus, nes S. Pliateris davė dviejų kambarių butą. Mūriniame name visai šalia dvaro be T. Staradomskio gyveno ir daugiau tarnautojų, o kitame gale buvo įsikūręs kalvis.
Užduotys ir atlygis dvare
„Taip ir pradėjau dirbti pas Pliaterį. Jis turėjo dvi mašinas: seną fordą ir lengvąjį automobilį kraislerį — irgi nuvažinėtą.
O 1939 metais grafas iš lenkų nusipirko specialiai žuvininkystei skirtą trijų tonų sunkvežimį — ševroletą. Siurblius įjungi, pripili vandens ir vežioji žuvį po tvenkinius. Žiemą ir į turgų veždavom — į Kauną ir į Šiaulius. Ir mailių perveždavom iš vieno prūdo į kitą„,— apie darbo pradžią Kurtuvėnų dvare mena T. Staradomskis.
Vairuotojas prisiminė grafą turėjus daug reikalų ir dažnai važinėdavusį su automobiliais po apylinkes.
„S. Pliaterio žmona turėjo ūkį Latvijoje ant pat Lietuvos ir Latvijos rubežiaus. Kartais grafas nusiųsdavo mane jos parvežti. Tekdavo ir į Vilnių nuvažiuoji grafo reikalais. Kelionė į Vilnių tais laikais trukdavo apie 5 valandas — greitai nelėkdavom, daugiausiai 70 kilometrų per valandą. Nors mašinų nedaug būdavo, bet keliai ne tokie geri kaip dabar — vieškeliai“,— iš atminties neišdilo ilgos kelionės.
T. Staradomskio nuomone, grafas buvo griežto būdo — jo paliepimus reikėdavo tuoj pat vykdyti. Esą S. Pliateris kiek atlyždavo ir pajuokaudavo tik tada, kai išvažiuodavo į tvenkinius prie žuvies.
„O tų prūdų Kurtuvėnuos buvo daugybė — keli šimtai hektarų“— sakė Tomas.
Grafas pats rūpinosi ir prekine žuvimi, ir mailiumi. Buvo specialios neršyklės, kur karpiai neršdavo, ir paskui tą mailių reikėdavo pervežti iš vieno prūdo į kitą prūdą. S. Pliateris nesibodėjo užsiimti žuvivaisa, nes pats gerai išmanė žuvininkystę.
Darbo buvę daug, o atlyginimas, T. Staradomskis nuomone, gana kuklus.
„Gaudavau 80 litų per mėnesį, butas buvo nemokamai. Galėjau gauti ir žemės, bet neužsiimdavau su žeme — tai duodavo jau užaugintas bulves, daržiuką pasisodinti, ką norėjai, po litrą pieno per dieną“,— pinigais ir natūra dvare gautą užmokestį mena pašnekovas.
Jis neslėpė mokėjęs įtikti darbdaviui. „Buvau jaunas, energingas — žaibu viską padarydavau. Darbų man buvo daug: be automobilių vairavimo, grafas dar buvo priskyręs porą važiuojamų arklių ir karietą, su kuria taip pat tekdavo važinėti“, — sakė Tomas.
Ūkis buvęs didelis — apie 24 darbiniai arkliai, ir kumečių buvo maždaug apie 12, žuvininkų, išsimėčiusių gyventi palei prūdus.
Keistasis „GAZ generator“
„1940 metais užėję rusai atsiuntė “GAZ generator“ — malkom kūrenamą sunkvežimiuką — pusantros tonos, nedidelį tokį. Tada su juo toliau dirbau žuvininkystės ūkyje“,— pasakojo T. Staradomskis.
Vairuotojui teko sėstis už tokios keistos mašinos vairo, nes iš didžiųjų miestų, dvarų ir ūkių rusai išgabeno sunkvežimius, autobusus — visas mašinas, kokias tik rado.
„Mane 18 dienų iškomandiravo į Kauną, į “Gaivos“ fabriką, kur iš spanguolių buvo gaminamas limonadas. Išvežiodavau tą gaivą po miestą, o į Švenčionių spanguolynus važiuodavau parvežti uogų“,— keistą komandiruotę, į kurią išsiuntė okupantai, mena T. Staradomskis.
