„Fotografas“ – apie Šiaulius ir šiauliečius

„Fotografas“ – apie Šiaulius ir šiauliečius

„Fo­tog­ra­fas“ – apie Šiau­lius ir šiau­lie­čius

Ket­vir­ta­die­nį Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je pri­sta­ty­tas šiau­lie­čio fo­tog­ra­fo, žur­na­lis­to, ra­šy­to­jo Ro­lan­do Pa­ra­fi­na­vi­čiaus ro­ma­nas „Fo­tog­ra­fas“. Tai dar vie­nas gro­ži­nės lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros reiš­ki­nys – šiau­lie­čio kny­ga apie Šiau­lius ir šiau­lie­čius. Mo­kan­čius my­lė­ti, juok­tis, ke­liau­ti, bran­gin­ti drau­gus, įver­tin­ti go­du­mą, laik­me­tį ir įvai­ria­ly­pius žmo­nes.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Nuo Šiau­lių iki ma­ri­hua­na kve­pian­čio Ams­ter­da­mo

R. Pa­ra­fi­na­vi­čiaus ro­ma­nas „Fo­tog­ra­fas“ de­biu­ti­nis ke­lio­mis pra­smė­mis – tai pir­ma­sis au­to­riaus ro­ma­nas, nors tai ne pir­mo­ji jo kny­ga. De­biu­ti­nis šis ro­ma­nas ir ant­ri me­tai vei­kian­čiai lei­dyk­lai, pir­mą kar­tą pri­si­sta­tan­čiai lie­tu­viš­ku ro­ma­nu.

Ro­ma­no veiks­mas iš pra­džių vyks­ta Šiau­liuo­se ir dau­giau­sia su šiau­lie­čiais. Vė­liau it švil­pian­tis trau­ki­nys su ant sto­go šo­ki­nė­jan­čiais bėg­liu ir ban­di­tu, per­si­ke­lia į ma­ri­hua­nos dū­mo pri­sod­rin­tą Ams­ter­da­mą, į už­muš­tų ir lu­pa­mų au­di­nių rie­ba­lų kva­pu per­si­smel­ku­sią fer­mą, ge­ra­šir­dės šve­dės les­bie­tės na­mus ir vėl, ap­su­kęs ra­tą, su­grįž­ta į slap­tą Šiau­lių areš­ti­nę Tra­kų gat­vė­je.

Nuo pir­mos ro­ma­no ei­lu­tės skai­ty­to­ją pa­gau­na įtrau­kian­tis, gy­vas, meist­riš­kai dė­lio­ja­mas pa­sa­ko­ji­mas. Pir­miau­sia – apie fo­tog­ra­fo gy­ve­ni­mą, ku­ria­me nei mei­lės, nei nuo­ty­kių ne­trūks­ta. Ir hu­mo­ro ap­stu, tik rei­kia gau­dy­ti jį, ky­šan­tį pa­čio­se ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se, pa­vyz­džiui, ba­tų fab­ri­ke, ku­rio pa­va­di­ni­mas „Eik sau“.

Ar­ba go­daus žmo­ge­lio pirš­tu­kai su­lau­žy­ti taip, kad na­gai ne­bū­tų į sa­ve ries­ti – to­kia ro­ma­no au­to­riaus fi­lo­so­fi­ja.

Is­to­ri­ja iš tik­rų is­to­ri­jų ir nuo­ty­kių

Ro­ma­nas „Fo­tog­ra­fas“ skai­ty­to­jui ga­li bū­ti ar­ti­mas jau vien dėl to, kad ab­so­liu­čiai nie­ka­da ne­fo­tog­ra­fa­vu­sio žmo­gaus – bent jau te­le­fo­nu – ras­ti sun­ku. O tai, kas už­fik­suo­ta net ir at­si­tik­ti­nė­je fo­tog­ra­fi­jo­je, ga­li kai­nuo­ti la­bai bran­giai ir tap­ti pui­kiu nuo­ty­kiu.

