Naujausios
Gamtininko gyvenimo „vabaliukai“
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Stasys GLIAUDYS gimė 1928 gruodžio 15 dieną Graužikų dvare, Kelmės rajone. Žymus gamtininkas, vienas iš Šiaulių kultūros paveldo klubo „Aukuras“ įkūrėjų ir aktyviausių dalyvių, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Šiaulių universiteto botanikos sodo įkūrėjas, intensyviai dirbo mokslinį tiriamąjį darbą. Įkūrė Šiaulių universiteto gamtos muziejų. 2008 metų Šiaulių miesto Garbės pilietis.
ASLA: „Gimiau Graužikų dvare, Kelmės valsčiuje, Vytauto Putvinskio dvaro kumetyne. Moliniame pastate, su pusės metro storio sienomis, palangės todėl kartais atstodavo ir suolą, ir lovą. Teko šliaužioti ant plūktos aslos, grindų nebuvo. Mansardą mes vadindavome viškumi, ten buvo bendros visų penkių kumetyno šeimų patalpos — kabindavo lašinius ir dešras. Neatsimenu, kad kas nors per klaidą būtų atsipjovęs ne savo dešros. Ir durų niekada nerakindavome. Šalia moliniojo buvo sodas, bet taip vaikystėje niekada neteko paragauti prinokusių obuolių skonio — nuraškydavom dar žalius. O į dvaro sodą nedrįsdavom lįsti: jeigu tėvai ar kaimynai nemato, žinojom — Dievulis mato, o vogti negalima. Taip beveik visą gyvenimą praleidau bendrabučiuose. Tik 1992 metais gavau tikrą butą“. Nuotraukoje — išlikęs Graužikų dvaro kumetynas. Vaikystės nuotraukų S. Gliaudys neturi: “Savo portretus darydavome sniege, atsiguldavom ant polaidžio sniego ir įspausdavom savo veidą.
VABALIUKAI: „Užaugau labai gražios gamtos prieglobstyje. Kumetynas stovėjo Graužikų kalno papėdėje. Jei mama neberasdavo manęs vaiko kieme, žinodavo, kur ieškoti — dvaro pastatų rūsiuose, kur pilna varlių ir driežiukų. Buvau juos net prisijaukinęs, užlipdavo driežiukas ant rankos, o aš jį maitindavau. Ir, rupūžė, būtinai išropodavo, kai tik aš pasirodydavau prie jos namų“. Stasys Gliaudys yra sukaupęs didžiulę kriauklių, drugių, vabzdžių kolekciją. Dalis jos dar liko namie, visa kita — Šiaulių universiteto Gamtos muziejuje.
BELANGĖS: „Baigiau Graužikų dvaro pradžios mokyklą. Vėliau Kelmės gimnaziją. Klasė buvo suskilusi — vieni palaikė ryšius su partizanais, kiti su komunistais. Aš buvau krikščionis demokratas. Areštai. Iš mano klasės trys buvo nuteisti 10 metų belangės už ryšius su partizanais. Jeigu būtų mano draugai prakalbę, suimtųjų būtų buvę daugiau“. 1949 metai 9-oji Kelmės gimnazijos laida. Stasys — gimnazistas antras iš kairės pirmoje eilėje.
STUDENTAS: „Studijų metais Kaune, tuometinėje Veterinarijos akademijoje esu išragavęs visą anų laikų studentavimo romantiką“. Trečiakursis. 1952-ieji Kaune. Tada dar nežinojo, kad daugiau, nei po 30 metų S. Gliaudys, dirbdamas Šiaulių aukštojoje mokykloje parašė disertaciją apie Lietuvos augalų biologinį žiedadulkių derlių. “Disertacijos taip ir neapsigyniau, nes Lietuvoje tuo metu tokia tema nebuvo kur gintis. Padėjau ją į stalčių, o kadangi žiedadulkėms labai artimi drugiai, tai pradėjau juos gaudyti ir studijuoti“. S. Gliaudys rengiasi didžiulę drugių kolekciją padovanoti Šiaulių universiteto Gamtos muziejui.
