Gamtos darželyje nėra blogo oro

Gamtos darželyje nėra blogo oro

Gam­tos dar­že­ly­je nė­ra blo­go oro

Šiau­lie­tė Ie­va Dap­šaus­kė, gam­tos dar­že­lio įkū­rė­ja, sa­ko, kad šian­dien vai­kams la­bai trūks­ta lais­vės – tė­vai vai­kus iš­lei­džia į žai­di­mų aikš­te­lę su dau­gy­be drau­di­mų: ne­šo­ki­nėk, ne­šū­kauk, ne­lipk, neiš­si­pur­vink, ne­bė­giok! „Kaip man, vai­kui, rei­kė­tų tai iš­ver­ti ir po to bū­ti ge­ram?“ – ste­bi­si Ie­va. Gam­tos dar­že­ly­je vai­kai taš­ko­si ba­lo­se, par­kri­tę ant le­do ty­ri­nė­ja įša­lu­sius spyg­lius ir la­pus. „Gam­tos dar­že­lį su ko­le­ge kū­rė­me pir­miau­sia sa­vo vai­kams“, – sa­ko Ie­va, tri­jų vai­kų ma­ma.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Lip­ti į tą ba­lą, ar ne?

Su Ie­va Dap­šaus­ke su­si­tin­ka­me prie Talk­šos eže­ro. Vė­juo­ta, si­nop­ti­kai pro­gno­za­vo lie­tų, ta­čiau nei jai, nei jos šei­mai nė­ra blo­go oro.

Prie eže­ro pa­si­kal­bė­ti apie gam­tos dar­že­lio įkū­ri­mą Šiau­liuo­se su­si­ren­ka bū­re­lis ma­mų su vai­kais. Ma­žy­liai po­kal­bio vie­tą grei­tai per­ke­lia į žai­di­mų aikš­te­lę. Ša­lia jos – ba­los ir kry­puo­jan­čios an­tys.

Ie­va pa­sa­ko­ja apie tai, ko­dėl prieš ket­ve­rius me­tus su ko­le­ge Vil­niu­je įstei­gė gam­tos dar­že­lį „Po smil­gom“, kuo toks dar­že­lis ski­ria­si nuo tra­di­ci­nio. Prie Ie­vos vis pri­bė­ga vy­riau­sia­sis sū­nus pa­ro­dy­ti, ko­kį ža­lią ka­muo­lį su­lip­dė iš grio­vy­je ras­tų dumb­lių. „Ar ga­lė­siu par­si­vež­ti na­mo?“ – pa­si­tiks­li­na pen­ke­rių su pu­se me­tų ber­niu­kas. O be­veik tre­jų me­tų duk­ra sto­vi­niuo­ja prie ba­los – lip­ti ar ne? Ie­va duk­rai pa­siū­lė „pa­gal­vo­ti“, nes bus šla­pios ko­jos, ka­dan­gi ne­pa­si­ruoš­ta – ba­tai ne gu­mi­niai.

„Bus šla­pia, šal­ta. Tu pa­gal­vok.“ Mer­gai­tė, ro­dos, įver­ti­na ma­mos žo­džius, bet vis tiek nu­spren­džia pa­ti. Įli­pa ir į ba­lą, ir į grio­vį, o vė­liau atė­ju­si pa­pra­šo sau­sų ba­tų. „Tu pa­ti nu­spren­dei, sau­sų ba­tų nė­ra“, – sa­ko Ie­va.

Bū­ti lais­vam ir pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę – vie­nas iš ug­dy­mo ele­men­tų gam­tos dar­že­ly­je. Tie­sa, ten gu­mi­niai ba­tai, ne­šlam­pan­tis kom­bi­ne­zo­nas ar lie­taus kos­tiu­mas yra pri­va­lo­mi.

