Naujausios
Gėrio štabo viršininkė
Namas prie Tytuvėnų (Kelmės rajonas) autobusų stoties pavadinamas gėrio štabu. Jame gyvena Aldona Bilienė. Kiekvieną dieną moteris, nuo kurios veido retai kada dingsta šypsena, sulaukia svečių. Vieni beldžia į duris, norėdami pasiskolinti grėblio ar šluotos kapinėms tvarkyti, kiti — pavėlavę į paskutinį autobusą. Visi pavaišinami arbata, jei reikia, ir nakvynę gauna.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Be reikalo nesibeldžia
Sunkus rūkas užgulęs Tytuvėnus. Vėjas po kojomis teškia lapus, dar ir lietus prideda aštrių šlapių kirčių.
Aldonos Bilienės namas — vos pastebimas, tarytum pasislėpęs už gėlėmis prekiaujančio kioskelio. Bet pirmasis pakalbintas tytuvėniškis iš karto parodo, kur yra vadinamasis „gėrio štabas“.
Šeimininkė šypsosi, nors jai ir nelabai patinka toks pavadinimas. „Koks čia štabas? Namas kaip namas. Esu ir kitokį pavadinimą apie savo būstą girdėjusi, ne tokį gražų. Tiesa tik ta, kad visus į namus įsileidžiu. Juk be reikalo nesibels“, — pasakojo A. Bilienė, vis atsiprašinėdama dėl vėsos. Dar nespėjusi užkurti ugnies.
Žmonių į A. Bilienės namus per dieną po kokias dvi dešimtis užsuka. „Gėrį jaučiu tada, kai žmogus žmogui — draugas. Draugų turiu nemažai. Draugiški mano gatvės kaimynai, “Austėjos“ klubo, kuriam priklausau, nariai, artimieji“, — sakė tytuvėniškė.
Sykį moteris iš Šiaulių tvarkiusi savo tėvelių kapus taip sušalo, kad į A. Bilienės namus beldėsi drebėdama. Šeimininkė kava pavaišino. Kitąsyk nepažįstamus žmones tytuvėniškė net nakvynės priėmė.
„Kur jiems dėtis, jei visi autobusai išvažinėję? Tik tada į svečius buvo suvažiavę vaikai, anūkai. Visos lovos pilnos. Paguldžiau tuos žmones verandoje, mažoje lovelėje. Nežinojau, kad abu yra gydytojai. Jei būčiau žinojusi, būčiau vaikus į verandą išgrūdusi, nors man visi vienodi“, — juokėsi A. Bilienė.
Iš nerakintų jos sandėliukų gali žmonės neatsiklausę imti grėblį ar šluotą, jei reikia. Ir ima, nėra nepadėję atgal. Naktimis prie lango kioskelio gėles sustato. Kad tau kas pajudintų!
„Tytuvėniškiai stebisi, kodėl ilgapirščių neatsiranda. O aš juokauju: kas iš tokios kaip aš vogs? Juk beveik ragana esu. Anksčiau laikiau vištą, katiną ir šuniuką Meškiuką. Visi mano augintiniai buvo juodi. Bet katinas ir šuo nusibaigė, o juodai vištai, paukščių gripui po pasaulį pasklidus, pati galą padariau. Tik papūgiukas Raulis liko“, — šmaikštavo šeimininkė.
Slapta krikštijo vaikus
Dažnas svečias Bilių namuose būdavo ir prieš kelis dešimtmečius Tytuvėnuose klebonavęs Ričardas Mikutavičius.
Šeimininkė atnešė storą albumą, kuriame sudėtos nuotraukos, iškarpos apie šį šviesų žmogų iš įvairių leidinių, klebono sveikinimai, užuojautos.
„Prie devinto klebono gyvenu. Su visais sutariu, bet klebonas Ričardas šiuose namuose lankydavosi beveik kas dieną. Žinot, kokie buvo laikai. Viename kambarių ne sykį klebonas ir vaikus slapta yra krikštijęs“, — sakė A. Bilienė, vis vartydama albumą ir pasinerdama į nesibaigiančius prisiminimus.
R. Mikutavičius, tytuvėniškės teigimu, buvęs labai paprastas, mylimas parapijiečių. Pats lipdavo ant stogo, plyteles klodavo, kai bažnyčioje vyko remontas.
„Ant popieriaus išrašau visą skausmą“
A. Bilienė atsitiktinai susipažino ir su „Austėjos“ klubo pirmininke Justina Viržintiene. Moteriai, vykstančiai į ekskursiją, šeimininkė pridėjo obuolių, pasikalbėjo. Kitąsyk Justina užėjo apie kelionę papasakoti. Taip ir susidraugavo. O sužinojusi, kad A. Bilienė kartais eilių parašo, į klubą pakvietė.
„Ant popieriaus išrašau visą skausmą, liūdesį. Neverkti dar sugebu, nerašyti — ne“, — sakė tytuvėniškė.
Skausmo moters gyvenime buvo nemažai. Mirtis iš jos atėmė jauną dukrą, palikusi mažytę anūkėlę. Prieš porą metų, po 50 bendro gyvenimo sukakties, išėjo Anapilin ir jos vyras Jonas. A. Bilienė rado už televizoriaus užkištą pluoštelį ir vyro eilių. „Nežinojau, kad Jonas rašinėja“, — vyro paslaptimi stebėjosi tytuvėniškė.
Kai šypsaisi — tampi stiprus ir atsparus
Dar ilgai kalbėjomės su A. Biliene, už lango nepaliaujamai merkiant įkyriam lietui. Žavėjo moters humoro jausmas, gera nuotaika, optimistiškas požiūris į pasaulį ir žmones.
A. Bilienė su šypsena pasakojo net apie varginantį, nei iš šio, nei iš to padidėjantį kraujo spaudimą, apie pensiją, kuri gali būti sumažinta iki 650 litų.
„Apmaudu, jei taip ir įvyks. 34 metus Tytuvėnų kooperatyve išdirbau vyriausiojo buhalterio pavaduotoja. Esu apdovanota “Žymūno“ ženkleliu. Manau, kad užsidirbau savęs vertą pensiją. Bet neliūdžiu. Kai šypsaisi, tampi stiprus ir atsparus“.
ŠYPSENA: Nuo tytuvėniškės Aldonos Bilienės veido retai kada dingsta šypsena.
DARBAS: 34 metus A. Bilienė išdirbo vienoje darbovietėje.
KOMPANIJA: „Į svečius pas mane daug kas užsuka, bet gyvename dviese: aš ir papūgiukas“, — šypsojosi moteris, meiliai šnekindama papūgiuką Raulį.
Autorės nuotr.