Naujausios
Ieško staltiesės pirkėjo
Baigiantis metams, E. Eidukienė buvo apdovanota Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos apdovanojimu „Gerumo angelas-2023“, jai skirta konfederacijos prezidentės nominacija. Apdovanojimu įvertinta šiaulietės parama Ukrainos kariams ir ukrainiečiams pabėgėliams Šiauliuose.
Kitas malonus įvykis – išleido, kaip pati vadina, eiliukų knygą „Laikas ratu“.
„Eilėraščiuose mano mintys, mano gyvenimo kredo, mano biografija“, – sako moteris.
Bet džiaugsmo, baigiantis metams, nedaug.
„Žinote, kodėl? Karas tęsiasi, o tai gadina visą nuotaiką, nenoriu eiti nė į koncertus, tiesiog tuos pinigėlius geriau paaukoju“, – sako E. Eidukienė.
Dailią lininę staltiesę moteris norėtų parduoti kuo brangiau, kad pinigus galėtų perduoti „Blue/Yellow“ organizacijai. Šiam fondui nuo karo pradžios E. Eidukienė kas mėnesį aukoja po 50 eurų. Kai buvo „Radarom“ akcija, auką padvigubino.
Karas sukrėtė ir nepaleidžia. E. Eidukienė sako atsinešusi „įrodymą“ – eilėraščius, parašytus nuo praėjusių metų kovo. Pabandė rašyti ir ukrainietiškai – „kreipėsi“ į „Google“ vertėją bei savo mokinius. „Sakė, kad suprantama“, – nusišypso.
Apie 2022 metų vasario 24-ąją E. Eidukienė kalba verkdama. Iškart atsiliepė į žinią, kad renkama parama ukrainiečiams. Paskambino sūnui į Radviliškį, jis irgi su žmona prisidėjo, kuo galėjo. Pagalbą nugabeno į „Karpatų“ organizaciją, tuomet pagrindinę pabėgėlių priebėgą Šiauliuose, kurios veiklą koordinavo Vera Krutova.
Iš Valentinos Terebij E. Eidukienė išgirdo prašymą: gal kas iš mokytojų pensininkų klubo „Šviesa“ galėtų mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos? Pasitarusi su klubo pirmininke, išgirdo: „Juk gali tu pati!“
E. Eidukienė sako kiek abejojusi, nes ji – buvusi rusistė, ar sugebės? Ramino tai, kad, ilgus metus dirbant pedagoginį darbą, teko dėstyti ir lietuvių kalbą, ruošti mokinius egzaminams.
Nutarė pamėginti – gal pavyks? Lietuviškai moka, rusiškai moka ir dar nepamiršo ukrainietiško eilėraštuko, išmokto vaikystėje Sibire iš ukrainietės Marijos.
Mokytis lietuvių kalbos susirinko apie 60 žmonių. Pasiskirstė į dvi grupes: bedarbiai – iš ryto, dirbantys – po darbo. Mokiniai buvo įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo, patirčių. Pamokos tęsėsi keletą mėnesių.
„Labai puikūs žmonės, – sako E. Eidukienė. – Kiekvieną kaip savo vaiką priėmiau. Ir dabar susitinkame, žinoma, visų neatpažįstu, kadangi mano regėjimas silpnokas, viena akimi beveik nematau.“
Vieną dieną po darbo E. Eidukienė pasijuto blogai, spaudimas šoko į aukštumas, o kardiograma, jos žodžiais, buvo kaip žemės drebėjimas. Sveikata darbus pristabdė, bet nesustabdė: šiemet vėl mokė lietuvių kalbos. Su kol kas paskutine grupe 3 mėnesių kursus baigė lapkričio 8 dieną. Šią grupę organizavo Alla Baniulienė ir Žana Migal. E. Eidukienė džiaugiasi šįkart gavusi užmokestį – jį skyrė knygai išleisti.
„Visą laiką geras darbas grįžta gerumu, visą laiką taip būna, ar gali būti kitaip? Negali. Aš sakau, geriausias darbas yra nedaryti niekam blogo. Pagal galimybę, pagal supratimą daryk gera, kaip išeina, taip – bent jau sąžinė rami – gali miegoti“, – sako E. Eidukienė.
Šešerių metų tremtinė
E. Eidukienė moka atjausti – ir pati patyrė skaudžių sukrėtimų dar vaikystėje. 1951 metų rugsėjo 18 dieną jai suėjo šešeri, o spalio 2 dieną šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.