Lau­ko pe­da­go­gi­ka – per po­ty­rius ir pa­ži­ni­mą

„Mes tu­ri­me są­vo­ką „gė­lių dar­že­lis“, jei­gu į tą gė­lių dar­že­lį įleis­tu­me vai­kus, tai ir bū­tų vai­kų gam­tos dar­že­lis“, – šyp­so­si Ie­va. Kur­da­ma gam­tos dar­že­lį ji rė­mė­si skan­di­na­vų pra­kti­ka. „Ten vai­kų dar­že­liai ta­pę sa­vi­tais ma­žais vai­kų kai­me­liais, ku­riuo­se veiks­mas vyks­ta lau­ke bet ko­kiu oru“, – pa­ly­gi­na Ie­va.

– O Lie­tu­vo­je dar­že­lio vai­kų ne­ga­li­ma ves­ti į lau­ką, jei­gu yra 12 laips­nių šal­čio?

– Aš apie to­kią hi­gie­nos nor­mą su­ži­no­jau iš vals­ty­bi­nio dar­že­lio, bet mums 12 laips­nių šal­čio yra be­veik to­bu­las oras, jei­gu nė­ra vė­jo, – sa­ko Ie­va. – Lie­tu­vo­je pa­gal hi­gie­nos nor­mas val­gy­ti lau­ke drau­džia­ma, nes nė­ra „leng­vai de­zin­fe­kuo­ja­mų pa­vir­šių“, be to, vai­kas tu­ri gau­ti pil­ną po­rci­ją iš kar­to, o ne pa­ts įsi­dė­ti. Ži­nau vai­kų, ku­rie, įdė­jus bul­vių ko­šę ir bu­ro­kė­lius kar­tu, ne­val­gys, nes ko­šę „iš­teps“ bu­ro­kė­liai. Jei­gu dė­si at­ski­rai – tik­rin­to­jai skirs bau­dą.

Gam­tos dar­že­lių Lie­tu­vo­je yra dau­giau ne­gu 10, bet jie tei­siš­kai ne­tu­ri to­kio sta­tu­so. Sei­mui yra pa­teik­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas, ti­ki­mės, kad gam­tos dar­že­lių veik­la bus reg­la­men­tuo­ta.

– Kuo vai­kų ug­dy­mas lau­ke yra nau­din­gas?

– Šį sau­sį, ku­ris bu­vo la­bai per­mai­nin­gas, at­li­ko­me svei­ka­tos ste­bė­ji­mus. Vie­na­me mū­sų dar­že­ly­je iš 20 vai­kų sir­go tik 5 pro­cen­tai, o ki­tur gru­pė­se bū­da­vo li­kę po 4–5 vai­kus.

Svar­bu ir vai­kų psi­chi­nė svei­ka­ta. Jei­gu už­da­ro­je gru­pė­je, ku­rio­je yra 20 ar dar dau­giau vai­kų, vie­nam pri­rei­kia ty­laus kam­po, ar jį ras, ar bus veik­los už­siim­ti tik jam? Gam­to­je tai ga­li da­ry­ti. Aiš­ku, yra tai­syk­lės.

Nuė­jus į miš­ką, pir­miau­sia ap­si­ta­ria­ma, kur yra žai­di­mo ri­bos, bet kiek­vie­nas ga­li ras­ti kel­me­lį, me­dį, ša­ką sau ir bū­ti su sa­vi­mi. Tas lai­kas yra la­bai ver­tin­gas.

Pir­mas vai­kų sep­tyn­me­tis – to­bu­las pa­ty­ri­mų pa­sau­lis. Pa­vyz­džiui, vie­nas iš au­tiz­mo bruo­žų yra bai­mė iš­si­tep­ti. Pra­dė­jau ste­bė­ti, kas da­ro­si su vai­kais, ku­rie atei­na į dar­že­lį. Bū­na, iš­si­te­pa ran­kas ir, jas pa­ma­tę, pra­de­da rėk­ti: „Pur­vi­na! Ką man da­ry­ti?“ Ma­ma trau­kia ser­ve­tė­lę nu­va­ly­ti. Bet jei­gu lei­si jam pa­žiū­rė­ti į tas ran­kas ir pa­sa­ky­si: tu ga­li nu­si­va­ly­ti į žo­lę... Ko­kia žo­lė? Juk tam yra drėg­nos ser­ve­tė­lės! Kai vai­kas ran­kas nu­si­va­lo į žo­lę, tai tam­pa rak­tu į gam­tos pa­ži­ni­mą.

