Naujausios
Apie tai, kas buvo sunku
Baisiausia, mena G. Smagriūnienė, buvo, kai neblaivus policijos pareigūnas, patrulis, prie geležinkelio stoties pėsčiųjų perėjoje vieną žmogų užmušė, o kitą sužalojo.
Tuometinis policijos vadovas G. Smagriūnienei ir Patrulių rinktinės vadui Robertui Radavičiui liepė šitą reikalą kažkaip sušvelninti. Reikėjo sukviesti žiniasklaidą, reikėjo policijos vardu atsiprašinėti žmonių, pranešti jiems, kad girtas policijos pareigūnas sukėlė tokį eismo įvykį. Gailutė iki šiol prisimena tą pranešimą ir kaltės jausmą, ne savo, svetimą, bet vis tiek kaip savo, lyg pati būtų prie to prisidėjusi. Buvo labai sunkus momentas.
„Prisimenu, atstovėjome su rinktinės vadu ir paskui abu prakaitą braukėme. Eismo įvykį patrulis sukėlė po normatyvų laikymo, kažkur prisigėrė ir sėdo prie vairo“, – prisimena G. Smagriūnienė.
NATO oro policijos misiją vykdančių karių atvykimo į Šiaulius laikas 2004 metais, anot G. Smagriūnienės, buvo išskirtinai sunkus. Kariai atvyko į nežinomą šalį, atsipalaiduodavo baruose, dėl alkoholio perdozavimo tapdavo nusikaltimų aukomis arba patys padarydavo įvairių pažeidimų. Žiniasklaida reikalavo informacijos. Atsakomybė policijos atstovei didžiulė: ką sakyti ir ką nesakyti – vis dėlto NATO kariai! O pasitarti su kuo nebuvo, nes tuometinis viršininkas tai daryti įpareigojo atstovę žiniasklaidai ir nuo šio proceso visai nusišalino. Buvo aišku, jei ką leptelėsi, visa atsakomybė – tik tau.
„Prisimenu, važiuoju autobusu namo ir verkiu. Išsekimas buvo baisus, laviravimas ant ribos kiekvieną dieną.“
Per 44 darbo metus G. Smagriūnienei teko dirbti net su aštuoniais Šiaulių milicijos, o po 1990-ųjų reformos policijos viršininkais: Vaclovu Narmontu, Romasiu Vaitekūnu, Algimantu Songaila, Alfredu Vilbiku, Vidu Maigiu, Egidijumi Lapinsku, Rimu Bobinu ir Ramūnu Sarapu. Su vienais dirbti buvo lengva, jaučiant palaikymą ir generuojant bendras idėjas, kitiems bendravimas su žiniasklaida buvo visai nereikalinga funkcija.
Pažeidėjai – be duomenų apsaugos
Bilietas dirbti policijoje Gailutei iškrito 1980 metais baigus žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Bendrakursiai darbinosi laikraščiuose, o G. Smagriūnienei įteiktas paskyrimas į Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių vidaus reikalų skyriaus Valstybinės automobilių inspekcijos (VAI) agitacijos ir propagandos skyrių.
Su politika tas skyrius neturėjo nieko bendra, tai buvo saugaus eismo agitacijos ir propagandos skyrius. Jaunai žurnalistei buvo suteiktos pareigūnės pareigos, karininko laipsnis, teko užsivilkti uniformą ir eiti į mokyklas bei kalbėti apie eismo saugumą, o vairuotojams aiškinti, kaip važinėti nepažeidžiant taisyklių. Gailutė juokiasi, jog, pati neturėdama teisių ir nežinodama eismo taisyklių, turėjo mokyti kitus. Tad pirmiausia daug ko teko išmokti pačiai.
Kartu rašydavo rubrikai „VAI tablo“ miesto laikraštyje. Rubrika buvo skirta paviešinti Kelių eismo taisyklių pažeidėjų, pavyzdžiui, tų, kurie vairavo girti, pavardes, vardus, namų adresus. Arba pėsčiųjų, kurie ėjo per pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui, asmens duomenis, arba tų, kurie vairavo be teisių. Tada jokios duomenų apsaugos, viskas viešai. Tai, atsimena G. Smagriūnienė, buvo veiksmingiausias kovos su pažeidėjais būdas.
„Vieną kartą per savaitę surašau ir – tiesiai į redakciją. Skaitomiausia rubrika būdavo.“
Šiauliuose, prie Dramos teatro, tais laikais stovėjo ir milicijos stendas su pažeidėjų nuotraukomis.
„Su kelių milicininkais budėdavau prie bibliotekos ir per mašinos langą fotografuodavau tuos, kurie per kelią eina ne pėsčiųjų perėjoje, juos pareigūnai sustabdydavo ir man pasakydavo vardą, pavardę. Informacija – tam stendui“, – mena kelių dešimtmečių senumo darbo metodus.
Po 7 metų darbo VAI G. Smagriūnienė paskiriama į planavimo, kontrolės ir analizės vyr. inspektorės pareigas analizių ir darbo planų sudarinėti, ataskaitų rengti.
„Iš įpratimo, kai dirbau VAI, žurnalistai man vis tiek skambino – pažiūrėk tą, aną. Tapau lyg ir tokia atstove be įgaliojimo. Atstovo žiniasklaidai pareigų tais laikais nebuvo – tokia pareigybė atsirado tik 1998 metais.“
Gailutė prisimena, kuomet per vieną spaudos konferenciją tuometinis Šiaulių policijos viršininkas Algimantas Songaila įsiklausė į „Respublikos“ žurnalistės Nijolės Veršinskienės siūlymą įkurti atstovo spaudai pareigybę. Tai buvo pirmas etatas iš visų šalies apskričių.
