Naujausios
Fotografija išgyvena pakilimą
Šiaulietis fotomenininkas Rolandas Parafinavičius – vienas iš mokytojų „Fotografijos namuose“. Prieš trejus metus įkurtuose namuose fotografuoti mokosi įvairiausių profesijų žmonės. Rolando nuomone, kuo daugiau fotografuojančių, tuo aukštesnė kartelė profesionalams.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Atgimimas
– Skeptikai kartais sako: prisipirko veidrodinių fotoaparatų ir vaizduoja fotografus. Ką tu manai?
– Kadaise kiekvienuose namuose buvo po „Zenitą“ ar „Smeną“. Kas antrame name – po didintuvą. Daugelis patys ryškino nuotraukas raudoname kambaryje. Kai prasidėjo „muilinių“ era, meninė fotografija tarsi dingo iš visuomenės.
Fotografija dabar išgyvena atgimimą. Nebereikia ryškalų ir kitokios chemijos. Visa tai atstoja kompiuteris. Belieka įsigyti skaitmeninį fotoaparatą ir – pirmyn.
– Dabar kiekvienas, pajėgiantis nuspausti mygtuką, yra fotografas?
– Yra auksinė taisyklė – fotografuoja žmogus, o ne aparatas. Jeigu nejauti šviesos, esi tik fotoaparato „kojytės“. Daug žmonių turi skaitmeninius veidrodinius fotoaparatus. Internete pamatai, kad galima fotografuoti geriau. Norisi panaudoti šio daikto galimybes. Kai kurie perka kuo brangesnius aparatus, tačiau rezultato nėra.
– Kokie žmonės mokosi fotografuoti?
– Medikai, teisininkai, studentai, moksleiviai – įvairiausių profesijų. Ateina ir daug metų fotografuojantys. Nori užpildyti spragas. Jauniausiam buvo dvylika.
Mažas „bildukų“ jubiliejus
Neseniai „Fotografijos namuose“ rinkosi „bildukai“. Taip R. Parafinavičius vadina tuos, kurie šiuose namuose lankėsi: dalyvavo kursuose, parodose. Trejų metų sukakties proga susibūrė pakalbėti apie fotografiją.
– Kas vienija mėgėjus ir profesionalus?
– Į šį klausimą geriausiai atsakytų fotografijos patriarchas Ričardas Dailidė, jis taip pat buvo mūsų susitikime. Sakė: žmogus nežino, kodėl fotografuoja. Jis pabando ir supranta, kad nori tai daryti – įamžinti akimirką. O vėliau, žvelgdamas į nuotrauką, keliauti laiku.
– Ar nesikerta jaunų ir patyrusių fotografų ambicijos?
– Daug vyresnių fotografų piktinasi ir bijo, kad visi čia fotografais tapo... Mano nuomonė visai kitokia – kuo daugiau bus fotografijoje prakutusių žmonių, tuo daugiau darbo turės profesionalai.
Kiekvienas kuriantis naujokas pakelia fotografiją į aukštesnį lygį. Taip pat pakelia ir žmonių poreikius gauti geresnių nuotraukų, nei pats gali pasidaryti. Jeigu esi profesionalas ir tavo nuotraukos niekuo nesiskiria nuo mėgėjo, gal esi pasirinkęs ne tą profesiją?
– Ar galima turėti įgimtą talentą fotografuoti?
– Tarp mėgėjų atsiranda tokių, kurie šauna į viršų lyg raketos. Dėl to reikia tik džiaugtis. Kai kurie bręsta lėtai. Faktas – kuo daugiau fotografuoji, tuo daugiau pradedi matyti. Eini gatve ir jau matai gerus kadrus, ieškai šviesos, bandai perkelti vaizdą į nuotrauką. Juk fotografija ir yra „šviesos užrašymas“.
Akistata su geriausiais
– Ko galima pasimokyti iš meistrų?
– Algimantas Aleksandravičius – portreto meistras. Šiam žanrui reikia daug psichologinių žinių. Žmogus turi tave prisileisti ir parodyti tikrąjį veidą. Mindaugas Gabrėnas – peizažų virtuozas. Po jo paskaitos „bildukai“ įamžino daug pasakiškų Šiaulių apylinkių vaizdų. Ramūnas Danisevičius daugiausiai pelnė auksinių kadrų „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkursuose. Vargu ar kam dar pavyks tiek surinkti. Šis žmogus įkvepia eiti ir ieškoti, matyti, užbėgti įvykiams kelias sekundes už akių.
Kelionė laiku
– O kada pats pradėjai fotografuoti, jausti šviesą?
– Nuo ketvirtos klasės. Žinoma, rusiškais fotoaparatais. Pats ryškinau nuotraukas. Senelis buvo fotografas. Esu surengęs trijų kartų parodą: senelio, mano ir sūnaus. Daug adrenalino buvo dirbant spaudoje. Dabar – kūrybinė veikla, mokymai. O kai finansiškai sunku, tai žmogus fotografuoji bet ką.
– Pavyzdžiui...
– Skambina žmogus – nori fotosesijos. Tik netradicinės. Patikslina – reikia nufotografuoti sliekus. Na, jei galima žmogų, tai ir sliekus. Kad tik neišsilakstytų fotografuojant. Matyt, žvejybos tinklalapiui reikėjo.
– Tai kokia fotografija pačiam yra vertingiausia, įdomiausia?
– Nežinai, kuris kadras po daugybės metų taps labai vertingu. Dabar gailiuosi, kad daug pirmųjų savo juostų esu praradęs.
Neseniai žiūrėjau į vieną pokario Šiaulių nuotrauką. Pamačiau pastatą, kuriame tuo metu sėdėjau. Sienos ir langai nepasikeitę. Apėmė keistas jausmas – kur esu dabar. Ar čia, ar ten, tik prieš 60 metų. Tarsi žiūrėtum į save iš paukščio skrydžio. Gal dėl to dabar yra išsivystęs fotografijos žanras, kai šalia istorinės senos nuotraukos atsiranda šiuolaikinė – padaryta kuo tikslesniu kampu, kaip ir senoji.
Romualdo VAITKAUS nuotr.
TAISYKLĖ: Rolandas primena: fotografuoja žmogus, o ne fotoaparatas: "Jeigu nejauti šviesos, esi tik fotoaparato "kojytės"."
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.
SUSITIKIMAI: „Bildukų“ susitikimas su portreto meistru Algimantu Aleksandravičiumi.
PLENERAS: Fotografijos mėgėjai kartais pulkais išeina į gamtą ar miesto gatves.
„BILDUKAI": Pakalbėti apie fotografiją susirinko kelios dešimtys „bildukų“.
Ramūno MARKAUSKO nuotr.
ASISTENTAS: Kartais fotografijos kursų vadovas R. Parafinavičius tampa fotosesijos asistentu, pilstančiu vandenį. Tuo metu kiti skuba spragsėti aparatais.