Jei­gu pa­slys­ta ant le­do, o po juo – pu­šų spyg­liai ir la­pai, ta­da nu­tin­ka „vau!“ mo­men­tas, vai­kas ga­li pu­sę va­lan­dos gu­lė­ti ir ty­ri­nė­ti 10 kvad­ra­ti­nių cen­ti­met­rų plo­tą. Nes­ku­bė­ki­me stab­dy­ti ty­ri­nė­ji­mų!

Mums mo­čiu­tė kai­me iš­vir­da­vo „šal­ta­no­sių“ – vir­ti­nu­kų su mė­ly­nė­mis, įdė­da­vo grie­ti­nės. Kai tu pra­gny­bi „šal­ta­no­sį“, vis­kas iš­si­lie­ja į grie­ti­nę, at­si­ve­ria pa­sau­lis, ku­ria­me kaž­kas mai­šo­si. Bet už nu­ga­ros iš­girs­ti: grei­tai val­gyk, at­šals! Ir tas gra­žus bur­bu­las sprogs­ta.

– Tė­vams ne­leng­va pa­si­duo­ti vai­ko pa­ži­ni­mo džiaugs­mui?

– Rei­kė­tų tė­vams sa­ve ste­bė­ti, ar ne­su­ga­di­na­me aki­mir­kų, ku­rios yra svar­bios, įtrau­kian­čios. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti: „Pie­nių pil­nas lau­kas“, bet ne – tai vie­nin­te­lė pie­nė, ku­rią tau vai­kas at­ne­šė.

– Vai­kų ug­dy­mas gam­to­je vyks­ta per jos pa­ži­ni­mą?

– Ug­dy­mas gam­tos dar­že­ly­je vyks­ta per pa­ži­ni­mą, per po­ty­rius. Vai­kas ga­li im­ti, lies­ti, su­si­pa­žin­ti su skir­tin­go­mis teks­tū­ro­mis, be ri­bo­ji­mų ir bai­mės iš­si­tep­ti. Mes lei­džia­me nau­do­tis įvai­rias įran­kiais, aiš­ku, su prie­žiū­ra. O kaip ki­taip? Ka­da vai­kas ga­li paim­ti į ran­kas pei­lį, ka­da sau­gu? Kai su­kan­ka pen­ke­ri, ar jau ga­li pjau­ti tor­tą? O gal ne­ga­li, nes ne­tu­ri įgū­džių?

Dar­že­ly­je yra lau­žo tai­syk­lės, tu­ri­me sau­gos vir­vę, ku­rios ne­ga­li­ma per­ženg­ti: kai tau tre­ji me­tai, tu ga­li ste­bė­ti lau­žą iš to­lo, kai tu vy­res­nis, ga­li at­neš­ti ša­kų į krū­vą, bet tu­ri ži­no­ti, ko­kių ša­kų rei­kia. Kai tau pen­ke­ri, gal ga­lė­si įmes­ti ša­ką į lau­žą.

Ren­ka­si są­mo­nin­gi tė­vai

– Kaip pa­vyks­ta lau­žy­ti tė­vų ste­reo­ti­pus dėl blo­go oro, dėl vai­kų sau­gu­mo gam­to­je, bai­mės, kad jie su­si­rgs?

– Pir­ma min­tis bu­vo ne­dirb­ti su tė­vais tuo klau­si­mu, nes jei­gu tė­vai at­ve­da vai­ką į ta­vo dar­že­lį ir pa­si­ti­ki, tai tur­būt jie yra pa­si­ren­gę leis­tis į nuo­ty­kį. Bet kai kas nu­stem­ba, ko­dėl vai­kų kom­bi­ne­zo­nai pur­vi­ni. Pas mus vai­kai ne­čiuo­žia nuo kal­no tik ta­da, kai yra snie­go, jie nuo­lat čiuo­žia. Ta­da pra­si­de­da dis­ku­si­jos su tė­vais, o gal ga­li­me kaž­ko ne­leis­ti? Bet kas yra bran­giau – ar kom­bi­ne­zo­nas, ar tai, kaip vai­kas jau­čia­si, kai čiuo­žia nuo to kal­no, ko­kias emo­ci­jas jis iš­gy­ve­na.

