Naujausios
Pasaulio teisuolių paieškos
– Mėnesio pradžioje kreipėtės į „Šiaulių krašto“ redakciją prašydamas padėti surasti šiauliečių Jono ir Onos Žvinklevičių šeimos, gelbėjusios Rozmaičių šeimą, palikuonis. Kokių žinių sulaukėte?
– Pastaruoju metu tenka daug dirbti įamžinant Pasaulio teisuolius, bendrauti su palikuonimis žmonių, kurie gelbėjo žydus. Pradėjome daugiau bendradarbiauti su Gaono muziejumi, ten yra Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyrius. Kartą per metus Lietuvoje teisuoliai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Dėl Žvinklevičių kreipėsi Gaono muziejaus darbuotoja Danutė Selčinskaja (į ją kreipėsi Jad Vašem institutas), mes kreipėmės į jūsų redakciją. Nustebau, kad tik straipsniui išėjus paskambino žmogus ir sako: „Skaičiau straipsnį, žmona net apsiverkė perskaičiusi, kad jos ieško“. Išaiškėjo, kad tas žmogus man net pažįstamas!
Jie atėjo į bendruomenę, atnešė dokumentus. Dukra gyvena Šiauliuose, daug atsimena iš mamos pasakojimų, bet jie – be galo kuklūs žmonės. Netgi nėra tikri, ar važiuos paimti apdovanojimo, nes mano, kad apdovanojimas – ne jų nuopelnas. Labai šiltai su jais pabendravome.
– Ar Žvinklevičių šeimos palikuonys bendrauja su išgelbėtaisiais?
– Ten labai įdomi istorija – jie susigiminiavę.
Istorija šeimoje buvo žinoma, tik nežinau, dėl kokių priežasčių iki šiol nebuvo Jad Vašem instituto pripažinti Pasaulio teisuoliais. Manau, kad istorinis teisingumas bus atkurtas.
– Kaip manote, ar daug yra gelbėtojų, kurie lieka nežinomi?
– Manau, kad daug. Sovietmečiu niekas nekalbėjo apie Pasaulio teisuolius, buvo savo didvyriai, kaip melnikaitės ir panašiai.
Ir laikas praėjo. Šeimose, jei kažkas pasakojo – žinojo, jei ryšys su išgelbėtais buvo, tai buvo. O jei tėvai, seneliai mažai pasakojo, vaikai, anūkai yra gal kažką girdėję, bet ne iki galo.
Teko padėti Gaono muziejui surasti ir teisuolės Onos Bielskienės (1914–1995) palikuonis. Paaiškėjo, kad daug metų su jos anūku bendravau!
Jis mane pamatė per televizorių ir kai atvažiavau pas jį darbo reikalais, sako: „Ar žinai, mano močiutė gelbėjo žydus“. Klausiu: „Tiek metų su tavim bendraujame ir niekada nesakei!“ O jis sako: „Ne aš gelbėjau, gelbėjo mano močiutė“.
Tada išsikalbėjome. Jad Vašem institutas atsiuntė dokumentų apie gelbėjimą, nuvežiau jam, kad galėtų ir su savo vaikais pasidalyti informacija.
Šiemet Ona Bielskienė bus apdovanota, palikuonys atsiims Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
Pamatę laikraštyje, kad ieškome teisuolių, atsišaukia ir daugiau žmonių. Buvo atvažiavusi Žagarėje žydus gelbėjusio kunigo Kazimiero Kavaliausko dukterėčia, atvežė nuotraukų. Kunigas mirė Amerikoje.
Daugelio teisuolių likimai irgi buvo nepaprasti. Kad ir Levinskų iš Žagarės – karo metais gelbėjo žydus, po karo ištremti.
– Visų šių žmonių pavardės bus įamžintos Šiauliuose planuojamame įkurti Pasaulio teisuolių parke?
