Faraonų gimtinėje – Kalėdų nuotaikos ir žiemiškas karštis

Editos KARKLELIENĖS nuo­tr.
"Kup­ra­nu­ga­rio vers­las" Rau­do­no­sios jū­ros kran­te.
Priešš­ven­ti­nis lai­ko­tar­pis Egip­te – tvies­kian­ti 26 laips­nių ši­lu­ma ir ka­lė­di­nių pa­puo­ši­mų iš­bliz­gin­ta­me vieš­bu­ty­je be per­sto­jo ai­din­ti "Mer­ry Christ­mas". Is­la­mo ti­kė­ji­mo ša­ly­je Ka­lė­dos neeg­zis­tuo­ja, bet pa­tai­kau­jant gau­siems tu­ris­tams dau­giau­siai iš Eu­ro­pos, čia sklan­do ne tik šven­ti­nės nuo­tai­kos su kal­nais bu­ta­fo­ri­nio snie­go, bet ir Ka­lė­dų Se­niu bei el­niais.
Ki­ta­pus pra­ban­gių dau­giaž­vaigž­džių Hur­ga­dos vieš­bu­čių įva­žia­vi­mo var­tų gy­ve­ni­mas te­ka se­na egip­tie­tiš­ka va­ga. Smė­ly­nų ša­ly­je kont­ras­tai ba­do akis.

Ste­buk­lin­gi va­liu­ti­niai vie­ne­tai

Pa­na­šu, kad tik­ras egip­tie­tis dėl do­le­rio pa­da­ry­tų vis­ką: už do­le­rį pa­po­zuo­tų bend­rai nuo­trau­kai, už do­le­rį par­duo­tų ko­kį maž­mo­žį, ale, na­cio­na­li­nį sim­bo­lį. Do­le­ris – smul­kiau­sia mo­ne­ta, ku­ri vie­ti­niams reiš­kia ne taip jau ma­žai, o at­vy­kė­liui – vi­so la­bo men­ka­ver­tis pi­ni­gė­lis, ku­ris pa­lie­ka­mas vieš­bu­čio kam­ba­rio tvar­ky­to­jui ar­ba mie­lai be­si­šyp­san­čiam pa­tar­nau­to­jui, ar­ba įky­riai la­ga­mi­no pa­slau­gas siū­lan­čiam juodb­ru­viui.

Bet egip­tie­čiai "my­li" ir eu­rą. Ne­te­ko su­tik­ti to­kio, ku­ris at­si­sa­ky­tų jį paim­ti. Pa­li­kai vieš­bu­čio kam­ba­ry­je do­le­rį, ti­kė­kis su­lauk­ti tvar­ky­to­jo pa­ma­lo­ni­ni­mo – iš rankš­luos­čio su­suk­tos šir­de­lės, gė­lės ar gul­bės, o jei pa­li­kai "eu­riu­ką" – šir­de­lė, gė­lė ar gul­bė grei­čiau­siai bus pa­puoš­ta dar ir švie­žių gė­lių žie­de­liais.

Tai­gi, va­liu­ti­nis vie­ne­tas, koks jis be­bū­tų, šį tą reiš­kia. Tie­sa, ne vie­nas vie­ti­nis su pluoš­te­liu iš tu­ris­tų gau­tų do­le­rių ar eu­rų "vie­ne­tų" vė­liau pra­šo pa­slau­gos – iš­keis­ti smulk­mes į stam­bes­nę ku­piū­rą.

Do­le­ris – egip­tie­čio ati­dirb­tas tu­ris­tų pri­trau­ki­mo bū­das. Vie­ti­niuo­se tur­ga­vie­tė­se, kur daug sa­vo­tiš­kai ža­vin­go bruz­de­sio ir dar dau­giau vi­so­kio ki­čo, iš įky­raus pre­kei­vio gar­siai šau­kia­mas ti­ki­ni­mas, kad štai ta Ne­fer­ti­tės skulp­tū­rė­lė, ska­ra ar "ara­fat­ka" (vy­riš­kas gal­vos ap­dan­ga­las) kai­nuo­ja vi­so la­bo vie­ną do­le­rį, ne­tru­kus paaiš­kė­ja, tė­ra tik bū­das at­kreip­ti dė­me­sį.

Paim­si į ran­kas pa­tin­kan­tį daik­čiu­ką – kai­na be­ma­tant šok­tels iki ke­lio­li­kos, o gal ir ke­lių de­šim­čių "pi­ni­gų". Nuo to mo­men­to pra­si­de­da de­ry­bų eta­pas: už­teks kant­ry­bės ir lai­ko "ris­tis" į akį kri­tu­sią pre­kę gal­būt nu­si­pirk­si­te ir už do­le­rį, ki­taip – nuo­sto­lis ga­ran­tuo­tas. Nes ki­to­je pre­ky­vie­tė­je tas pa­ts "me­no kū­ri­nys" kai­nuo­ja per­pus ar dar ma­žiau.

