Naujausios
Pasirodė nauja Petro Kaminsko knyga „Firminiai vokai Šiauliuose. Informacinės-reklaminės antraštės 1896–1944“. Jam talkininkavo nemažas būrys draugų, kolekcininkų, ypač gausiai prisidėjo Česlovas Galkus. Tai autoriaus lėšomis išleistas mažatiražinis leidinys, kurio bibliografinė informacija pateikiama Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionaliniame duomenų banke (NBDN). Ši knyga ypač sudomins Šiaulių miesto ir apylinkių tyrinėtojus, kraštotyrininkus, kolekcionierius.
Pašto vokai – žmonių tarpusavio ryšių priemonė, egzistuojanti visame pasaulyje. Nusistovėjo jų savita forma, gaminami iš popieriaus. Ant jo užrašomas gavėjo adresas, dažniausiai ir siuntėjo. Užklijuojamas pašto ženklas, paliudijantis siuntimo kainą, jis antspauduojamas, antrą kartą nebenaudojamas. Taip susiklosto klasikinis voko tipas, tapęs kolekcionavimo objektu.
Vokas glaudžiai susijęs su pašto ženklais, kurių rinkimas-filatelija plačiai paplitęs, tačiau jų kolekcionavime yra skirtumų. Pašto ženklų rinkėjai, o ir dabar dažniausiai pašto ženklą nuo voko atklijuoja ar iškerpa, o voko nesaugo, išmeta. Bet buvo vokai ir saugomi dėl adresų. Beje, yra vokų ir be siuntėjo adreso. Taip pamažu pradėjo kauptis vokų kolekcijos, kurios, pasirodo, ganėtinai įdomios ir informatyvios.
Yra kelios vokų formos pagal dydį: klasikinė stačiakampio formos, į kurį laisvai telpa atvirukas, sulankstytas laiškas. Mažesnio formato voku siunčiamos vizitinės kortelės, trumpi sveikinimai, o didesnio stačiakampio ir pailgos formos vokuose paprastai siunčiami didesnės apimties laiškai, įstaigų, įmonių, draugijų oficialūs raštai ir kt. Skiriasi ir užklijavimo būdas: antroje pusėje trikampė iškirpa užklijuojama ketvirtąja iškarpa, didesni ir pailgūs vokai viršutine briauna. Yra vokų be jokių įrašų, yra su linijomis adresui užrašyti, yra ir su atspausdintu tos ar kitos valstybės pašto ženklu. Dauguma tokių standartinių vokų kairiajame kampe papuošiama įvairiais vaizdais su įrašais: įžymūs žmonės, paminklai, miestų, vietovių vaizdai ir kt. Dar viena grupė vokų – su įmonių, įstaigų pavadinimais, adresais, pavardėmis, neretai papildyti simboliais, meninėmis detalėmis. Tokie vokai atlieka ir reklamos vaidmenį.
Tai didžiulis pašto vokų pasaulis, kuriame slypi žmonių tarpusavio ryšiai, įvairių šalių, valstybių kultūriniai, ekonominiai, politiniai faktoriai, gamybos technologijos.O adresuose, įrašuose atsispindi vietovių pavadinimų kaita, rašysenos, šrifto elementai. Yra vokų su originaliais vienkartiniais dailininkų piešiniais, sakysim Gerardo Bagdonavičiaus, Vinco Kisarausko kai kurie siunčiami laiškai, Pašto antspaudai informuoja siuntimo laiką, yra papildomų antspaudų kokio nors renginio, jubiliejaus proga, yra ir įvykio pirmosios dienos antspaudai.
Dažniausiai vokų kolekcijos formuojasi pagal tam tikrus požymius. Štai kad ir lituanistinės tematikos vokai: renkami ne tik lietuviški vokai, bet ir rusiški okupacinio laikotarpio su Lietuvos vietovių, rašytojų, veikėjų vaizdais. Yra ir itin retų vokų, neatskiriamų nuo įrašų: laiškai ant beržo žievės iš Sibiro tremties ir lagerių, į trikampio voko formą sulankstytas laiškas net be pašto ženklo iš fronto. Įdomus tremtinio atvirlaiškis 1942 m. iš Altajaus per Iraną, Turkiją, Šveicariją ir Vokietiją atėjęs su Raudonojo kryžiaus ir valstybių antspaudais į Lietuvą apie Rimgailų šeimos mirtį.