– Skverelyje bus pavardės tų, kurie gelbėjo žydus Šiaulių apskrityje ir yra pripažinti Jad Vašem instituto – tarptautiniu mastu. Paliksime vietos, kad būtų galima iškalti ir papildomas pavardes.
Tikiuosi, kad po Naujų metų jau prasidės darbai. Džiugu, kad bus įamžinti ir pirmas, antras getai.
Reikalingas dialogas
– Neseniai pristatėte idėją paminėti Šiaulių sporto šimtmetį, dalyvavote fotografijos projekte su „Bildukais“. Vis aktyviau įsiliejate į miesto gyvenimą?
– Mūsų bendruomenė per paskutinius trejus metus, kiek esu pirmininkas, šiek tiek pakeitė strategiją, daugiau atsivėrėme, stengiamės nestovėti nuošalyje, patys siūlyti, dalyvauti renginiuose.
Kitais metais bus pirmojo sporto klubo mieste „Makabi“ šimtmetis, tai iš esmės yra ir Šiaulių sporto šimtmetis. Pasiūlėme kitus metus prasmingai įamžinti, paskelbti Šiaulius sporto šimtmečio miestu. Buvome sukvietę į pasitarimą-pristatymą, sulaukėme pritarimo. Rugsėjo 8 dieną Savivaldybėje vyks antras pasitarimas, bandysime nubrėžti kontūrus, išrinkti iniciatyvinę grupę, įjungti visuomenę, gal ir pramonininkus, nes visas organizuotas sportas prasidėjo nuo Frenkelio. Frenkelis skyrė pinigus pirmam stadionui (buvusio „Vairo“ teritorija). Pramonininkas davė postūmį sporto atsiradimui Šiauliuose, gal po 100 metų pramonininkams irgi bus įdomu parodyti, kad rūpi sportas.
Dalyvaujame įvairiuose projektuose. Fotomenininkas Rolandas Parafinavičius pasiūlė: jie fotografuoja įvairias bendruomenes, gal būtų įdomu mūsų bendruomenei sudalyvauti projekte. Sutiko gana nemažai žmonių.
Mes atsidėkodami pavaišinome žydiškais patiekalais. Šiandien Šiauliuose gyvenančių žydų portretus planuojama eksponuoti parodoje.
– Kokie, jūsų akimis, žydų ir lietuvių santykiai Šiauliuose ir visoje Lietuvoje?
– Kartas nuo karto atsiranda pasisakymų, kad išaugęs antisemitizmas, kad situacija bloga. Norint matyti vien tik bloga, galima matyti tik bloga.
Mano manymu, Lietuvos žydams šiandien yra kaip renesansas, visos sąlygos gyventi pilnavertį tiek religinį, tiek kultūrinį gyvenimą.
Žinoma, pasitaiko visko, bet nėra taip blogai, kaip kai kas bando paišyti ir nežinau, kokiais tikslais. Yra nesutarimų dėl kai kurių didvyrių ar nedidvyrių įamžinimo, bet viskam reikalingas dialogas. Turi būti ne vien ištisi kaltinimai ar reikalavimai. Kaip pavyzdys Vilniuje buvo dėl Noreikos lentos. Prispaudė Vilniaus merą, jis paslapčiomis lentą nuėmė. Ar tai buvo sprendimas, ar problema buvo išspręsta? Atsirado vėl lenta, dar gražesnė.
Kad būtų sprendimas, pirmiausia atsakomybę dėl didvyrių ar nedidvyrių turi prisiimti valstybės vadovai, pradedant Seimo nariais, baigiant Vyriausybės vadovu. Jie turi tarti žodį, kaip kad priėmė sprendimą dėl sovietų ir nacių simbolikos. Dabar niekam nekyla mintis išsikelti sovietų ar nacių vėliavos.
Lygiai taip ir čia. Jei kai kurie žmonės yra ne visai didvyriai, tegul prisiima valstybė atsakomybę ir padeda tašką. Bus sprendimas, o ne nuolatinis visuomenės kiršinimas. Vien kaltinimais neišspręsi – išspręsti gali tik dialogu.