Sa­ko, ne­si­de­rė­si – įžei­si egip­tie­tį. De­ry­bos – pri­va­lo­ma šios Af­ri­kos vals­ty­bės tur­gaus da­lis. Bet jei už­gai­ši­nęs pre­kei­vį pus­va­lan­džiui nu­de­rė­to daik­to su­gal­vo­tum ne­be­pirk­ti, ga­li su­lauk­ti ir ne itin man­da­gių pa­bur­no­ji­mų.

Van­dens triu­kai ir žie­miš­kas karš­tis

Pen­kių žvaigž­du­čių Egip­to vieš­bu­čio ap­lin­ka trau­kia akį. Skru­pu­lin­gai tvar­ko­ma te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je, ne­keis­ta, die­ną nak­tį lais­to­mos ža­lu­mos, pra­de­dant nuo vi­sai ža­liai at­ro­dan­čios žo­lės iki pal­mių, su­te­mus su­bliz­gan­čių tūks­tan­čiais ka­lė­di­nių lem­pu­čių – toks jau tas šven­ti­nis lai­ko­tar­pis.

Tems­ta Egip­te anks­ti – apie tre­čią va­lan­dą po pie­tų jau va­ka­rė­ja, o tik prieš pus­va­lan­dį aukš­tai ka­bo­ju­si mil­ži­niš­ka sau­lė trum­pi­no sa­vo spin­du­lius, kol ga­lop, maž­daug apie 17 va­lan­dą ga­lu­ti­nai iš­si­jun­gia.

Ne­li­kus sau­lės, ne­lie­ka ir ši­lu­mos, ku­ri gruo­džio die­no­mis pa­pras­tai svy­ruo­ja nuo 22 iki 26 laips­nių. To­kia ši­lu­ma tik­ram egip­tie­čiui pri­lygs­ta mū­suo­se ga­nė­ti­nai vė­saus ru­dens ši­lu­mai, tai­gi vieš­bu­čio per­so­na­las ne­si­bo­di to­kiu oru vil­kė­ti net ir striu­kes. Ka­žin, kaip jų aki­mis at­ro­do­me mes, su bi­ki­niais var­ty­da­mie­si ant gul­tų ir gar­siai gir­da­mi karš­tus orus, neap­siei­da­mi ir be van­dens pra­mo­gų.

Pa­jū­rio kran­to smė­lis čia – sa­vo­tiš­kas. Lie­tu­vo­je toks grei­čiau­siai va­din­tų­si žvy­ru. Tai to­dėl egip­tie­čiai su­gal­vo­ję dar vie­ną pel­nin­gą triu­ką – pa­ro­dy­ti at­vy­kė­liams ste­buk­lą Ro­jaus sa­lo­je, ku­rios pa­kran­tes den­gia it mil­tai smul­kus ir švel­nus smė­liu­kas, ly­giai toks, ko­kiu nu­klo­tas mū­siš­kės Bal­ti­jos pa­kraš­tys. Tai­gi bent jau lie­tu­vių, pa­mė­gu­sių il­sė­tis už Pa­lan­gą pi­ges­nė­je Hur­ga­do­je, toks triu­kas grei­čiau­siai ne­su­ža­vė­tų.

Tu­ris­ti­niais komp­lek­sais gar­sė­jan­tį Hur­ga­da – ant Rau­do­no­sios jū­ros kran­to. Jos van­duo iš­skir­ti­nai šil­tas ir sek­lus, bet be spe­cia­lių ba­te­lių į jū­rą – šiukš­tu. Neat­sar­gus žings­nis ir pa­dą ga­li per­rėž­ti suak­me­nė­ju­sio ko­ra­lo nuo­tru­pa – be me­di­ko ta­da var­giai iš­si­ver­si.

Rau­do­no­je jū­ro­je, juo­kau­ja vie­ti­niai, nu­skęs­ti be­veik neį­ma­no­ma. Tai dėl sū­raus van­dens, ku­ris no­ri ne­no­ri ke­lia į vir­šų kiek­vie­ną kū­no or­ga­ną. Nu­džiu­vus odą pa­den­gia bal­tas drus­kos sluoks­nis – tar­si už­kon­ser­vuo­ja.

Pa­nar­dy­ti ko­ra­li­nių ri­fų tur­tin­go­je jū­ro­je – kiek­vie­no tu­ris­to gar­bės rei­ka­las. Drą­ses­ni ir la­biau pa­ty­rę, ži­no­ma, ren­ka­si gi­lu­mi­nį nar­dy­mą, "ža­liems" pa­kan­ka pa­vir­ši­nio "snor­kin­go". Ko­ra­li­niai ri­fai ir ap­link juos šei­mi­nin­kiš­kai plau­kio­jan­čios ne­ma­ty­tos žu­vys, jū­rų ežiai, ki­ta po­van­de­ni­nio pa­sau­lio fau­na – įvai­rios spal­vos, įvai­rūs vaiz­dai. Po­van­de­ni­nė ma­gi­ja.