2005 metais atstovus spaudai išstatutino, policijos kapitonė G. Smagriūnienė tapo valstybės tarnybos darbuotoja. O tada Šiaulių policijoje įkurta bendravimo su visuomene grupė, kuri, bėgant metams kito, reformavosi, plėsdama ne tik funkcijas, bet ir kolektyvą.
„Kažkuria prasme tada tapo lengviau, nes būnant pareigūne, nors ir atstovės žiniasklaidai pareigose, reikėjo išsilaikyti visus pareigūnams privalomus fizinius normatyvus, reikėjo šaudyti, gatvėse patruliuoti. Savo kailiu patyriau, koks sunkus pėsčio patrulio darbas“, – juokiasi.
Senoji pareigūnės uniforma iki šiol kabo Gailutės namų spintoje.
Tarp kalto ir priekalo
Atsukusi laiką kelis dešimtmečius, ji prisimena, kad tada iš pareigūnų tiesiog išmušinėdavusi informaciją, nes „kaipgi galima kažką skelbti“. Suvokimo, kad reikia kažką pasakyti, paaiškinti visuomenei tada nebuvo. Dabar požiūris, teigia, jau kitoks: pareigūnai žino, kad privalu visuomenę informuoti, netgi patys tai inicijuoja.
Nemažai ir prieš filmavimo kameras per darbo metus stovėta, nes, juokiasi, pastatyti kokį pareigūną – misija beveik neįmanoma.
„Prisimenu, kai specialiosios parengties būrio pareigūnai bobutę iš miško išnešė. Vieną policininką pastatome prieš kamerą, kol surandame kitą, jau pirmas kažkur nuėjęs. Jiems geriau nuklampoti dešimtis kilometrų, negu papasakoti apie įvykį. Džiaugiausi, kad dabar pareigūnai kur kas drąsesni ir atviresni visuomenei“.
Policijos atstovė spaudai neslepia: savo darbe dažnai būdavo tarp kūjo ir priekalo. Sako, kad visada egzistavo rizika nuo kolegų gauti per galvą, jei per daug pasakys, arba nuo žurnalistų – jei kažko nepasakys.
„Galiu užtikrinti: žurnalistams aš niekada nemelavau. Geriau išvis nešnekėti, negu užglaistant kokią situaciją meluoti. Melas visada išlenda. Manau, kad žurnalistai manimi pasitikėjo, ir aš jais pasitikėjau.“
Prokuratūra, jos žodžiais, dažnai pranešimus žiniasklaidai gerokai sutrumpindavo, motyvuodama, kad pateikta per daug informacijos. Vakare pasižiūri reportažą – žiniasklaida, ieškodama informacijos apie įvykį, visus kaimynus apklausė ir visas detales bei aplinkybės paskelbė. Net tas, kurių tikrai nederėtų skelbti.
„Visada akcentuodavau, kad geriau paskelbti tikslią ir neiškraipytą informaciją iš pirmų lūpų, negu ją žiniasklaida gautų iš kaimynų, pažįstamų ir šiaip „ekspertų“. Mano darbo kredo buvo pranešimą rašyti ne tam, kad parašyčiau jį dėl varnelės, o rašyti tam, kad jis būtų perskaitytas. Šiais laikais sudominti žmogų perskaityti ne tik pranešimo antraštę.“
Dėl žurnalistų darbo, dėl jų nežinia iš kur atkapstytos savo šaltiniais gautos informacijos, sako, jai ne kartą teko aiškintis prieš prokurorus. Pasitaikydavo, anot G. Smagriūnienės, ir kuriozinių situacijų.
Viena iš tokių susijusi su NATO misiją Šiauliuose vykdžiusiais kariais, kai kažkuris apšlapino teismo sieną. Vakare per televiziją viena Šiaulių žurnalistė apie tai parodė reportažą, iliustruodama vaizdine medžiaga: prie teismo sienos nerealaus dydžio balą.
„Žiūriu ir negaliu patikėti: bala tiesiog nežmoniška! Galvoju, neįtikėtina, kad žmogus galėjo tiek pridaryti. Paaiškėjo, kad žurnalistė vaizdo iliustracijai išpylė visą kibirą vandens. Bėda, kad net ne ant to teismo sienos... Skambina iš teismo – skandalas! Teko ilgai aiškintis teisėjams.“
Ji sako, kad prabėgę 44 metais tarnyboje, vienintelėje jos gyvenimo darbovietėje, buvo aktyvūs, nenuobodūs, be šešėlio rutinos.
„Labiausiai mane nustebino, kad paskutiniais darbo metais žmonės gatvėje mane pradėjo kalbinti. Sako, „aš jus mačiau per televizorių“, pagyrė, kad gerai, aiškiai kalbėjau. Labai malonu, kai nepažįstami prieina, pakalbina. Tai didelė dovana ir grįžtamasis ryšys. Vadinasi, šitiek metų žmonėms dirbau ne be reikalo“, – sako daug metų įvykius per televiziją ir laikraščiuose komentavusi policijos atstovė.
G. Smagriūnienė visiems linki auginti raumenis, kad jie būtų stiprūs ir išlaikytų stuburą. Jei raumenys bus silpni, stuburas, įsitikinusi, gali neatlaikyti sulūžti nuo įvairių gyvenimo spyrių. Tai palinkėjimas – visuomenei ir policijai.