Jei­gu skai­ty­to­jas pa­žįs­ta nors vie­ną šiau­lie­tį ar­ba ku­rį nors Lie­tu­vos fo­tog­ra­fą, pa­tį ro­ma­no au­to­rių Ro­lan­dą ar­ba bent yra gir­dė­jęs apie jo įkur­tų „Fo­tog­ra­fi­jos na­mų“ žmo­nes bil­du­kus, ga­li leis­tis į įdo­mų žai­di­mą – at­ko­duo­ti tai, kas ro­ma­ne yra paim­ta iš rea­laus gy­ve­ni­mo.

Ro­ma­nas su­da­ry­tas iš is­to­ri­jų. Be­veik vi­sos is­to­ri­jos ir vei­kė­jai – te­be­tu­rin­tys ar tu­rė­ję pro­to­ti­pus rea­lia­me gy­ve­ni­me. Šiau­lie­čiams tai ga­li bū­ti sa­vo­tiš­ka mankš­ta at­pa­žin­ti žmo­nes, įvy­kius, mies­to vie­tas, o ne šiau­lie­čiams – tie­siog pui­kiai, gy­vai pa­pa­sa­ko­ti nuo­ty­kiai ir jų ap­lin­ky­bės.

Kny­gos pri­sta­ty­me spė­ju­sie­ji per po­rą va­ka­rų per­skai­ty­ti kny­gą pa­sa­ko­jo, jog ro­ma­ne ieš­ko is­to­ri­jų, apie ku­rias ži­no, bet ne vi­sas ran­da.

„Tai ro­do, kad pa­tir­tų is­to­ri­jų iš tie­sų yra daug. Bet gal ne vi­sas no­ri­si pri­si­min­ti“, – juo­kė­si ro­ma­no au­to­rius, pa­klaus­tas, ko­dėl vie­nos ar ki­tos ryš­kios is­to­ri­jos nė­ra ap­ra­šy­tos jo ro­ma­ne.

Po­nios Bo­nas­jė pri­si­kė­li­mas

Nau­jau­sią R. Pa­ra­fi­na­vi­čiaus dar­bą šiau­lie­čiams pri­sta­ty­ti pa­dė­jo ra­šy­to­ja, bu­vu­si šiau­lie­tė Sand­ra Ber­no­tai­tė, ly­dė­ju­si ir da­riu­si įta­ką ro­ma­no ra­šy­mui. Apie tai, jog Ro­lan­das pra­dė­jo ra­šy­ti ro­ma­ną, su­ži­no­jo už­praė­ju­sią va­sa­rą. Tu­rė­jo 20 pus­la­pių ir klau­sė – ką da­ry­ti to­liau. Po pu­sant­rų me­tų – 300 pus­la­pių so­li­di kny­ga.

Ro­lan­das pa­sa­ko­jo, kad vie­nos stai­gios min­ties, ku­ri „žie­bė“ ra­šy­ti ro­ma­ną lyg ir ne­bu­vo. He­ro­jų is­to­ri­jos ru­tu­lio­jo­si be­ra­šant, o prie­žas­čių ra­šy­ti ro­ma­ną bu­vo ke­le­tas. Vie­na jų – vai­kys­tė­je Ro­lan­do skai­ty­ta pir­mo­ji kny­ga, pa­da­riu­si įspū­dį – Alek­sand­ro Diu­ma kny­ga „Trys muš­kie­ti­nin­kai“. Jis kny­gą skai­tęs sep­ty­nis kar­tus iš ei­lės vis lauk­da­mas ir ti­kė­da­mas, kad, kai jau ki­tą kar­tą skai­tys, po­nia Bo­nas­jė iš­liks gy­va ir jos nie­kas ne­be­nu­nuo­dys.

