Naujausios
Visai nejuokinga (7)
Istorikai sako, jog humoro istorijos viršūnė yra XVI amžius, kai imta pripažinti, kad tai, kas reikšminga, gali būti juokinga. Suklestėjo sąmojis, farsas, bufonada, pamfletas, atsirado juokdarių draugijos. Išskirtiniu humoro jausmu pasižymėjo Žygimantas Senasis, nepamainomas kortų žaidimų meistras. Kartą žaidžiant jis pasakė turįs tris karalius. Kai reikėjo atskleisti kortas, pasirodė, jog jų tik du. „Kur trečias karalius?“ – ėmė klausinėti kiti žaidėjai. „Aš ir esu trečias“, – atsakė Žygimantas.
Būtent karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforsos laikais, kuri iš Italijos į Lenkiją bei Lietuvą atsivežė geriausius skulptorius, tapytojus, didžiausias bibliotekas, humoras įgijo intelektualių bruožų.
Šiandien skirstant anekdotus, retas pamini jau LDK laikais atsiradusią anekdotų grupę apie meną ir menininkus. O tai dažniausiai gan vykusių anekdotų grupė. Kad ir anekdotas apie simfoninį orkestrą, kuriame groja žvėrys: vilkai, lapės, kiškiai, meškinai, barsukai... Visi šaiposi, girdi, ką toks orkestras gali sugroti, bet orkestro įkūrėjas skeptikams drąsiai atkerta: „Puikiausiai sugros, jeigu pirmasis smuikas – žydas“.
Prieškarinis anekdotas apie Borisą Dauguvietį, kuris 1937 m. Šiaulių teatre statė spektaklį ir pertraukėlės metu nuėjo į turgų. Besidairant po turgų priėjo pagyvenęs valstietis ir nedrąsiai kreipėsi į išsiskiriantį turgaus klientą, mat Dauguvietis buvo aukšto ūgio ir nešiojo įsisegęs auskarą ausyje, klausdamas gal šis galįs patarti, ar jam pirkti nusižiūrėtą karvutę. Suprasdamas, kad patarti negalės ir norėdamas linksmai atsakyti klausiančiam, kad ne į tą žmogų kreipėsi, pasiūlė: „Duokite karvei paskaityti „Ūkininko patarėją“, jei skaitys – nepirkite, o jei ne – pirkite“.
Teatriniai anekdotai gali būti ir labai trumpučiai. Pavyzdžiui, teatro kritiko paklausė, kaip jis tapo teatro kritiku. „Nuo mažens nemėgau teatro“, – atsakė šis. O štai patarimas, kad neverta eiti į teatrą, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių.
Šiandien rečiau pasitaiko, bet anksčiau būdavo, kai atliekamus bilietus žiūrovai prieš spektaklį siūlydavo kitiems. „Bilietas labai geras. Vietos prie pat išėjimo“, – vienas reklamavo siūlomus bilietus.
Kai kiek išgėrusio žiūrovo bilietų kontrolierė į teatrą neįleido, šis piktinosi, kodėl šitaip. „Jūs išgėręs“, – aiškino moteris. „Bet prieš mane išgėrusį praleidote“, – priekaištavo žiūrovas. „Jis mūsų teatro aktorius, jam reikia vaidinti“, – paaiškino bilietų kontrolierė.
Pora šnekučiuojasi spektaklio metu. „Mes nieko negirdime“, – piktinasi šalia sėdintys žiūrovai. „Apie ką mes kalbame jums ir nereikia girdėti“, – atšauna pora.
Romenas Rolanas sukūrė pirmąjį meno dėsnį menininkams: „Jei neturi ko pasakyti, patylėk“. Apžiūrėję parodą du verslininkai kalbasi: „Jokios naudos, išskyrus estetinę“.
Patys menininkai irgi papasakoja daug subtilių anekdotų. Pamenu profesoriaus Vytenio Rimkaus mėgstamą anekdotą. Vaišių metu vyrų būrelis išeina laukan parūkyti ir stebisi: „Kiek danguje žvaigždžių, o mėnuo tik kur ne kur“.
Muzikai prisimena Chaimo Potašinsko anekdotą apie du simfoninio orkestro smuikininkus žydus. Vienam apsilankius svečiuose pas kitą, tas ruošiasi vaišinti arbata ir klausia, kiek įdėti šaukštelių cukraus: tris ar keturis. „Dėk du“, – atsako svečias, – bet, kad matyčiau.“
O kompozitorius Benjaminas Gorbulskis juokaudavo: „Mirties nebijau, bet geriau mirti rytoj nei šiandien“. Ir dar vienas žymus jo pamąstymas: „Man labai patinka paplaukę žmonės, su jais bent galima susišnekėti.“
Savaitgalį dera palinkėti gerai jį praleisti, apsilankyti kokiame kultūriniame renginyje, nes didelė nesėkmė – blogai praleistas savaitgalis. Kaip anekdote, kai vandenyne nuskęsta laivas. Keleiviai gelbstisi valtimis, juos gelbėti išskrenda malūnsparniai. Gal mėnesį vyksta paieškos, kol nutaria, kad reikia jas baigti, nes ką išgelbėjo – išgelbėjo ir tenka susitaikyti su kai kurių netektimi. Tačiau paieškas tęsia dar vieną dieną. Ir tolumoje, ant lentos. pamato gulintį žmogų. Iš malūnsparnio nuleidžia virvines kopetėles, įkeltą žmogų apžiūri gydytojai ir stebisi: „Kaip jums pavyko išgyventi, tiek dienų, vien iš liūdesio buvo galima mirti?“ „Taip, labai liūdna buvo“, – prisipažįsta išgelbėtasis, – ypatingai – savaitgaliais.“