E. Eidukienės tėviškė – Pakruojo rajone, už Kruojos, Ramonaičių kaime.
Moters senelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, gavęs 15 hektarų žemės. Ko gero, turėjo kažkiek pasitaupęs, nes nusipirko dar, ūkis išaugo iki 29 hektarų. Seneliams iš mamos pusės gimė trylika vaikų: trys berniukai, dešimt mergaičių, bet užaugo tik penkios seserys, broliukai mirė dar maži.
Kodėl išvežė? „Kaimynų dėka, pasiutęs pavydas“, – sako moteris, iki šiol išgyvenanti dėl pavydžių žmonių. Tėvai buvo labai darbštūs, moteris džiaugiasi, kad darbštumą paveldėjo ir trys jos sūnūs.
„Atsimenu kaip šiandien, atvažiavo Janulis, apylinkės pirmininkas iš Lygumų. Sako: „Petrauskai, parsiduok viską, bėk, veš į Sibirą.“ Už ką? Kodėl aš atsimenu – jis man davė tris rublius, aš eilėraščių pasakiau. Antrą sykį atvažiavo vėl su ta pačia misija. Tėvukai nepersigalvojo: „Tik pradėjome gyventi, viską palikti ir važiuoti? Ne.“ Tada Janulis man jau penkis rublius davė.“
Lyg viskas nurimo, bet 1951 metų spalio 2-osios naktį pasigirdo gąsdinantis beldimas į duris.
Elenos vyriausia sesuo norėjo bėgti pro langą. „Būtų tikrai nušovę, gerai, kad ji mamai pasisakė – mama neleido. Mamai įrėmė kulkosvaidį į nugarą: „Parodyk, kur banditai!“ Ant aukšto, po kambarius, į kamarą, tvartą, klėtį. Dar buvo nerakinama daržinė, mamytė pasakė, kad ten neis: „Nerakinta, nežinau, kas gali būti, ar meškos, ar zuikiai.“
E. Eidukienės akyse atgyja namai: virtuvės asla, pailgas stalas, suolai. „Susėdo jie kaip šeimininkai, mes kamputyje, aš mamytei ant kelių. Vienas pasakė: „Atimkim vestuvinį žiedą iš jos!“ Mamytė, nežinau, kaip išdrįso: „Ne tu užmovei, ne tau ir nuimti!“ Du sykius ji man buvo didvyris, nors taip sakydavau: „Mamyte, buvote vis tik triušiai.“
Antru didvyrišku poelgiu E. Eidukienė vadina tėvų drąsą grįžti į Pakruojį, nors leidimo gyventi Lietuvoje neturėjo.
E. Eidukienė mintimis vėl nusikelia į 1951 metų rudenį. Gyvuliniame vagone kelionė truko 21 dieną.
„Liepė naktį išlipti į peroną, šalta. Stovim, laukiam, neaišku – ko. Paryčiui atvažiavo vadinamieji pirkliai, liepė lipti į bortinę mašiną. Žmonės susidėjo maišus, vaikai viduryje, suaugusieji palei kraštus. Ir taip – 150 kilometrų į šiaurę. Kontora, daug tremtinių. Mamytė buvo įsidėjusi kibirą uogienės, visą kelionę išsaugojo, o ten kažkas paėmė ir išpylė. Kaip mamytė verkė!“
Gyventi nėra kur, niekas nepriima – banditus atvežė. Moteris prisimena: viduryje kaimo stovėjo per pusę pertvertas namas, viena pusė – be durų, be langų. Liūdnai pajuokauja: bent ne ant vištos kojelės.
„Kraustomės, vis tiek geriau, dangaus nesimato virš galvos. Ir kaip toje pasakoje: „Priimkite ir mus“. Buvo mokytojų šeima, mūsų šeima, Rimeikos, tėvas su sūnumi ir dukra, toks Mykolas, vienas atvežtas, jaunas vaikinukas. Mūsų daug buvo. Taip visi sugužėjome, išskyrus du senukus Petrauskus, bendrapavardžius, bet ne gimines. Jie buvo garbingo amžiaus, ko juos vežė? Numirt? Pagamino „narus“. Suaugusieji apačioje, mus, vaikus, – į viršų. Dievulėliau, kaip apstojo utėlės!“
Prisiminimuose visam gyvenimui įstrigo, vaiko akimis, didžiuliai obuoliai, kuriuos buvo įsidėję kartu ištremti Tomkai. „Vaikai tuos obuolius valgydavo, man atrodydavo, jie tokio didumo! Vaikai maži, obuolys didesnis“, – lyg kamuolį rankomis ore nupiešia E. Eidukienė.