Gam­tos dar­že­lius ren­ka­si la­bai są­mo­nin­gi tė­vai. Jei­gu bi­jai, kad vai­kas daug sirgs, bus mur­zi­nas, jei­gu rei­kės nuo­lat gy­ven­ti ne­ži­no­my­bė­je, ar vai­kui vis­kas ge­rai, ne­si­rink to­kio dar­že­lio. Aiš­ku, kad nie­kas ne­pa­si­rū­pins vai­ku taip ge­rai, kaip tė­tis ir ma­ma. Bet pa­si­ti­kė­ji­mas tu­ri bū­ti.

– Ko­kios di­džiau­sios tė­vų bai­mės?

– Tur­būt dėl er­kių. Mes tik­rai jų neiš­rink­si­me, nes jos gam­to­je gy­ve­na. Nau­do­ja­me re­pe­len­tus, tė­vai ga­li skir­ti sa­vo prie­mo­nių, ga­li skie­py­ti vai­kus – spren­di­mų yra la­bai daug.

– Kaip ap­rėp­ti vi­sus vai­kus, kai jie pa­by­ra lau­ke?

– Gam­tos dar­že­ly­je yra dau­giau spe­cia­lis­tų – pen­kiems vai­kams ten­ka vie­nas. Ki­tas da­ly­kas – la­bai aiš­kios tai­syk­lės: ga­li ei­ti tiek, kiek aš ma­tau ta­ve, o tu ma­ne. Tai ga­lio­ja sau­gio­je vie­to­je, aikš­te­lė­je, bet nuė­jus į nau­ją vie­tą, nau­do­ja­me vir­vę su vė­lia­vė­lė­mis, pa­si­žy­mi­me ir nu­sta­to­me ri­bas iki kur ga­li­ma ei­ti. Su­si­ta­ria­me ir su­si­ta­ri­mų lai­ko­mės.

Su mei­le gam­tai ir vai­kui

– Vie­nas iš rei­ka­la­vi­mų, ku­riuos ke­lia­te ieš­ko­da­mi auk­lė­to­jų – „die­vin­ti pa­si­vaikš­čio­ji­mus gam­to­je bet ko­kiu oru“. Koks tu­ri bū­ti gam­tos dar­že­lio auk­lė­to­jas?

– Jis tu­ri nuo­lat mo­ky­tis ir mo­kė­ti ste­bė­tis vai­kų nuo­sta­ba, iš­lik­ti vai­kų drau­gu, bet bū­ti au­to­ri­te­tu. Nuo gam­tos ne­pa­vargs­ta­ma, o jei­gu pa­var­gai – keisk veik­los po­bū­dį: lip­dei mo­lį, eik pin­ti vy­te­lių, nu­piešk krei­de­lė­mis.

Sie­kia­my­bė, kad tai bū­tų žmo­gus, ku­ris nuo­lat se­ka gam­tą. Ar ma­tei, kad ši­ta­me krū­me ap­si­gy­ve­no paukš­te­lis? Ne­ma­čiau, ne­žiū­riu į tas gy­vat­vo­res, nes man rei­kia vai­kus su­žiū­rė­ti. O tu ma­tei, kad tas mė­ly­nas gė­ly­tes kaž­kas iš­try­pė? Ne, tik­rai ne­ma­čiau, nes ne­tu­rė­jau tam lai­ko ir no­ro.

To­dėl ir ieš­ko­me tu­rin­čių po­lė­kį.

Gam­tos dar­že­ly­je ypač rei­kia vy­riš­kos ener­gi­jos. Gal nu­skam­bės kaip seksizmas, bet ir nu­si­sta­čius tai­syk­les vai­kas pro auk­lė­to­ją mo­te­rį ga­li pra­bėg­ti, o auk­lė­to­jo vyro žo­dis tu­ri vi­sai ki­tą svo­rį. Ypač gam­to­je. Gal kad vy­rai – me­džio­to­jai, už­ka­riau­to­jai, nu­ga­lė­to­jai?

