Gerus darbus daryti šiandien

Asmeninė nuotr.
Rūta Venckutė antrus metus vadovauja Akmenės rajono moterų klubui „Akmenietė“: „Esame laimingos dalindamos savo širdis kitiems.“
Akmenės rajono moterų klubas „Akmenietė“ paskelbtas Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ šių metų laureatu.
Akmenietės apdovanojamos už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą. Interviu „Šiaulių kraštui“ klubo „Akmenietė“ prezidentė Rūta VENCKUTĖ kalba apie tai, kaip svarbu dalytis širdies šiluma.

 

Švyturys laukiantiems pagalbos

– Filantropijos sąvoka apima ir meilę žmonėms, ir labdaringą veiklą. Tad koks yra moterų klubas „Akmenietė“? Kaip reagavote tapusios medalio „Tarnauk Lietuvai“ laureatėmis?

– Mūsų reakcija buvo lengvo šoko. Mes įkopėme į dvyliktus veiklos metus ir ne pirmą kartą kandidatavome į šį apdovanojimą. Kai nebūdavome išrinktos, sakydavome, svarbu, kad gyvuojame, veikiame.

2010 metais mus suvienijo labai veikli Akmenės krašto moteris Irena Beišinienė. Mes esame įvairių profesijų, įvairių pažiūrų ir įvairaus amžiaus moterys – nuo 37 iki 68 metų. Kiekviena – skirtingo charakterio ir charizmos, bet gerai sutariame.

Sulaukusios šio apdovanojimo, supratom, kad esame tapusios Akmenės rajono švyturiu. Švyturiu tiems, kurie laukia pagalbos, kurie laukia įdomių renginių, užsiėmimų, įsitraukimo į kultūrinę veiklą, labdarą.

Kiekvienais metais mes rengiame kermošių, per kurį vyksta aukojimas paremti lėšomis neįgalius, sergančius vaikus. Pačios kepame kermošiui pyragus ir kitus gaminius, o žmonės, juos išsirinkę, į aukų dėžutę įmeta tiek, kiek gali.

Pasitelkiame ir seniūnijas, ieškodamos, kam labiausiai reikia pagalbos.

– Ar mūsų žmonės yra labdaringi?

– Labai. Papasakosiu tokią istoriją.

Mes užpernai buvome nudegusios nuo ligoniu apsimetusio sukčiuko, kuriam buvome surinkę aukas. Bet nenuleidom rankų, apgaulę per teismus išsiaiškinom ir atgavom pinigėlius. Vaikinas, kuris buvo apsišaukėlis, grąžino juos visus. Tad pernai nusprendėm, kad per rudenį vyksiantį kermošių aukų neberinksime, o paaukosime ligoniukams tuos susigrąžintus pinigėlius. Bet žmonės, pamatę, kad nėra aukų dėžutės, labai nustebo: „Ar šiemet aukų neberinksim?“. Turėjom atsinešti aukų dėžutę. Tol nesirinko mūsų pyragų, kol negalėjo į ją įmesti pinigėlių.

Vargšas ir ne vargšas įmetė auką. Suaukojo gražią sumą.

– Ar daug vargo matote aplink?

– Tikrai taip. Tik lietuviai turi tokį bruožą – nenori garsinti savo vargo. Daug yra šeimų, kurioms pagalba reikalinga, bet bijo eiti į viešumą. Atrodo, kad niekas neserga, kad jokių negalių nėra. Su žiburiu reikia ieškoti, kam pagalbos reikalinga. Ne viena šeima dėl to kompleksuoja. O kai surandame ir padedame, būna labai dėkingi.

Didžiausia padėka mums yra vaikų džiaugsmas ir šypsenos, kai gauna kompiuterį ar telefoną, ar kitą reikalingą daiktą. Tuos melagėlio grąžintus ir po to dar per kermošių surinktus pinigėlius, o jų buvo 3800 eurų, paaukojome cerebrinio paralyžiaus bendruomenei. Vaikams pagal kiekvieno poreikį buvo nupirkta dešimt reikalingų daiktų, įrangos: kas gavo kompiuterį, kas neįgaliojo vežimėlį, kam reikėjo pampersų.

Apie saviraiškos reikšmę

– Kiek turite klubo narių? Kas jus vienija?

– Dabar esame 22 narės. Vienija mus žmogiškųjų verčių puoselėjimas, meilė savo kraštui, meninė saviraiška, visos esame su meno gyslele. Kiekvienais metais Kalėdoms pastatome po spektaklį vaikams, pačios vaidiname. Klube galime atsiriboti ir nuo savo kompleksų.

Aš pati niekada nė nepagalvojau, kad kada gyvenime užlipsiu į sceną. Mes jau 11 spektaklių esame pastačiusios. Mūsų režisierė Daiva Kvaukienė rajone žinoma ir apdovanota. Ji ir spektaklius stato, ir šventes rengia, veda. Ji yra mūsų klubo širdis, o mes jos dėka esame žvaigždės.

Mes visos su didžiuliu azartu vaidiname spektakliuose. Kai Daiva parenka pjesę, kiekviena pati privalome pasirinkti rolę. Vaidiname per Kalėdas vaikams Naujojoje Akmenėje, o kai pakviečia, važiuojame rodyti spektaklius ir kitur – į Agluonos vaikų globos namus, Dabikinės Vladimiro Zubovo mokyklą.