FRONTAS: „Gyvenau Jėzuitų bažnyčios palėpėje, celėje virš centrinio altoriaus I kurse gavau kambarėlį drauge su bendrakursiu. Buvome proletarai, studijų metu iškentėję “antrąjį frontą“. Fotoaparato neturėjau, tai savo, pirmakursio, buitį virš didžiojo altoriaus nupiešiau. Malkų nebuvo iš ko pirkti, būdavo taip šalta miegoti, kad rytą su bendrakursiu pabusdavome apšarmojusiais veidais. Mano draugas buvo našlaitis, turėjo tik vieną kostiumą. Grįžęs iš paskaitų jį nusivilkdavo, susisukdavo į paklodę ir mokydavosi. Mokytis jam reikėjo labai gerai, kad gautų stipendiją. Neturėjo fotoaparato, tad piešė. Piešinio, kurį siuntė seseriai laišku, antroje pusėje užrašyta “Čia mano lova, stalo galas ir ant jo virtuvė. Inde verda gardūs kopūstai“.
CELĖ: Dar kitame piešinyje pavaizduotos studentiškos celės durys ir drabužių kabykla, kurioje kabo visas Stasio turtas. „Elektros mūsų celėje nebuvo, bet aptikome palėpėje laidus. Juos privedėme prie skardinio stogo ir taip elektrifikavomės savo kuklų būstą. Mes elektros turėdavome, užtat pusė Kauno pritemdavo elektros lemputės“.
MAMA: „Kai būdavo šventės, mama visada aslą išbarstydavo smėliu. Plūkta asla — gana tamsoka, o gelsvas smėlis sukurdavo šviesią šventinę nuotaiką. Mama buvo namų šeimininkė, labai švelnaus būdo ir poetinio sukirpimo kaimo moteris. Retas sekmadienis, kad su tėvu neidavo į Kelmės bažnyčią septynis kilometrus pirmyn ir atgal“. Nuotraukoje — mama skuta bulves.
ŠEIMA: Mama Sofija, Stasys, sesuo Marytė, tėvas Simonas. „Tėvas buvo Lietuvos kariuomenės eilinis. 1920 metais, būdamas devyniolikos, kovojo su lenkais dėl Vilniaus. Vėliau tapo Šaulių sąjungos nariu, kadangi Vladas Pūtvis-Putvinskis buvo Šaulių sąjungos įkūrėjas. Mūsų šeima buvo katalikiška ir auklėti mes katalikiškai“.
LESYKLOS: Žiemą dėstytojo Stasio Gliaudžio suorganizuoti studentai gamindavo lesyklas Šiaulių miesto paukščiams ir statydavo jas miesto parkuose. Stasys Gliaudys (antras iš dešinės) su savo studentais keliauja statyti lesyklų į senąjį centrinį miesto parką.
PALIKIMAS: Stasys Gliaudys sako, kad jo darbai jau daugmaž nuveikti, jo įskiepytą meilę gamtai tęsia jo sūnus ir anūkės. „Čia mano palikimas“ sako mokslininkas. Centre — Stasio sūnus Stasys su savo dukromis (iš kairės) Austėja, Laura, Eglė.
SODAS: 1961-ieji. Pavasaris. Stasys Gliaudys, paskirtas Šiaulių pedagoginio instituto Biologinės stoties (dabar — ŠU Botanikos sodas) vedėju, gavo kelis hektarus plyno lauko. „Pradžių pradžia“, — sako Stasys apie šią nuotrauką.
GĖLYNAI: 1975-ieji. Stasio Gliaudžio ir jo studentų rankomis įveistas beveik 6 hektarų ploto sodas ir gėlynai — instituto Botanikos sodas.
Jono TAMULIO ir Stasio GLIAUDŽIO albumo nuotraukos ir piešiniai