Filmai pasakoja išskirtines istorijas

Filmai pasakoja išskirtines istorijas

Fil­mai pa­sa­ko­ja iš­skir­ti­nes is­to­ri­jas

Šiau­lie­tė do­ku­men­ti­kos kū­rė­ja Dai­va Grik­šie­nė sa­ko, kad vie­na fil­mo idė­ja gims­ta iš ki­tos. Šie­met kū­ry­bi­nė ko­man­da pri­sta­tė fil­mą apie bro­lių Na­ru­ta­vi­čių gy­ve­ni­mą „Bro­liai iš Al­sė­džių vals­čiaus“, o įpu­sė­jus va­sa­rai pra­dės fil­muo­ti dar vie­ną įspū­din­gą is­to­ri­ją – apie Ig­ną Kon­čių „Že­mai­tis fi­zi­kas su et­nog­ra­fo pa­šau­ki­mu“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Su­do­mi­no as­me­ny­bės

„Pas­ta­ruo­sius de­šimt me­tų Lie­tu­vą pa­žįs­tu ir žiū­riu į ją per žmo­nių pri­zmę“, – sa­ko D. Grik­šie­nė. Di­de­lę gy­ve­ni­mo da­lį žur­na­lis­ti­nį dar­bą dir­bu­si šiau­lie­tė, da­bar – Šiau­lių ban­ko ko­mu­ni­ka­ci­jos ir rin­ko­da­ros de­par­ta­men­to va­do­vė, ato­sto­gas ski­ria is­to­ri­jai.

D. Grik­šie­nė su ko­man­da fil­mus pra­dė­jo kur­ti dirb­da­ma Šiau­lių te­le­vi­zi­jo­je. Pir­mie­ji fil­mai bu­vo pa­žin­ti­nio po­bū­džio – apie Šiau­lių kraš­to kul­tū­ros pa­mink­lus, dva­rus, baž­ny­čias, pi­lia­kal­nius, se­ną­sias ka­pi­nes, mi­to­lo­gi­nius ak­me­nis.

Is­to­ri­ja įtrau­kė: kū­ry­bi­nė gru­pė su­kū­rė ne vie­ną do­ku­men­ti­nį fil­mą, pa­sa­ko­jan­tį apie Lie­tu­vą, ryš­kiau­sius jos kū­rė­jus bei su­lau­kė ap­do­va­no­ji­mų.

Ko­man­dos bran­duo­lys – D. Grik­šie­nė, is­to­ri­kas dr. Dan­gi­ras Ma­čiu­lis, Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to vy­res­ny­sis moks­lo dar­buo­to­jas, ope­ra­to­rius, mon­tuo­to­jas Ne­ri­jus Gul­bi­nas.

„Ko­man­da su­si­for­ma­vo ir at­ro­do kaip vie­nas, ne­be­ži­no­me, ku­ris re­dak­to­rius, re­ži­sie­rius, pro­diu­se­ris, ope­ra­to­rius, ka­me­ros sto­vo ne­šio­to­jas“, – šyp­so­si D. Grik­šie­nė.

Cik­lu „Plie­ni­nės ver­ty­bės“ kū­rė­jai pri­sta­tė Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos in­dust­ri­nį pa­vel­dą, fil­mu „Bal­tų due­tas“ at­sklei­dė lie­tu­vių bend­ruo­me­nės Lat­vi­jo­je is­to­ri­ją, fil­mu „Van­dens ke­lias, ku­rio ne­bu­vo“ pa­sa­ko­jo apie Ven­tos-Du­by­sos ka­na­lo pro­jek­tą, „Trys bro­liai iš Viekš­nių“ – apie bro­lius My­ko­lą, Vac­lo­vą, Vik­to­rą Bir­žiš­kas.

Vie­nu įsta­biau­siu dar­bu šiau­lie­tė va­di­na „Vie­nos šei­mos li­ki­mas – tri­jų tau­tų is­to­ri­ja“, pa­sa­ko­jan­tį apie gar­siau­sio lie­tu­vių gam­ti­nin­ko Ta­do Iva­naus­ko ir jo bro­lių li­ki­mus. Iva­naus­kų tė­vai bu­vo Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės ver­ty­bių pro­pa­guo­to­jai, jų gim­tie­ji na­mai yra da­bar­ti­nė­je Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je. Vi­si trys vai­kai pa­si­rin­ko skir­tin­gas tau­ty­bes: Lie­tu­vos, Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos. Šis fil­mas bu­vo įver­tin­tas kon­kur­se „Pra­gied­ru­liai“.