Vairuotojui išvažiavus, ūkyje pasilikęs S. Pliateris pats vairavo traktorių — dirbdavo, kur ūkvedis parodydavo.
„Parkanku iš Švenčionių — žiūriu pradėjo žmones vežti iš Vilniaus krašto: ką nutvėrė, tą vežė“,— T. Staradomskiui įsirėžė atmintin pirmieji matyti trėmimai.
Ir S. Pliateris buvo išvežtas. Grafas laiku nepasitraukė iš Lietuvos, nors mokėjo daug kalbų: vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų.
S. Pliateris tikėjosi, kad neužklius, nes niekam blogo nepadarė, tai ko trauktis?
Bet tvarka buvo tokia: „Kad bolševiko nepažįstat, atsakysit savo galva“.
„Jį, žmogų, iš lauko, kai su traktoriumi dirbo, paėmė, areštavo ir išvežė“,— apie tragišką grafo S. Pliaterio likimą pasakojo vairuotojas.
Namo — aplinkiniais keliais
Iš Kauno, suėjus komandiruotės 18 dienų terminui, naujieji darbdaviai nenorėjo T. Staradomskio išleisti namo.
Jaunas vairuotojas nestokojo ryžto — susiradęs vyriausiąjį komisarą pasiprašė išleidžiamas. Pasiskundęs, kad jo neaprūpina kuru, tuoj pat gavo paleidimo raštą ir malkų kurui.
„Grįžtu į Šiaulius — plentu tiesiai Bubių link negaliu važiuoti — pilna kariškų mašinų. Tik aplinkiniais keliais parvažiavau į Kurtuvėnus“,— prisiminė vairuotojas. Prasidėjo karas.
T. Staradomskis, likęs gyventi Kurtuvėnuose, dirbo vairuotoju ir vietiniame žuvininkystės skyriuje, ir centre Bubiuose. Darbo netrūkdavo: vairavo ir sunkiasvorę žuvininkystės, ir lengvąją mašiną. O kai rusai tas mašinas atėmė, T. Staradomskis pats iš buvusių detalių susikonstravo benzininį sunkvežimį.
Gyvenimo vingiai
Prasidėjus suirutei žuvininkystės ūkyje, T. Stardomskis susirado darbą Pašiaušės pieninėje.
„Suvairavau mašiną Pašiaušės pieninės vardu“,— prisiminė pašnekovas. Bet Šiaulių enkavedistai mašiną atėmė.
T. Staradomskis pradėjęs dirbti Grinkiškio pieninėje, Kėdainių rajone, gavo geresnę 2,5 tonos mašiną — GAZ 51.
„Iš Grinkiškio į Šiaulius išveždavau sviestą, pieno produktus, o komandiruotas į Kriukus, Joniškio rajone, aptarnavau ir pieninę, ir statybas“,— gyvenimo vingius prisiminė T. Staradomskis.
Kai atsibodo Kriukuose, grįžo į Bubius. Nuo 1946 — ųjų T. Staradomskis dirbo vairuotoju Bubių tarybiniame ūkyje, vėliau Mirskiškės malūne.
„Už gerą darbą mane apdovanojo: davė paskyrą žiguliui, vėliau sklypą Bubiuose — čia parėjom, pasistatėm namus“,— pasakoja vyras, keturių vaikų tėvas. Bubiuose su žmona ir tebegyvena.
ISTORIJA: Kurtuvėnų dvare pas grafą Stanislovą Pliaterį vairuotoju dirbusio Tomo Staradomskio prisiminimai nukelia net į 1938 — uosius metus.
Autorės nuotr.
TARNAUTOJAI: Kartu su grafu Stanislovu Pliateriu (prie sunkvežimio vairo) nuotraukoje įamžinti Kurtuvėnų dvarui artimi žmonės — viršutinėje eilėje iš kairės stovi jaunasis grafo vairuotojas Tomas Staradomskis.
AUTOMOBILIS: Lengvasis automobilis, kurį tarnaudamas Kurtuvėnų dvare vairavo Tomas Staradomskis. Nuotraukoje vyresnioji Stanislovo Pliaterio duktė Janina.
Kurtuvėnų regioninio parko archyvo nuotr.