Visuomenėje vyksta daug pozityvių dalykų – tie patys Gaono metai. Mes, Šiaulių žydų bendruomenė, organizuojame renginius ne tik Šiauliuose, bet ir Pakruojyje, Joniškyje, Žagarėje.
Mano manymu, mokyklų programose turėtų būti daugiau kalbama apie holokaustą, apie žmonių dalyvavimą – ir gelbėjant, ir kas prisidėjo. Reikia sakyti tiesą.
Galiu pacituoti, berods, liuteronų kunigo pasakytus žodžius. Ar kalti vaikai, anūkai už tėvų, senelių nusikaltimus? Be abejo, kad ne. Bet yra viena sąlyga – jeigu jie nepradeda teisinti ir ginti nusikaltimų. Iš šito taško ir reikėtų eiti.
Matau daug pozityvių dalykų. Dabar, kaip niekada, Izraelio ir Lietuvos santykiai puikiausi. Lietuva uždraudė įvažiuoti žmonėms, susijusiems su „Hamas“, „Hezbollah „ judėjimais. Lietuva aiškiai parodė savo poziciją. Reikia ieškoti sąlyčio taškų ir kitur.
Yra ir negatyvių dalykų, krūva komentarų feisbuke, bet čia jau teisėsaugos, saugumo darbas, jie turėtų išsiaiškinti konkrečius žmones.
Pavyzdžiui, nepastato nuorodų į žudynių vietas – ar čia antisemitizmas, ar kažkurio iš valdininkų apsileidimas?
Arba – buvo išterliotas Frenkelio paminklas, kažkas bandė šaukti, kad čia antisemitai. Bet buvo išteplioję ir Auksinį berniuką, kaip tada? Sakiau: jeigu policija išsiaiškins, kad tai buvo padaryta iš atisemitinių paskatų, galėsime kalbėti apie antisemitizmą. Kol nėra išaiškinta, aš įvardiju kaip chuliganizmą.
– Vasarą dar vieną diskusijų audrą sukėlė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimas dėl Juozo Lukšos-Daumanto.
– Visada reikia šnekėti faktų kalba. Jeigu faktai yra, tada turi būti priimtas atitinkamas sprendimas. Jei faktų nėra, vadinasi, reikia susilaikyti nuo viešų paskelbimų, nes tai supriešina visuomenę.
Kaip ir žydams nepatinka, jei kažkas kalba stereotipais, kad visi žydai tik žiūri, kaip apgauti ar jiems svarbu tik pinigai.
Aš net iš savų tautiečių gavau pastabų, kodėl nepritariau F. Kukliansky sprendimui uždaryti Vilniaus sinagogą. Ir dabar tą patį pasakyčiau: kam reikia sutirštinti spalvas? Jeigu grėsmė buvo, įvardinkite, iš kur, nes tada grėsmė kyla ne tik Vilniuje gyvenantiems žydams. Bet jei tai yra vien tam, kad kažkas nori pasidaryti sau reklamą, kodėl aš turėčiau pritarti? Niekada nepritarsiu.
– Žydų bendruomenė nėra vieninga?
– Šiandien didesnį negatyvą gaunu iš žydų bendruomenės vadovybės negu iš lietuvių pusės ar visuomenės. Nebandau to neigti.
Už tai, kad nesame lojalūs ir nepritariame toms visoms isterijoms, mums finansavimas sumažintas iki minimumo. Gal per aštriai pasakysiu, bet palyginčiau esamą Lietuvos žydų bendruomenės valdymą su Lukašenkos valdymu. Yra dvi nuomonės ir abidvi nuomonės yra teisingos F. Kukliansky, visus kitus, jei su kažkuo nesutinka, reikia bausti. Nežiūrint į tai, mes randame išeičių, galiu drąsiai teigti, kad Šiaulių žydų bendruomenė dabar yra aktyviausia Lietuvoje.