„Sup­ra­tau, kad nie­ka­da taip ir ne­pa­si­keis jos li­ki­mas, kad man ka­da nors teks pa­čiam pa­ra­šy­ti kny­gą ir iš­gel­bė­ti po­nią Bo­nas­jė“, – pa­sa­ko­jo Ro­lan­das.

Ki­ta prie­žas­tis – žur­na­lis­ti­ka, straips­niai įvai­riuo­se lei­di­niuo­se. Žur­na­lis­ti­ka bu­vo prie­žas­tis pa­ra­šy­ti ir pir­mą­ją kny­gą „Mo­ti­nos ran­kos“, ku­rio­je jaut­riai per žur­na­lis­tų dar­bą pa­pa­sa­ko­ta vie­na krau­piau­sių pa­sta­ro­jo lai­ko nu­si­kal­ti­mų, kai mo­ti­na nu­žu­dė du sa­vo vai­kus.

Vy­riš­ko ro­ma­no re­te­ny­bė

Ro­ma­ne „Fo­tog­ra­fas“ pa­sa­ko­ja­ma Alek­so Pie­ti­nio is­to­ri­ja. Dau­gu­ma kny­gos he­ro­jų – taip pat vy­rai. Pa­sa­ko­ji­mas vy­riš­kas, jaus­mai – vy­riš­ki, pa­ro­dy­ti iš vy­ro po­zi­ci­jų ir pa­gal vy­ro su­pra­ti­mą. Tai be­ne lie­tu­viš­ko ro­ma­no žan­ro re­te­ny­bė, nes dau­gu­ma šiuo­lai­ki­nių lie­tu­viš­kų ro­ma­nų, ku­rių ir šiaip nė­ra daug, daž­niau yra su­kur­ta mo­te­rų.

O Šiau­liai ga­li bū­ti iš­skir­ti­niai, nes tu­ri net du šiau­lie­tiš­kus ro­ma­nus pa­ra­šiu­sius vy­rus: bu­vęs šiau­lie­tis Ri­man­tas Kmi­ta 2016 me­tais iš­lei­do „Pie­ti­nia kro­ni­kas“, ku­ris pri­pa­žin­tas ge­riau­sia praė­ju­sių me­tų kny­ga, o šie­met su iš­skir­ti­niu vy­riš­ku ro­ma­nu de­biu­ta­vo Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius.

Ro­ma­ne „Fo­tog­ra­fas“ ypa­tin­gai at­skleis­ti ir mo­te­rų pa­veiks­lai.

„Apie mo­te­ris nie­ko blo­go ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Ta­čiau pa­sa­ky­ti yra vie­na, o pa­ra­šy­ti, su­kur­ti mo­te­rų cha­rak­te­rius – sun­kes­nė už­duo­tis. Vy­riš­kus cha­rak­te­rius ro­ma­ne kur­ti bu­vo leng­viau. O kai ban­dai sa­vo vy­riš­ką mąs­ty­mą pri­temp­ti prie mo­ters mąs­ty­mo – ban­dai kaž­kaip įtik­ti. Nors mo­te­rims gal bus įdo­mu, kaip jas vy­ras ma­to, kaip apie jas dė­lio­ja min­tis“, – svars­tė au­to­rius.

Pa­sa­ko­jo, kad ro­ma­ne net te­ko „pa­ma­žin­ti cuk­raus“, kai he­ro­jus „nu­si­ro­man­ti­zuo­da­vo“ kal­bė­da­mas apie my­li­mą mo­te­rį ir nuo­lat kar­to­da­mas, kad my­li.

„Grį­žęs iš Ja­po­ni­jos lie­tu­vis pa­sa­ko­jo, jog di­džiau­sias ja­po­no komp­li­men­tas sa­vo my­li­ma­jai, kad jis no­ri bū­ti pa­lai­do­tas to­je pa­čio­je duo­bė­je su ja. Rea­liai lie­tu­viai vy­rai gal ne to­kie kaip ja­po­nai, bet ir ne pie­tie­čiai, ku­rie per die­ną sa­vo my­li­ma­jai dau­gy­bę kar­tų ga­li pa­sa­ky­ti „my­liu“, – svars­tė R. Pa­ra­fi­na­vi­čius.