Šio albumo vokai – Šiaulių miesto ir rajono kultūrine ir ekonomine tematika. Pirmiausia tai įžymiųjų Šiaulių fabrikų vokai: Chaimo Frenkelio, brolių Choronžickių odų fabrikai, avalynės fabriko „Batas“, „Rūtos‘ ir „Birutės“, „Fortūnos“ saldainių fabrikai ir kt. Mieste veikė nemažai bankų: „Lietuvos banko Šiaulių filialas“, „Lietuvos komercinis bankas“, „Rygos Komercinio banko Šiaulių skyrius“, „Lietuvos ūkio bankas“, Centralinio žydų banko Šiaulių skyrius“. Savo vokus turėjo dauguma smulkesnių ir prekybos įmonių, parduotuvių ir kt. Kultūrą atstovauja „Aušros“ muziejus, „Kultūros“ bendrovė, Prekybos institutas, vidurinės mokyklos ir kt.
Yra vokų svetimomis kalbomis. Tai iki Nepriklausomybės naudoti vokai rusų kalba ( to paties Chorožnickio, pažymint, kad tai pirmasis Šiauliuose odų fabrikas), vokiečių kalba (M.Wolpe, Schaulen), vokiečių-lietuvių dvikalbiai vokai.Tarybiniais metais vyravo lietuvių-rusų dvikalbiai vokai. Paskutiniaisiais tarybiniais metais pasirodė vien lietuvių kalba spausdinti vokai.
Informacinės-reklaminės antraštės naudojamos ne tik ant vokų, bet ir įvairiuose dokumentuose, blankuose, sąskaitose. Antraštės būna ne vien tekstinės su norima informacija, bet ir su įmonės logo ir vaizdine grafine reklama. Tokios vaizdinės antraštės buvo užsakomos dailininkams, jų tarpe ypač pasižymėjo šiaulietis G.Bagdonavičius, gaminęs antraštes ne tik Šiauliams. Apskritai visa ši tekstinė-vaizdinė sritis pastaruoju metu traktuotina savitu dizaino žanru, kai kurie iš jų įtraukiami į taikomosios dailės, grafinio dizaino katalogus, albumus.
Albume pateikiami pavyzdžiai tampa Šiaulių istorijos dalimi: okupacijos, karai, nepriklausomybė – visa tai atsispindi šiuose smulkiuose popieriaus gabalėliuose.
xxx
Leidinyje „Firminiai vokai Šiauliuose. Informacinės-reklaminės antraštės 1896–1944“ panaudoti Šiauliuose funkcionavę 121 firminis vokas nuo 1896 iki 1944 metų, 17 informacinių – reklaminių antraščių nuo 1910 iki 1940 metų ir 23 tarybiniai vokai nuo 1960 iki 1988 metų.
Leidinio pabaigoje pateiktos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.
P. Kaminskas dėkingas kolekcininkams, savųjų archyvų saugotojams, kurie skolino reikalingus leidiniui vokus, informacines-reklamines antraštes, suteikė reikiamą informaciją šiai temai: Vygintui Ališauskui, Eugenijui Antanaičiui, Antanui Diliui, Česlovui Galkui, Vytautui Gudoniui, Arijui Ivaškevičiui, Vaidotui Januliui, Gediminui Kaminskui, Aristidui Kildušiui, Fortunui Mališauskui, Jonui Nekrašiui, Nijolei Petraitytei, Viliui Puronui, Vyteniui Rimkui, Zenonui Eimučiui Sabaliui, Arvydui Skeriui, Vladui Verteliui, Alfredui Vilbikui, Linui Žaliūkui iš Šiaulių, Vygintui Bubniui, Sauliui Kruopiui, Vyčiui Ramanauskui, Kaziui Kęstučiui Šiaulyčiui iš Vilniaus, Sigitui Šimkui iš Radviliškio, Alinai Šivickaitei iš Ginkūnų.