Į Lietuvą šeima grįžo 1958 metų balandį. Pagausėjusi – išvežti buvo trys vaikai, o grįžo jau penki.
Namų neberado, viskas buvo nugriauta, šulinys užverstas akmenimis. Tėviškė buvo nusiaubta jau antrą kartą.
„Dar per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudegintos trobos, seneliai su mažais vaikais gyveno išsikasę žeminę. Paskui, augindami penkias dukras, pasistatė naujus namus. Diedukas buvo mažiukas, bet, atsimenu, kietas. Pasistatė gryčią, tvartą, viralinę, klėtį“, – vaikystės namus prisimena E. Eidukienė.
Moteris nesuturi ašarų prisiminusi jau šių dienų viešnagę tėviškėje su seserimi: „Dviejose vietose kuokštai kvepiančių narcizų žydi. Atsiklaupiau ir verkiau...“
Keturi dešimtmečiai mokyklose
E. Eidukienė nuo vaikystės svajojo būti mokytoja. Labai norėjo studijuoti matematiką, bet nebuvo sąlygų. Susirgo tėvukas – Sibiras paėmė savo. Labai nestipri buvo ir mamos širdis.
Bet svajonė būti mokytoja pamažu pildėsi. 1965 metais, tik baigusią mokyklą Lygumuose, paskyrė į Bardiškius dirbti pionierių vadove.
„O prieš pat rugsėjį išsikviečia mane vedėjas Baltrušaitis: „Neisi dirbti į mokyklą, negalime tavęs įleisti!“ Kodėl?! „Sibire buvai!“ Vedėjau, sakiau, nuo mažumės svajojau būti mokytoja. Kuo aš, būdama šešerių metų, nusikaltau, kuo nusikalto mano tėvai? Pasakiau, kad važiuosiu į Vilnių, jei nepadės, važiuosiu į Maskvą, bet aš būsiu mokytoja.“
Vedėjas atkakliai merginai ištiesė tuščią popieriaus lapą – perrašyti biografiją, neminint Sibiro.
Iš Bardiškių pionierių vadovę perkėlė į Gataučius. E. Eidukienė su humoru prisimena anų dienų absurdus.
„Reikia „leniniukų“ kiekvienoje grupėje, o kur aš kaime gausiu? Paėmiau „Tiesos“ laikraštį, ten stilizuota makaulė yra, ir nupiešiau juodu tušu ant pusės lapo padidintą, priklijavau visur. Atvažiuoja partijos komiteto instruktorė tikrinti mane, giria, kaip gražu, klausia, kas taip gražiai nupiešė? Sakau, aš pati! „Ką?! Dailininko teises turi?“ Iš kur man, kaimo mergičkai, žinoti, apie kokias dailininko teises?!“
„Nuimti!“
„Ką aš užkabinsiu – ir palikau jai išvažiavus. Po dviejų savaičių atvažiavo patikrinti. Kaip baigėsi, nebeatsimenu, bet kažkaip tas reikalas išsisprendė, gal ji pati „leniniukų“ atvežė. Bet per rudens mokytojų konferenciją, išėjusi į tribūną, sakė: „Įsivaizduokite, Gataučių pionierių vadovė įsivaizduoja esanti dailininkė!“
Neseniai šią moterį E. Eidukienė sutiko Kryžių kalne. „Ji mane atpažino, aš jos ne. Bet to, kaip išlazdavojo mane prieš visą rajoną, sakė neatsimenanti. O aš sakiau, kad mirsiu neužmiršiu. „Matote, tokie laikai buvo“. „Ne visi varžteliai vienodai sukosi,“ – atsakiau.
E. Eidukienė save vadina varle keliauninke – mokytojavo įvairiose Joniškio, Pakruojo, Radviliškio rajonų mokyklose, neakivaizdžiai baigė studijas Vilniuje. Mokyklose dirbo 39 metus – į pensiją išėjo iš Pavartyčių prie Šeduvos.
Per tą laiką buvo ir sunkių momentų, teko dirbti kitus darbus: lentpjūvėje, draudime, vaikų darželyje. Bet širdis visuomet buvo mokykloje – vien išgirdus mokyklinį skambutį, pabirdavo ašaros.
Ir dabar nenutolsta nuo švietimo bendruomenės – kelerius metus vadovavo Šiaulių mokytojų pensininkų klubui „Šviesa“, dabar yra jo narė.