Vie­nas iš ko­mi­si­jos na­rių ir pri­mi­nė apie Na­ru­ta­vi­čius – Lie­tu­vo­je gi­mu­sius bro­lius, pa­si­rin­ku­sius tar­nau­ti skir­tin­goms tau­toms ir nu­vei­ku­sius di­de­lius dar­bus. Gab­rie­lius Na­ru­ta­vi­čius (1865–1922) ta­po pir­muo­ju ne­prik­lau­so­mos Len­ki­jos pre­zi­den­tu, Sta­nis­lo­vas Na­ru­ta­vi­čius (1862–1932) – Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras.

Apie Na­ru­ta­vi­čius kū­ry­bi­nė gru­pė jau gal­vo­jo ir anks­čiau, kai kū­rė fil­mą apie lie­tu­vius Lat­vi­jo­je (bro­liai mo­kė­si Lie­po­jos gim­na­zi­jo­je), tik stab­dė ži­no­ji­mas, kad me­džia­gos nė­ra daug. Bet ga­liau­siai priė­mė iš­šū­kį. Jo re­zul­ta­tas – do­ku­men­ti­nis fil­mas „Bro­liai iš Al­sė­džių vals­čiaus“.

„Džiu­gu, kad vi­są kū­ry­bi­nį ke­lią ko­man­do­je dir­ba is­to­ri­kas dr. Dan­gi­ras Ma­čiu­lis, bend­raau­to­ris, kū­ry­bi­nių idė­jų ge­ne­ruo­to­jas. Be jo fak­tų neiš­kaps­ty­tu­me, ne­ži­no­tu­me, kur ieš­ko­ti, jis tu­ri daug sai­tų, ry­šių. Pro­jek­tai daž­nai nu­ve­da į Len­ki­ją, Lat­vi­ją, Bal­ta­ru­si­ją, rei­kia ir tarp­tau­ti­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo.“

Fil­mas pa­sa­ko­ja apie Že­mai­ti­jo­je užau­gu­sius iš­skir­ti­nio li­ki­mo bro­lius. Tap­ti Len­ki­jos pre­zi­den­tu G. Na­ru­ta­vi­čius ne­sie­kė ir nie­ka­da ne­sva­jo­jo. Tau­ti­nės lie­tu­vių vals­ty­bės kū­rė­jo ke­liu S. Na­ru­ta­vi­čius ėjo są­mo­nin­gai. Bro­liai pa­si­rin­ko skir­tin­gas ta­pa­ty­bes, bet abie­jų gy­ve­ni­me bu­vo švies­i ne­prik­lau­so­mų drau­giš­kų kai­my­ni­nių vals­ty­bių vi­zi­ja.

Na­ru­ta­vi­čių is­to­ri­ją, sa­ko D. Grik­šie­nė, bu­vo la­bai įdo­mu su­sie­ti su šio­mis die­no­mis. Brė­vi­kių dva­ras (Plun­gės r.), ku­ria­me gi­mė Na­ru­ta­vi­čiai, iki šiol yra iš­skir­ti­nis. Kas­met dva­re vyks­ta Va­sa­rio 16-osios mi­nė­ji­mas, ja­me pa­si­jau­čia ryš­ki Že­mai­ti­jos dva­sia, že­mai­čių ne­prik­lau­so­my­bės ge­nas. Nug­riau­di trys pa­tran­kos šū­viai: už Lie­tu­vą, už Že­mai­ti­ją, už Na­ru­ta­vi­čius.

Du li­ki­mai

Fil­mą „Bro­liai iš Al­sė­džių vals­čiaus“ Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nos iš­va­ka­rė­se kū­ry­bi­nė gru­pė pri­sta­tė Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je M. Ogins­kio rū­muo­se Plun­gė­je.

Fil­me ne kar­tą re­to­riš­kai klau­sia­ma, kas le­mia tau­ty­bės pa­si­rin­ki­mą?

„At­sa­ky­mų ga­li bū­ti daug. Šei­mos ver­ty­bės. Mo­ky­to­jai. Sta­nis­lo­vui bu­vo ket­ve­ri, Gab­rie­liui vie­ne­ri, kai mi­rė jų tė­vas, 1863 me­tų su­ki­li­mo da­ly­vis. Juos glo­bo­jo Re­na­vo dva­ro sa­vi­nin­kas, mo­kė Lau­ry­nas Ivins­kis. Ga­liau­siai – le­mia ap­lin­ka, ku­rio­je at­si­du­ri le­mia­mu mo­men­tu“, – svars­to D. Grik­šie­nė.

