Naujausios
Svajonės link
Sveikatos apsaugos ministerijos įvertinimo sulaukusi J. Žvirzdinienė neslepia džiugesio. Šypsosi, meluotų sakydama, kad tai nemalonu, kad nesuteikia savotiško pasididžiavimo, motyvacijos. Vis dėlto šitiek metų medicinai ir žmonėms ji atidavė ne dėl apdovanojimų.
Norą padėti, pasakoja, turėjo būdama dar visai maža mergaitė.
„Nuo mažų dienų buvau labai veikli. Vis ieškodavau, kam padėti“, – pasakoja Šiupylių kaime gimusi ir iki šiol ten gyvenanti Janina.
Baigusi vidurinę mokyklą tvirtai apsisprendė mokytis medicinos. Koją gydytojo studijoms pakišo nelengva šeimos finansinė padėtis, nors, teigia, ir turėjusi uždegtą „žalią šviesą“ dėl Antrajame pasauliniame kare dalyvavusio ir ten kojos netekusio tėčio.
Pasirinko mokslus Šiaulių medicinos mokykloje. Tais laikais egzistavo paskyrimai į trūkstamas darbo vietas, tad po mokslų atidirbti numatytą trejų metų laikotarpį kvalifikuota medicinos sesuo buvo pasiųsta tiesiai į Akmenės ligoninės Priėmimo skyrių. Buvo 1978-ieji.
Į Gruzdžius, arčiau gimto Šiupylių kaimo, sugrįžo 1981-aisiais. Tada čia veikė Gruzdžių apylinkinė ligoninė. Jauna medicinos sesuo prisimena susipažinusi su čia dirbančia slaugute, kuri dalyvavo jos gimime 1960 metų balandžio 13 dieną.
1999 metais, pasakoja pašnekovė, pasiųsta darbuotis į Šiupylių medicinos punktą. Darbo, atsimena, būdavo nemažai: ir vaistų išdavimai, ir tyrimų paėmimai, naujagimių priežiūra, vaikų sveikatos patikros, o kur dar visi kiti su medicina susiję reikalai.
Šiupyliai ir vietos medicinos punkto aptarnaujami kaimai tuo laiku buvo nemaži – arti 800 gyventojų, kaime veikė net dvi ugdymo įstaigos, kurias, abi sudėjus, lankė netoli dviejų šimtų vaikų, o ir naujagimių kasmet „užderėdavo“ po keliolika.
Aktyvi medikė su patikėtomis pareigomis tvarkėsi kaip vijurkas. Jau nekalbant apie nuosavą ūkį, vyrą, vaikus. Jaunam, tikina ji, nieko nėra neįmanoma – tik noro reikia turėti ir atsakomybės. Užtat spėjo ne tik dirbti, bet ir tuo pačiu laiku pasikelti turimą medicinos sesers kvalifikaciją – tapo bendruomenės slaugytoja.
Pareiga, kuri šaukia dieną ir naktį
Šiandien J. Žvirzdinienė – bendruomenės slaugytoja Gruzdžių ambulatorijoje, kuri yra didžiausia, galinti pasiūlyti plačiausią medicinos paslaugų spektrą ne tik miestelio, bet ir aplinkinių gyvenviečių žmonėms, turintiems sveikatos problemų arba poreikį pasitikrinti, reabilituotis, pasikonsultuoti.
Patyrusiai medikei darbo netrūksta niekada – vaikų profilaktiniai patikrinimai, skiepų ir prevencinių sveikatos patikrų kontrolė, laboratoriniai tyrimai, vaistų suleidimai, kitos labai svarbios užduotys dažnai nesutelpa į darbo valandas.
Ką jau kalbėti apie savaitgalius ar valandas po darbo, kurios kiekvienam žmogui beveik šventos. Bet tik ne Janinai – per dešimtis darbo metų naktiniai skambučiai su pagalbos prašymu ar savaitgaliniai pasibeldimai į namų duris tapę įprasti. Žmonės žino: jų daktarytė tikrai padės. Tiesa, anksčiau tokių pagalbos prašymų, atsimena, būdavo kur kas daugiau – kartais ir po kelis per savaitę. Dabar, žino Janina, sunegalavusieji ar susižaloję linkę šauktis greitosios pagalbos.
