Gimtinės šauksmas parvedė namo

Asmeninė nuotr.
Sigita ir Egidijus Pluščiauskiai sako, jog auginti vaikus daug patogiau provincijoje.
Pastaruosius aštuonerius metus Sigita ir Egidijus Pluščiauskiai, auginantys tris vaikus, gyveno Vilniuje. Šeima užsiima verslu – teikia grožio paslaugas. Dažną savaitgalį važiuodavo į Kelmę, nes čia turi nemažą būrį klientų. Kai pavargdavo nuo miesto įtampos, kildavo mintis kraustytis į provinciją. Stabdė tik žinojimas, jog iš Vilniaus į Kelmę išsikraustys lengvai, bet į Vilnių iš Kelmės grįžti būtų gerokai sudėtingiau.
Apsisprendimą pagreitino vaikai. Per žiemos atostogas šeima ilgesniam laikui parvažiavo į Kelmę, pas Sigitos tėvus. Vaikai nebenorėjo grįžti į sostinę.

„Mes čia liekame“

„Maždaug metus dėliojome pliusus ir minusus, – persikraustymo istoriją pasakoja ponia Sigita. – Vilniuje gyvenome didžiuliu tempu ir vis trūko laiko pasidžiaugti sostinės privalumais. Mokykla, kurioje mokėsi vaikai – labai stipri. Pavyzdžiui, dukros klasės pažangumo vidurkis – 9,3 balo. Jaunesnis sūnus Jonas, nuo pat mažens labai mylėjo Kelmę, Vilniuje gyvendamas tarsi užsiblokavo. Nenorėjo mokytis. Apsvarstėme ne vieną būdą padėti. Galvojome netgi perkelti į kitą mokyklą Vilniuje. Pradėjome lankytis pas specialistus, tad gavome patarimą: „Klausykite širdies, namai, kur širdis“.“

Sigita ir Egidijus mąstė apie kelis variantus. Gal pirkti namą Vilniaus priemiestyje? Bet tuomet vienas tėvų turėtų atsidėti vien vaikams. Juos vežioti į mokyklą, darželį, neformalius užsiėmimus. Gal keltis į Šiaulius arba Klaipėdą, kur atstumai būtų mažesni ir lėtesnis tempas?

Bet vis dažniau galvoje kirbėdavo mintis, jog tobuliausia vieta gyvenimui Kelmė. Kelmė, kaip Lietuvos širdis. Nėra labai toli sostinė, kur Pluščiauskiai vis dar dirba, pusantros valandos kelio iki pajūrio. Čia pat Šiauliai, kur gali nuvažiuoti į teatrą ar koncertą.

O svarbiausia – čia gyvena Sigitos tėvai. Prieš jų namus, kitoje gatvės pusėje, „Kražantės“ progimnazija. Toje pačioje gatvėje, paėjus kelis šimtus metrų, „Ąžuoliuko“ lopšelis-darželis. Dar už kelių šimtų metrų – meno mokykla.

Čia pat – ligoninė. Jos gydytojai jau ir anksčiau konsultuodavo Vilniuje gyvenančių Pluščiauskių vaikus ir juos pačius.

„Labiausiai bijojau dėl vyriausios dukros Vetos, – atvirai kalba Sigita. – Maniau, ji nenorės likti Kelmėje. Vilniuje jos draugai ir pažįstami bendraamžiai. Vieną dieną kartu su vaikais nuėjome pasidairyti po „Kražantės“ progimnaziją, tiesiog paklausti apie galimybes čia mokytis. Direktorė mus nuoširdžiai priėmė, aprodė mokyklą. Vaikai iš karto užsidegė didžiuliu noru: „Mes liekame čia“. O dukra, dėl kurios labiausiai baiminausi, prisipažino: „Seniai svajojau apie grįžimą į Kelmę. Bet maniau, jog tai neįmanoma.“

Sūnus Jonas atgavo norą mokytis. Kai pradėjo lankyti mokyklą Kelmėje, nė karto nepanoro su tėvais važiuoti į Vilnių. Dukra Veta sostinėje dar kartais aplanko draugus. Tačiau dabar visam laikui ten grįžti tikrai nenori. Kelmėje mokosi meno mokykloje. Mažiausias Pluščiauskių sūnelis Ajus lankys čia pat esantį „Ąžuoliuko“ darželį.

Jauna moteris provincijos privalumus įžvelgia ir ateityje, kada vaikai studijuos. Studijuodami ir gyvendami tėvų namuose, jie neišmoktų savarankiškumo. O kai išvažiuos, pagyvens atskirai nuo tėvų, labiau pajaus studentiško gyvenimo skonį. Greičiau pasiklos sau gyvenimo pamatą.