S. Na­ru­ta­vi­čius, pri­žiū­rė­da­mas Brė­vi­kių dva­rą, 1905 me­tais įsi­trau­kė į „Al­sė­džių res­pub­li­kos“ su­kū­ri­mą, bu­vo vie­nas iš ju­dė­ji­mo ly­de­rių. Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jo­je iš­rink­tas į Lie­tu­vos Ta­ry­bą, 1918 me­tais ta­po Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ru. Jis ne­pri­ta­rė nei 1917 me­tų gruo­džio 11 die­nos, nei 1918 me­tų sau­sį svars­ty­tiems Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­to pro­jek­tams, ku­riuo­se bu­vo nu­ma­ty­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai Vo­kie­ti­jai.

G. Na­ru­ta­vi­čius, be­si­mo­ky­da­mas Sankt Pe­ter­bur­ge, su­si­rgo džio­va, jam dak­ta­rai pro­gno­za­vo trum­pą gy­ve­ni­mą. Iš­gel­bė­jo gy­dy­mas Švei­ca­ri­jo­je. Dės­tė Ciu­ri­cho uni­ver­si­te­te, ta­po pro­fe­so­riu­mi, bu­vo gar­sus in­ži­nie­rius, su­pro­jek­ta­vo ne vie­ną hid­roe­lekt­ri­nę.

1920 me­tais pa­kvies­tas į Len­ki­ją, bu­vo vie­šų­jų dar­bų, vė­liau už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ru. La­bai grei­tai ir la­bai ne­ti­kė­tai, J. Pil­suds­kiui at­siė­mus kan­di­da­tū­rą ir tu­rint jo pa­lai­ky­mą, ta­po pre­zi­den­tu. Lem­tis kai­na­vo gy­vy­bę: nu­šau­tas po ke­lių vals­ty­bės val­dy­mo die­nų.

S. Na­ru­ta­vi­čiaus gy­ve­ni­mas taip pat pa­si­bai­gė tra­giš­kai: nu­si­šo­vė.

„S. Na­ru­ta­vi­čius sir­go Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kiais. Kai bro­lis ta­po pre­zi­den­tu, ti­kė­jo­si, kad ša­lių san­ty­kiai pa­ge­rės. Prieš­mir­ti­nia­me laiš­ke pa­ra­šė at­si­pra­šy­mą, kad pa­si­trau­kia iš gy­ve­ni­mo ir kad per ma­žai sky­rė dė­me­sio šei­mai, ar­ti­mie­siems, o per daug at­si­da­vė vi­suo­me­ni­nei veik­lai ir sie­kiui, kad dvi tau­tos su­gy­ven­tų vie­na su ki­ta“, – sa­ko D. Grik­šie­nė.

G. Na­ru­ta­vi­čiaus, pir­mo­jo ne­prik­lau­so­mos Len­ki­jos pre­zi­den­to, at­mi­ni­mą len­kai sau­go, ne­se­niai Var­šu­vo­je jam pa­sta­ty­tas pa­mink­las. S. Na­ru­ta­vi­čius pa­lai­do­tas Al­sė­džiuo­se, jo var­du pa­va­din­ta mo­kyk­la.

Fi­zi­kas su et­nog­ra­fo pa­šau­ki­mu

„Vie­nas fil­mas gim­do ki­tą fil­mą“, – sa­ko D. Grik­šie­nė. Kur­da­ma fil­mą apie bro­lius Na­ru­ta­vi­čius, kū­ry­bi­nė gru­pė su­si­pa­ži­no su Gin­ta­ru Kon­čiu­mi. Jo se­ne­lis – moks­li­nin­kas fi­zi­kas, pe­da­go­gas, et­nog­ra­fas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas Ig­nas Kon­čius (1886–1975).

„Kiek vie­nas žmo­gus ga­li su­telk­ti sa­vy­je!“ – ža­vi­si D. Grik­šie­nė.

I. Kon­čius iš­lei­do pir­mą­jį Lie­tu­vo­je me­teo­ro­lo­gi­jos va­do­vė­lį, pa­ren­gė fi­zi­kos ter­mi­nų žo­dy­ną, ap­ke­lia­vo Že­mai­ti­ją, nu­fo­tog­ra­fa­vo, su­žy­mė­jo, suar­chy­va­vo me­džia­gą apie kop­ly­tė­les.

1939 me­tais I. Kon­čius va­do­va­vo Ste­po­no Ba­to­ro uni­ver­si­te­tui – bu­vo pa­skir­tas len­kiš­ko­ uni­ver­si­te­to į lie­tu­viš­ką virs­mo me­tu. Prieš tai dir­bo uni­ver­si­te­te Kau­ne.