Vy­riš­ka ener­gi­ja la­bai svar­bi, ypač da­bar, kai žvel­giu į šiuo­lai­ki­nių tė­vų pa­dė­tį.

– Ko­kią tė­vų pa­dė­tį jūs ma­to­te?

– Na­mie nė­ra tė­čių. Jie yra vy­rai, dar­bi­nin­kai, žmo­nės, gy­ve­nan­tys kom­piu­te­ry­je ar te­le­vi­zo­riu­je, o kur san­ty­kis su vai­ku? Jei­gu tu nuo­lat ju­di – tve­ri tvo­rą, da­žai na­mą, so­di­ni me­dį – ta­vo vai­kui tai pui­kiau­sia bend­rys­tė. Per dar­bą mes ug­do­mės.

– Bet kom­piu­te­rių kar­ta gal­vo­ja ne apie ūkio dar­bus – pa­sau­lis pa­si­kei­tęs...

– Ver­ti­nant vai­kų kū­ry­biš­ku­mą, ma­ty­ti di­džiu­lės spra­gos. Vai­ko pa­sau­lis ka­bo kaž­kur ore, vai­kas tar­si išė­jęs iš sa­vęs: bė­ga, le­kia, gy­ve­na fil­mu­kų gy­ve­ni­mą. Vai­kui rei­kia ras­ti veik­los „įsi­že­min­ti": la­bai ge­rai pa­de­da mo­lis, pie­ši­mas ang­li­mi lei­džia iš­pieš­ti su­si­kau­pu­sį fil­mu­kų krū­vį.

Sa­ky­čiau, kad 99 pro­cen­tai vai­kų yra pa­veik­ti me­di­jų. Atė­jęs į gam­tos dar­že­lį ke­tur­me­tis pir­mą mė­ne­sį vi­siš­kai nuo­bo­džiau­ja, jis ver­kia, kad nė­ra ką veik­ti, kad čia – vi­siš­ka nuo­bo­dy­bė. Ant­rą mė­ne­sį jis ver­kia ma­žiau, bet jam vis tiek bū­na la­bai nuo­bo­du: „Jūs net „Le­go“ ne­tu­rit!“

Sma­gu, kad tė­vai tuos du mė­ne­sius iš­tve­ria, nes tre­čią mė­ne­sį at­si­ve­ria vai­ko klo­dai. Dvi­me­čiams, tri­me­čiams leng­viau įsi­lie­ti į gru­pės gy­ve­ni­mą.

– Sa­ko­te, kad vai­kai, išė­ję iš gam­tos į mo­kyk­lą prie plan­še­čių, bus kū­ry­biš­kes­ni?

– Ži­no­ma! Tiems vai­kams la­bai leng­va priim­ti ne­stan­dar­ti­nį spren­di­mą.

Per­nai mū­sų dar­že­lį bai­gė pen­ki iki­mo­kyk­li­nu­kai. Vie­no vai­ko ma­ma pa­sa­ko­jo: per pir­mą­ją pa­mo­ką mo­ky­to­ja vai­kų pa­klau­sė, ko­kie obuo­liai yra ska­niau­si? Vie­nam ska­niau­si rau­do­ni, ki­tam – gel­to­ni, o vai­kas iš mū­sų dar­že­lio sa­ko: „Man ska­niau­si – pri­no­kę.“ Ir mus tai įkve­pia.

– Lau­ko dar­že­ly­je vie­no­je gru­pė­je bū­na skir­tin­go am­žiaus vai­kų. Ar tai neap­sun­ki­na ug­dy­mo pro­ce­so?

– Daž­niau­siai ug­dy­mo pro­ce­sas yra di­fe­ren­ci­juo­ja­mas. Tu­ri­me sa­vo ug­dy­mo pro­gra­mą. O dar­bo pla­ną dik­tuo­ja gam­ta: jei­gu su­pla­na­vai le­di­nu­kų sa­vai­tę, bet ne­šą­la, tu­ri bū­ti pla­nas B. Sup­la­na­vai vir­ti pie­nių me­dų, o pie­vo­je ką tik dir­bo šie­nau­to­jai, tu­ri vėl ieš­ko­ti ki­to pla­no.