Savas kiemas ir sutaupytas laikas

Sigitos Pluščiauskienės vyras Egidijus – grynakraujis kaunietis. Tačiau visuomet svajodavo apie savą namą ir kiemą. Vaikystėje daug laiko praleisdavo pas senelius Jurbarko rajone, prie Nemuno ir Dubysos.

Persikėlus į Kelmę, jo svajonės įgijo realų pavidalą. Šeima nusipirko namą su žemės lopinėliu šalia Sigitos tėvų sodybos. Namelis – paprastas, bet širdžiai mielas. Gera išeiti į savo kiemą, mėgautis ekologiškomis savo sodo gėrybėmis.

„Birutės gatvė – centre. Bet kartu labai rami. Čia aš užaugau. Čia gyvena mano tėvai, mūsų labai glaudūs santykiai. Čia viskas sava. Geras oras. Saugu. Vilniuje išleisdavau vaikus į kiemą ir su nerimu laukdavau, kol pareis. Kelmė saugus miestelis. Netoli Kražantė. Paeini kelis šimtus metrų – ir nuostabus parkas, kur galime aktyviai leisti laisvalaikį. Važinėtis dviračiais, bėgioti, maudytis, žaisti tinklinį, futbolą ir kitus žaidimus“, – sugrįžusi namo džiaugiasi jauna moteris.

Atsikraustę į Kelmę mokykloje Pluščiauskių vaikai jautėsi puikiai. Ir pedagogai čia nuoširdesni, atidesni vaikui. Tarp vaikų nėra tokios konkurencijos ir psichologinio spaudimo. Čia abu mokyklinukai greitai susirado draugų. Jau dabar su nekantrumu laukia rugsėjo pirmosios.

„Džiaugiuosi, kad Kelmės kraštas patiko ir vyrui. Jį dar vis supažindinu su rajonu. Kai parodau ką nors naujo, lieka nustebęs ir sužavėtas“, – savo kraštu didžiuojasi Sigita.

„Čia nėra kamščių, kuriems mieste beprasmiškai praleidi valandas laiko, – žmonai pritaria ir ponas Egidijus. – Pavyzdžiui, nuvežęs vaikus į muzikos mokyklą, laukdavau, kol pasibaigs pamokos. Sugaišdavau kelias valandas. Per tą laiką galima daug nuveikti ar bent pailsėti. Kartais vaikus į muzikos mokyklą išleisdavome visuomeniniu transportu. Jie pavargsta, kol nubilda. Tą laiką dabar gali skirti poilsiui ir draugams. Iki muzikos mokyklos sostinėje valanda kelio. O Kelmėje patys nueina per kelias minutes arba nuvažiuoja dviračiu.

Kelmėje mažiau beprasmiškai praleisto laiko. Geresnė savijauta. Daugiau poilsio. O miesto pačiam žmogui reikia tam, kad įgytų išsilavinimą, tobulėtų. Jaunystėje ir man rūpėjo aktyvesnis miesto gyvenimas. O dabar labiau norisi gamtos.“

Pluščiauskiai sako, jog Vilniuje per amžiną bėgimą neužteko laiko pasidžiaugti didmiesčio privalumais, vakare grįžus po darbų norėjosi tik ramybės. O iš provincijos, kuri mažiau išvargina, visuomet galima nuvykti į didesnį miestą ir jį labiau patyrinėti.

Gyventi Kelmėje, dirbti Vilniuje

Dar prieš karantiną, kai Pluščiauskiai nusprendė kraustytis į Kelmę, Egidijus darbdaviui užsiminė apie darbą nuotoliniu būdu. Viešojo administravimo bakalauro ir ekonomikos magistro diplomus turintis vyras dirba elektroninės parduotuvės vadovu, rūpinasi plėtra. Tuomet darbdavys į jo pasiūlymą pažiūrėjo skeptiškai. Tačiau viską pakoregavo karantinas, kai niekas nevaikščiojo į biurą, bet visi savo darbą atliko namuose nuotoliniu būdu. Darbdavys patikėjo, jog įmanoma gyventi Kelmėje ir dirbti Vilniuje. O jei prireikia, galima sėsti į automobilį ir po pustrečios valandos būti biure.