Di­de­lis jo kul­tū­ri­nis pa­li­ki­mas: 20 kny­gų, 300 moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­nių. Re­da­ga­vo „Lie­tu­viš­ką­ją en­cik­lo­pe­di­ją“, „Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ją“.

Fil­mą apie įvai­ria­pu­siš­ką as­me­ny­bę au­to­riai pa­va­di­no „Že­mai­tis fi­zi­kas su et­nog­ra­fo pa­šau­ki­mu“.

„100 me­tų ne­prik­lau­so­my­bės is­to­ri­ją kū­rė ir daug pa­pras­tų, in­te­lek­tua­lių žmo­nių, jie ir­gi bu­vo vals­ty­bės pa­ma­to klo­jė­jai. Nep­rik­lau­so­my­bės ju­bi­lie­jaus pro­ga no­ri­si pa­ro­dy­ti, kad bu­vo flag­ma­nai, o ša­lia bu­vo ir tie ki­ti“, – sa­ko D. Grik­šie­nė.

Su­dė­tin­ga I. Kon­čiaus biog­ra­fi­ja at­spin­di dra­ma­tiš­ką Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo is­to­ri­ją. 1941 me­tais bu­vo so­vie­tų val­džios suim­tas, tik at­si­tik­ti­nu­mas iš­gel­bė­jo nuo mir­ties Čer­ve­nės žu­dy­nė­se. Ka­rui bai­gian­tis, pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Šei­ma ski­lo per pu­sę. I. Kon­čius pa­si­trau­kė su dviem sū­nu­mis, ki­tos dvi at­ža­los li­ko Lie­tu­vo­je su ma­ma, tarp jų – ir G. Kon­čiaus tė­vas. Šei­ma vėl su­si­ti­ko tik sim­bo­liš­kai – kai į Lie­tu­vą, Ra­sų ka­pi­nes, 1996 me­tais bu­vo par­vež­ti I. Kon­čiaus pa­lai­kai.

Iš Vo­kie­ti­jos I. Kon­čiaus ke­lias ve­dė į JAV, dir­bo Taf­to uni­ver­si­te­to Fi­zi­ki­nių ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­jo­je, dės­tė ma­te­ma­ti­ką, bu­vo ak­ty­vus Ame­ri­kos lie­tu­vių in­ži­nie­rių ir ar­chi­tek­tų są­jun­gos na­rys. Emig­ra­ci­jo­je iš­gar­sė­jo ir me­džio dro­žy­ba, ta­po diev­dir­bių tra­di­ci­jos tę­sė­ju.

Lie­pos vi­du­ry­je fil­mo kū­ri­mo ko­man­da ke­liaus į I. Kon­čiaus gim­ti­nę Pur­vai­čius (Plun­gės r.). Anū­kas G. Kon­čius yra įsi­gi­jęs ir pri­žiū­ri se­ne­lio gim­tą­jį na­mą, sau­go jo at­mi­ni­mą.

Ke­liai ves ir į Kau­ną, Pa­lan­gą. I. Kon­čius daug ke­liau­da­vo dvi­ra­čiu, bu­vo aist­rin­gas et­nog­ra­fas, fik­sa­vęs se­ną­jį kai­mą. Va­sa­rą nu­min­da­vo 2–3 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų, yra ap­ra­šęs daug marš­ru­tų. Vie­na iš idė­jų bu­vo pa­ban­dy­ti ke­liau­ti jo ke­liais.

„Ma­ty­si­me, ko­kį fil­mą šis fil­mas pa­dik­tuos?“ – šyp­so­si D. Grik­šie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Dai­va Grik­šie­nė sa­ko, kad šimt­me­čio me­tais svar­bu pa­sa­ko­ti ne tik apie iš­ki­lius po­li­ti­kus, bet ir ki­tus vals­ty­bin­gu­mo he­ro­jus – moks­lo, kul­tū­ros, dva­si­nin­ki­jos at­sto­vus, ku­rie sa­vo kas­die­ni­niu dar­bu kū­rė tau­ti­nę Lie­tu­vos vals­ty­bę.

Dai­va Grik­šie­nė su ko­man­da šie­met pri­sta­tė fil­mą „Bro­liai iš Al­sė­džių vals­čiaus“, lie­pą pra­dės fil­muo­ti „Že­mai­tį fi­zi­ką su et­nog­ra­fo pa­šau­ki­mu“.