Aš, pavyzdžiui, dabar per Užgavėnes drąsiai galiu eiti persirengėliais ar per valstybės šventes sveikinti gatvėse sutiktus žmones. Vasario 16-ąją taip visus sveikinome eidamos su klubo drauge. Smagu, kai žmonės tau atsako, linksmai reaguoja, net pagiria: „Šaunuolės“.

Per daug pas mus yra pilkos spalvos. Ypač dabar. Žmonės pavargę nuo pandemijos, karantinų. Todėl norisi kuo daugiau pozityvo jiems skleisti.

– Ką manote apie mūsų susipriešinimą, nuolat prasiveržiantį susierzinimą?

– Klube mes stengiamės atsiriboti nuo to sklindančio Lietuvoje negatyvo, nuo to, kas ištisai dabar rodoma ir kalbama per žinias. Apie tai mes stengiamės nekalbėti – per daug visokios prieštaringos informacijos plūsta. Bet jeigu kuriai skauda širdį, visada ras atjautą, apkabinimą, palaikymą.

Sukūriau per mesendžerį klubo grupę, kad galėtume nuotoliniu būdu bendrauti per karantiną, taip dalijomės nuotaikomis, žiniomis, palaikėme viena kitą. Moterys išmoko naudotis ir zoom platforma.

– O visuomeninės organizacijos ar yra palaikomos?

– Kad savo veiklai turėtume lėšų, pačios mokame nario mokestį ir pretenduojame į projektines lėšas. Per metus po du projektus parašome konkursams, skiria lėšų Savivaldybė, o jų nemažai reikia vien spektakliams pastatyti. Mūsų kartelė yra išaugusi, norime, kad per mūsų veiklą Akmenės kraštas būtų žinomas.

– Kas moteris skatina užsiimti visuomenine veikla, išeiti iš namų?

– Dažniausiai moterims namuose pritrūksta oro. Man pačiai taip buvo. Darbas – namai, toks jausmas buvo apėmęs lyg būčiau sustojusi vietoje. Rutina slegia, nuovargis atsiranda.

Kitos ryžto neturi išeiti iš namų ir užsiimti visuomenine veikla. Mes net buvome nusprendę skleisti žinią apie klubą iš lūpų į lūpas, kad pritrauktume į savo veiklą daugiau moterų.

Aš pati moterų klube atradau save, pradėjau skleistis, net tapyti. Klube mes ir šokame, net miesto šventėje visus mokėme linijinio kaubojiško šokio, ir keliaujame į pažintines keliones.

– Ką manote apie moterų ir vyrų lygias teises?

– Mūsų tikslas stiprinti moterų pozicijas, kad moterys būtų savarankiškesnės, drąsesnės. Bet aš asmeniškai savo aplinkoje nejaučiu, kad moterys būtų diskriminuojamos. Mano aplinkoje moterys ir vyrai yra lygūs.

Nemaišykim Lietuvos ir politikų

– Kaip suprantate tarnystę Lietuvai?

– Tarnauti Lietuvai – tai stiprinti mūsų kultūrinį sąmoningumą ir tautinę savimonę. Nuolat stiprinti.

Labai daug žmonių maišo politiką ir politikus su Lietuva ir pyksta ant Lietuvos. Štai, paskutinis pavyzdys – per Vasario 16-osios šventę girdžiu, kaip vienas vyriškis pareiškia: „Aš nemyliu tokios Lietuvos“. Klausiu: „Nemyli politikų, ar nemyli Lietuvos?“. Atsakymo neišgirdau, nes žmogus nesusimąstęs pasakė, jog nemyli Lietuvos.

Vilniuje mano dukra studijuoja. Ten ypač tarp jaunimo jaučiamas pilietiškumas, patriotiškumas. Aš dukrai sakau, jog Vilniuje visai kitoks gyvenimas. Mes esame labai nuskriausti, kad visoje Lietuvoje tokio gyvenimo nejaučiame. Mes stengiamės žmonių dvasią pakelti. Bet tai labai sunku.

Nežinau, kodėl pas mus akcentuojamas blogis, o ne pozityvios mintys, geri, gražūs dalykai. Kaip aš save motyvuoju? Aš piešiu, tapau. Klubo simbolį –rankomis susikibusias tris mergaites su širdelėmis – nutapiau ant medinukų ir visoms klubo moterims padovanojau. Visos jį pasikabino namuose. Mes esame laimingos būdamos kartu ir dalindamos savo širdis kitiems.

– Kaip manote, ar matoma Naujoji Akmenė iš Vilniaus?

– Nematoma. Gal tik dabar pradėjo kažkiek matyti – dėl naujų statomų pas mus gamyklų, dėl mūsų mero aktyvumo. Per galvą turi verstis, kad tave Lietuvos pakrašty pamatytų. Ilgai buvome laikomi zombių miesteliu. Kas dabar pas mus atvažiuoja, neatpažįsta, o turime daug ką išskirtinio parodyti. Mes pačios džiaugiamės, kad prie Akmenės rajono ryškėjimo prisidedame.

– Ko mums visiems linkite?

– Nenustoti tikėjimo savimi ir mūsų valstybe. Būti atviriems pasauliui. Gyvenimo užtenka nuveikti, ką nors vertingo, ir reikia tą pradėti dabar. Mes klube tuo ir vadovaujamės – daryti gerus darbus dabar.