Neseniai P. Višinskio bibliotekoje vyko paskaita apie Gaoną, buvome pasikvietę Europos rabinų konferencijos rabiną. Šiemet minimi Gaono metai ir Lietuvoje nėra nė vieno Gaono pasekėjo rabino – tai yra paseka Lietuvos žydų bendruomenės valdymo.
Turėjome atsivežti iš užsienio, kad Gaono metais pakalbėtų žmogus, kuris studijuoja Torą, tuo gyvena. Tai daug ką pasako.
– Randate atsakymą, kam naudingas kiršinimas ir susikiršinimas?
– Galiu tik nujausti, kam tas reikalinga ir dėl ko reikalinga. Bet gal nuo komentarų susilaikysiu.
Svarbu palikti pėdsaką
– Kiek narių vienija Šiaulių apskrities žydų bendruomenė?
– Narių turime apie 130 – ne tik žydų. Kai keitėme įstatus, įtraukėme asocijuotus narius – jie neturi balsavimo teisės, bet gali dalyvauti veikloje. Didžiuojamės asocijuotais nariais – Pikelių šeima, jie globoja našlaičius, labai šaunūs žmonės, aktyvūs mūsų bendruomenės nariai.
– Kaip pandemija keitė bendruomenės planus, ką dar esate šiemet numatę?
– Į P. Višinskio biblioteką turėjo atvažiuoti Danielius Izaksonas, buvęs Vilniaus sinagogos rabinas, dabar Moldovos vyriausias rabinas. Jis turi surinkęs unikalią antspaudų, kurie priklausė garsiems rabinams, kolekciją, būtų ją atvežęs ir papasakojęs apie kiekvieną antspaudą.
Neatsisakėme idėjos – nukėlėme į ateitį, kai situacija leis.
Rugsėjo 13 dieną esame numatę holokausto aukų minėjimą Žagarėje, atvažiuos Izraelio, Vokietijos ambasadoriai. Iš pradžių minėjimas vyks Vilkiaušio miške Joniškyje.
Lapkritį Žagarėje įamžinsime pasaulio mastu garsų rabiną Izraelį Salanterį (Lipkiną). Šiemet sukanka 210 metų nuo jo gimimo. Paminklą kuria profesorius Vaidotas Janulis.
Izraelio Salanterio (Lipkino) indėlis yra ne ką mažesnis nei Vilniaus Gaono. Radau informaciją, kad yra paminklas Karaliaučiuje, kur jis mirė, pagalvojau, o kodėl nėra Lietuvoje, Žagarėje, kur gimęs?
Iškėlėme idėją, Joniškio sinagogoje buvome sukvietę pasitarimą. Kai atsiranda idėja, mes visada pirmiausia pristatome, nesakome, kad žūtbūt reikia padaryti.
Gavome pritarimą ir leidimus statyti Žagarės centrinėje aikštėje. Centrinė aikštė turėjo daug įtakos žydų istorijai. Vyko ir negeri įvykiai, bet prieš tai buvo turgus, žydų bendruomenė, žydai per aikštę eidavo į sinagogas – daug kas susiję. Norime parodyti tęstinumą – žydai išgyveno. Iš Žagarės daug kilusių garsių žmonių, Salanteris – vienas iš jų.
Pinigus paminklui nusprendėme patys rinkti, neprašyti nei fondų, nei Lietuvos žydų bendruomenės. Kaip kas gali – vieni didesnėms, kiti mažesnėmis sumomis prisideda.
Buvome maloniai nustebinti – sekmadienį „Laiptų“ galerijoje renginio metu Janina Ališauskienė įteikė voką su surinktomis lėšomis nuo „laiptiečių“. Sujaudino.
Tai yra mūsų istorija. Mes nesame didelė bendruomenė, bet jaučiame atsakomybę, kad turime kažką palikti, ne vien susirinkti ir atšvęsti tradicines šventes.