Vie­no kad­ro reiš­ki­nys

Au­to­rius už­si­mi­nė, kad ro­ma­ne – tik frag­men­tai iš fo­tog­ra­fų gy­ve­ni­mo, o fo­tog­ra­fų, fo­tog­ra­fi­jų „te­ma da­bar yra pa­ky­lė­ji­me, nes sun­ku su­ras­ti ne­fo­tog­ra­fuo­jan­čių žmo­nių ir pa­ti fo­tog­ra­fi­ja yra reiš­ki­nys“.

Es­mi­nė siu­že­ti­nė li­ni­ja, ta­pu­si pa­grin­di­niu nuo­ty­kiu, ve­žan­čiu ro­ma­no veiks­mą, kny­go­je taip pat su­si­ju­si su vie­na fo­tog­ra­fi­ja, ku­rią jau­nys­tė­je keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis pa­da­ręs fo­tog­ra­fas yra „me­džio­ja­mas“, nes nuo­trau­ka ga­li su­ga­din­ti kai kam kar­je­rą.

Ar to­kią fo­tog­ra­fi­ją tu­ri ir pa­ts ro­ma­no au­to­rius?

„Kiek­vie­nas bent kiek pa­tir­ties tu­rin­tis fo­tog­ra­fas sa­vo ar­chy­ve tu­ri to­kių kad­rų, ku­rie ga­li kai kam su­jauk­ti gy­ve­ni­mą. Ne­bū­ti­nai to­kiu lyg­me­niu, kaip ro­ma­ne, bet ga­li“, – šyp­so­si Ro­lan­das.

Šia­me ro­ma­ne yra ir po­li­ti­kų, su ku­riais fo­tog­ra­fui ten­ka tu­rė­ti rei­ka­lų ir sa­vo nuo­mo­nę apie juos.

„Fo­tog­ra­fi­ja ne­bū­ti­nai yra me­nas. Tai ir ama­tas. Ga­lų ga­le fo­tog­ra­fas tu­ri ir iš­gy­ven­ti. O iš­gy­ve­ni­mo bū­dų yra vi­so­kių. Tai, kad fo­tog­ra­fo ke­ly­je at­si­ran­da ir po­li­ti­kų, ir vers­li­nin­kų, ir už­sie­nie­čių – mus su­pan­čio gy­ve­ni­mo da­lis. O dėl nuo­mo­nės – net jei­gu tai pra­mo­gi­nio žan­ro ro­ma­no is­to­ri­ja, vis tiek įter­pi sa­vo po­zi­ci­ją, sa­vo ma­ty­mą, pra­ne­ši­mą apie tai, kaip ma­tai pa­sau­lį“, – pa­sa­ko­jo au­to­rius.

Hu­ma­nis­to pri­gim­tis

– Tru­pu­tį keis­ta bu­vo klau­sy­tis be­si­ste­bin­čių, kad ap­skri­tai pa­ra­šei ro­ma­ną, be­si­ste­bin­čių ta­vo ypa­tin­gu, gy­vu pa­sa­ko­ji­mu, sti­liu­mi. Kal­bė­ta lyg apie nau­jo­ką, lyg ne­bū­ta nei ta­vo ypa­tin­gos pub­li­cis­ti­kos spau­do­je, kny­gos te­gul ir klai­kia te­ma, bet pa­ra­šy­tos la­bai meist­riš­kai, jaut­riai, gy­vai, – pa­kal­bi­no­me ko­le­gą R. Pa­ra­fi­na­vi­čių po kny­gos pri­sta­ty­mo.