Vyras dar dirba ir grožio srityje. Jis lazeriu ir kitais būdais naikina tatuiruotes ir netinkamą kitų meistrų sukurtą ilgalaikį makiažą. Nuolat tobulinasi ir mokosi. Be to, kuria su grožio industrija susijusių mokymų programas, derina jas su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, užregistruoja ir organizuoja mokymus. Jis dėsto teorinę dalį, o Sigita sako esanti praktikė, tad stiprioji sritis mokymų metu yra praktika.

Ji – kosmetologė, ilgalaikio makiažo meistrė, auksiniu diplomu baigusi tarptautinę grožio mokyklą.

Jauna moteris bandė studijuoti ekonomiką, paskui teisę. Tačiau širdis visuomet šaukė užsiimti su grožiu susijusia veikla. Matyt, potraukį grožio veiklai paveldėjo iš močiutės Zofijos Matuzevičienės, kuri savo laiku buvo viena geriausių Lietuvos kirpėjų.

„Dešimt metų blaškiausi, tyrinėjau save, išgyvenau nuolatines paieškas, kol išdrįsau imtis veiklos, kurios šaukėsi širdis. Dabar ne dirbu, o tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau“, – džiaugiasi Sigita.

Prieš dešimt metų ji pradėjo savo kelionę po grožio pasaulį Kelmėje. Didžiulis noras augti ir tobulėti paskatino išvykti į Vilnių, pradėjo kosmetologijos studijas, Vilniuje atsidarė savo grožio kabinetą, nuolat kėlė ir kelia savo kvalifikaciją.

„Grožio industrijoje nemažai reikia investuoti į aparatūrą, darbo priemones. Tačiau investicija į save – kur kas didesnė ir svarbesnė, nes žinios nuolat keičiasi, atsiranda naujovių. Dirbdamas šioje srityje turi koja kojon eiti su visu pasauliu į priekį. Privalai mokytis, tobulėti. Tik tuomet tapsi profesionalu ir galėsi suteikti klientui kokybišką paslaugą“, – tvirtina Egidijus.

Sigita ir Egidijus dažną savaitgalį parvykdavo į gimtinę gražinti kelmiškių. Kai klientų buvo tiek, kad reikėdavo grįžti kiekvieną savaitgalį, ėmė svarstyti, ar negrįžus visam.

Gimtinės šauksmas pakoregavo jų gyvenimą, ir šeima iškeitė sostinę į provinciją. Kol kas jie vis dar važinėja į Vilnių, kur darbuojasi po kelias dienas. Tačiau klientų netrūksta ir Kelmėje. Kai kurie atvažiuoja net iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ar aplinkinių rajonų. Pasirodo atstumas nėra kliūtis, kai nori pakliūti pas savo mėgstamą specialistą.

„Namai, kur širdis, – šypsosi sutuoktiniai. – Kur pakanka laiko ne tik dirbti, bet ir mėgautis gyvenimu.“

Komentarai

Saulius    Sek, 2020-07-19 / 18:46
Ajus, Veta...Suprasčiau, jei šuniukus taip šauktų. Kažkada buvo Kajetonas, paskui paliko Kajus, dabar Ajus, po dešimtmečio bus Jus, Us.Kaip skursta mūsų vardynas.
Vaikų išsilavinimas    Pir, 2020-07-20 / 11:16
Vilniuje pati prisipažino jog dukrai mokslai sekesi,o čia provincija.Kaip pažistama mokytoja sako,mokyklas reikia įvertinti pagal tai kiek vaikų po mokyklų įstoja į aukštasias ar universitetus, iš Kelmes minimaliai,vaikai tiesiog blogiau paruošiami,nera konkurencijos ,nera jokių pasiekimų ,tas pats su ligoninemis ir visa sveikatos priežiura,provincijoje jos tiesiog nera,geriausi specialistai ir gydytojai Vilniuje ir Kaune,truputis paslaugų dar Klaipedoje ir Šiauliuose,o šiaip visus sunkesnius ligonius iš provincijų veža i tuos miestus,tad sunkesnes ligos ar koks insultas ar infarktas ir tų daugiau nei 80% lavonas,jei spes nuvežti? Jei ne gražiai palaidos..tad lazda turi du galus..
Ima    Ant, 2020-07-21 / 22:15
Bet kas jums, zmones, yra!? Tai vardai nepatinka, tai del darbo prikisineja... Kaip kam patinka, taip pavadina, kas Ka nori ir geba, tas ta dirba... Pasidziaukit uz kitu priimta sprendima ir atrasta laime, nes patys akivaizdu, jos neturit ir net nenutuokiat kur ir kaip ieskot. 🤦

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.