„Kokie savaitgaliai! Aš medikė, mano toks darbas, privalau padėti, jeigu žmogus kreipiasi“, – sako nusipelniusi Lietuvos slaugytoja J. Žvirzdinienė.
Gimtų Šiupylių medicinos punkto jau nebėra. Dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus, kuris šiame kaime ir apylinkėse nebesiekia nė 300, medicinos paslaugos prieš gerą pusmetį perkeltos į Gruzdžius.
Nepaisant pertvarkos, Janina ir toliau lanko kraštiečius, jei kažkuriam prireikia pagalbos.
„Negi man sunku žmogui sušvirkšti vaistus ar parvežti jų iš vaistinės, jeigu yra gydytojų išrašyti. Vis tiek važiuoju į darbą, tai ir parvežti saviems žmonėms nesunku, – sako Šiupyliuose gyvenanti medikė. – Pareigybės gal ir nebėra, bet pareiga niekur nedingo.“
Janina šypsosi, kad Šiupylių kaimo žmonės juokaudami sako ją, savo daktarytę, užsiauginę kartu su medžiais.
Su panašia bendros praktikos slaugytojos pareigybėse įvardyta misija J. Žvirzdinienė lanko ir Verbūnų apylinkės žmones – Verbūnuose vis dar veikia medicinos punktas. Nors medikės vizitas čia numatytas tik kartą per mėnesį, J. Žvirzdinienė, vietos gyventojams atsiradus problemų, čia atvažiuoja ir dažniau.
„Kaimuose daug vienišų žmonių, mediko laukia baisiausiai. Ne tik pagalbos, bet šiaip pabendrauti nori, pasiguosti, išsikalbėti“, – pasakoja pašnekovė, kartu pasidžiaugdama labai pasiteisinusia medicininės pagalbos tvarka – asmens sveikatos paslaugų namuose teikimu žmonėms, turintiems sunkių negalavimų.
Laiminga ir skaudi patirtis
„Aš sakau savo jaunoms kolegėms, kad medicinoje ne visada viską reikia daryti taip, kaip parašyta knygose. Tiesiog konkrečioje situacijoje kartais numatyti medicininės pagalbos aprašymai netinka arba tiesiog neįmanomi“, – teigia ilgametė slaugytoja.
Prieš kokius penkerius metus buvo pakviesta padėti užspringusiam žmogui. Pagal algoritmą ligoniui padėti derėtų persimetus jį per kelį, bet pastarojo paciento, prisimena, nesmulkaus būta, ir ji suprato, kad minėta taisyklė čia nesuveiks.
„Sukišau ranką tam žmogui į burną. Taip giliai sulindo... Medicina tokio pagalbos būdo nenumačiusi, bet man pasisekė ištraukti šašlyką. Žmogus akimirksniu pakeitė spalvą – prakvėpavo“, – ši sėkmės istorija vis dar gyva atmintyje.
Kartą teko gelbėti mamos pienu užspringusį trijų mėnesių kūdikėlį. Ne algoritmas vaikutį išgelbėjo, o medikės patirtis ir greita reakcija.
Bet per kone pusšimtį metų teko patirti ir ne vieną išėjimo amžinybėn momentą. Prie mirties, sako J. Žvirzdinienė, priprasti neįmanoma – galima suprasti, bet ne priprasti.
Ant Janinos rankų mirė jos istorijos mokytojas Vaclovas Gramavičius. Mirdamas pedagogas savo mokinei ištarė: „Negaliu patikėti, kad mano mokinė mane laiko...“
„Aš darbe nieko nepalieku, visus rūpesčius, dienos darbus, planus parsinešu namo. Sakoma, kad išėjus iš darbo reikia uždaryti duris, viską palikus darbe. Man tos durys neužsidaro“, – šypsosi žmonių daktarytė.
Neabejoja, kad rinktųsi mediko darbą dar ir dar kartą.
Trys Janinos vaikai – dvi dukros ir sūnus – su medicina neturi nieko bendro. Visi rado savo gyvenimo kelią, ir tai yra svarbiausia.