– Aš kaž­ka­da tą klai­dą taip pat da­riau, ma­niau – jei­gu ra­šai straips­nius, ga­li ir kny­gą pa­ra­šy­ti. Jau kai pra­dė­jau ra­šy­ti pir­mą­ją kny­gą, su­pra­tau, kad tai yra vi­siš­kai skir­ti­gi da­ly­kai, nes kny­go­je ne­be­ga­li su­kont­ro­liuo­ti min­čių, vei­kė­jų taip, kaip straips­ny­je. Di­de­lės apim­ties dar­be la­bai daug li­ni­jų tu­ri su­jung­ti į vie­ną.

– Skai­tant ro­ma­ną neap­lei­do min­tis, kad esi be­są­ly­giš­kas hu­ma­nis­tas. Net ir bu­kiau­si ban­di­tai ta­vo ro­ma­ne virs­ta sim­pa­tiš­kais gel­bė­to­jais.

– Tas ma­no ban­di­tas vis dėlto yra ban­di­tas, juk ir pirš­tu­kus nu­lau­žė, ir Alek­są Pie­ti­nį ga­lė­jo pri­tva­tin­ti... Ne­ga­li­ma nu­ra­šy­ti žmo­nių į ba­bau­žius vien dėl to, kad jie yra nu­si­kal­tę.

– Skai­tant ro­ma­ną bu­vo įdo­mu ko­duo­ti he­ro­jus. Ar ga­li bū­ti, kad vie­nų cha­rak­te­riai yra su­jung­ti iš ke­lių rea­lių žmo­nių bruo­žų, o, pa­vyz­džiui, Alek­sas Pie­ti­nis ir Ja­nis Ma­kis Vyn­mai­šis tar­si du he­ro­jai, bet pro­to­ti­pas tas pa­ts – tu?

– Vi­saip bu­vo. Vie­ni he­ro­jai su­kur­ti iš dvie­jų skir­tin­gų žmo­nių, ki­ti at­virkš­čiai, kai ku­rie vi­siš­kai iš­gal­vo­ti, bet kai pa­gal­vo­ji, juk ne tuš­čio­je vie­to­je juos iš­gal­vo­ji, vis tiek į juos per­ke­li iš to, ką esi pa­ty­ręs, ma­tęs, su­ti­kęs, įsi­mi­nęs.

– Skai­ty­to­jai tarp už­ko­duo­tų vei­kė­jų ga­li ieš­ko­ti sa­vęs ir ne­ti­kė­tai at­ras­ti?

– Jei­gu jiems tai įdo­mus žai­di­mas – taip.


Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius (g.1964 Šiau­liuo­se) – fo­tog­ra­fas ir žur­na­lis­tas, dir­bęs „5 mi­nu­tės“, „Lit­po­liin­ter“, „Šiau­lių kraš­tas“, „Va­ka­ro ži­nios“, „LT“, „Šiau­rės kryp­tis“, šiuo me­tu – Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro mo­ky­to­jas, aso­cia­ci­jos „Fo­tog­ra­fi­jos na­mai“ įkū­rė­jas ir va­do­vas.

Nuo 2001 me­tų da­ly­vau­ja pa­ro­do­se (11 per­so­na­li­nių ir dau­giau nei 50 bend­raau­to­rius), dau­giau nei 20 kon­kur­sų lau­rea­tas ir pri­zi­nin­kas, Šiau­lių mies­to kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas. Dau­giau nei 20 fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mų bend­raau­to­rius, kny­gos „Mo­ti­nos ran­kos“ au­to­rius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tis Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius pri­sta­tė ro­ma­ną apie Šiau­lius ir šiau­lie­čius.

Kny­gos pri­sta­ty­me ger­bė­jai kant­riai lau­kė il­go­je ei­lė­je ro­ma­no au­to­riaus Ro­lan­do Pa­ra­fi­na­vi­čiaus au­tog­ra­fų.