Kai pra­dė­jo­me dirb­ti, ma­no vy­riau­sia­jam sū­nui bu­vo dve­ji su pu­se. Tre­jų me­tų vi­si mo­kė­jo rai­des, nors nie­kas spe­cia­liai to ne­mo­kė. Pa­si­ro­do, jie pir­miau­sia iš­moks­ta sa­vo var­do rai­dę, po to – drau­go. Jei­gu 10 vai­kų, jie jau ži­no 10 rai­džių. Pra­si­dė­jo žai­di­mas – at­ras­ki­me rai­des me­džiuo­se. Pra­dė­jo­me ieš­ko­ti ša­kų-rai­džių. Jei­gu ran­di „Ž“, pri­klau­so me­da­lis.

Taip raš­tin­gu­mas ky­la iš žai­di­mo. Ly­giai tas pa­ts su ma­te­ma­ti­ka ar ki­tais moks­lais. Kai vai­kai klau­sia, kas yra še­šė­lis, ko­dėl jis da­bar toks, o po pie­tų mie­go bus ki­toks, tu­ri paaiš­kin­ti apie Sau­lės sis­te­mą.

Yra te­mų, ku­rioms auk­lė­to­jos ruo­šia­si, bet vai­kų nuo­la­ti­nis ste­bė­ji­ma­sis gam­to­je, yra be­tar­piš­kas.

– Sa­kė­te, kad į pir­mą kla­sę atei­na vai­kų, ku­rie ne­ga­li iš­lai­ky­ti ra­šik­lio, jie to net ne­mo­ka. Ko­dėl taip nu­tin­ka?

– Vai­kai, ku­rie au­ga su auk­lė­mis, yra la­bai ap­sau­go­ti nuo vis­ko. Bet gal ge­riau te­gul vai­kas įsi­pjau­na, kai jam pen­ke­ri, o ne kai tris­de­šimt. Ri­zi­kos ver­ti­ni­mas ir at­sa­ko­my­bės pri­siė­mi­mas yra la­bai svar­bu.

– Ko vai­kams, jū­sų nuo­mo­ne, la­biau­siai trūks­ta?

– Trūks­ta lais­vo žai­di­mo. Pas mus ne­ruo­šia žai­di­mų mo­ky­to­jų, nors jų rei­kia. Edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas jau ren­gia žai­di­mų la­bo­ra­to­ri­ją ir mo­ko vai­kus žais­ti. Pa­ra­dok­sas – mo­ky­ti vai­kus žais­ti!

Vai­kams trūks­ta vi­siš­kos lais­vės aiš­kiuo­se rė­muo­se. Kaip ga­li bū­ti ge­ras po dau­gy­bės nei­gi­mų – ne­stumk, ne­nug­riūk, ne­lipk, neimk! Lais­vė, kai ga­li da­ry­ti ne­truk­do­mas. Ta­da vis­kas bū­na ki­taip.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ie­va Dap­šaus­kė sa­ko, kad gam­tos dar­že­lis – tar­si nuo­ty­kis, į ku­rį lei­džia­si ne tik vai­kai, bet ir jų tė­vai.

Nors Ie­va Dap­šaus­kė stu­di­ja­vo eko­no­mi­ką ir va­dy­bą, paau­gus pir­ma­jam sū­nui, nu­ta­rė įkur­ti gam­tos dar­že­lį ša­lia Pa­vil­nių re­gio­ni­nio par­ko, į ku­rį vai­kai ke­liau­ja kas­dien.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Gam­tos dar­že­ly­je vai­kams bū­ti­ni ne­šlam­pan­tys kom­bi­ne­zo­nai, gu­mi­niai ir lie­taus dra­bu­žiai – vai­kų lais­vės šie da­ly­kai ne­tu­ri ri­bo­ti.