Ne­si­de­rė­si – įžei­si egip­tie­tį. De­ry­bos – pri­va­lo­ma šios Af­ri­kos vals­ty­bės tur­gaus da­lis.

Ha­bi­bi ir ha­bi­buš­ka

Hur­ga­dos vieš­bu­čiuo­se 99 pro­cen­tai per­so­na­lo – vy­rai. Mo­te­rų tik pa­vie­niui – vie­ti­nėms ne­va­lia stai­py­tis prieš pra­mo­gų ieš­kan­čius at­vy­kė­lius iš už­sie­nio.

Aky­liau ap­si­dai­rius pen­kios vieš­bu­čio žvaigž­du­tės – su avan­su. Už­ten­ka kyš­te­lė­ti no­sį į erd­vų vo­nios kam­ba­rį – tas at­kri­tę, tas ap­taš­ky­ta, anas ap­kal­ki­ję, su­gal­vo­ji iš­si­mau­dy­ti – kla­nas van­dens vi­sa­me vo­nios kam­ba­ry­je. Čia pat sto­vin­ti spin­te­lė ap­da­žy­ta, jos ne­nu­ka­bi­nus nuo da­žo­mos sie­nos. Ne­pa­si­var­gin­ta? Ar pa­tau­py­ta? Smulk­me­nos, dėl ku­rių ne­griau­žia nei akių, nei min­čių, juk ar­gu­men­tas stip­rus – ne kam­ba­ry­je at­skri­do­me sė­dė­ti.

Per­so­na­las iš­skir­ti­nai pa­slau­gus – šne­ka ang­liš­kai, šne­ka ru­siš­kai, kai ku­rie su­ren­ka ir lie­tu­viš­kus žo­džius. Lie­tu­vos var­das vie­ti­niams pui­kiai ži­no­mas – eko­no­miš­kai ne­tvir­tai be­si­lai­kan­čiai ša­liai poil­siau­to­jai iš Lie­tu­vos su­kū­rę ge­rą "do­le­rio" ne­gai­lin­čių žmo­nių įvaiz­dį, to­dėl be­ma­tant iš­girs­ta­me iš­skir­ti­nai mie­lų drau­gų ara­biš­kus krei­pi­nius "ha­bi­bi" ir "ha­bi­buš­ka" (bran­gu­sis ir bran­gio­ji).

Al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai už vieš­bu­čio var­tų už­draus­ti. Išė­jęs už jų grei­čiau iš­girs­tum siū­ly­mą įsi­gy­ti ha­ši­šo ne­gu alaus ar ko nors stip­res­nio – al­ko­ho­lį šio­je ša­ly­je ri­bo­ja ti­kė­ji­mas. Tuo tar­pu vieš­bu­ty­je alaus, vy­no ir vis­kio – į va­lias, juk "vis­kas įskai­čiuo­ta". Tie­sa, alus ir vy­nas čia vos ke­lių laips­nių stip­ru­mo.

Ša­ly­je, ku­rio­je vy­rau­ja is­la­mo ti­kė­ji­mas (to­kio apie 85 pro­cen­tus) ne­leis­ti­na kiau­lie­na. Pa­vė­žė­jęs tak­sis­tas pri­si­pa­žįs­ta kiau­lie­nos pa­tie­ka­lą val­gęs, bet ne čia, Egip­te, o Bal­ta­ru­si­jo­je – jo žmo­na iš ten. Egip­te to­kia mė­sa mė­gau­tis drau­džia ti­kė­ji­mas, o jei ir ne­draus­tų, kiau­lie­na į Egip­tą neį­ve­ža­ma. Tad ir vieš­bu­ty­je, mes, eu­ro­pie­čiai, mė­gau­ja­mės viš­tie­nos, jau­tie­nos, ver­šie­nos ar žu­vies pa­tie­ka­lais, lai­ki­nai vi­sai ne­pa­si­ges­da­mi kiau­lie­nos sko­nio.

Ne kar­tą Egip­te be­si­lan­kan­tis bend­ra­ke­lei­vis pa­si­tei­rau­ja, ar mes, Egip­to nau­jo­kai, ži­no­me, kaip iš to­lo pa­žin­ti is­la­mą iš­pa­žįs­tan­tį vie­ti­nis. "Pa­žiū­rė­ki­te į jo kak­tą – ant jos aiš­kiai ma­ty­ti iš­ki­li­mas ir pa­tam­sė­jęs ran­das: įro­dy­mas, kaip nuo­šir­džiai mu­sul­mo­nas par­klu­pęs mel­džia­si Ala­chui ir lanks­to­si jam be gai­les­čio dau­žy­da­mas nuo­sa­vą kak­tą", – paaiš­ki­na jis.

Žmo­nių su "pa­žy­mė­to­mis" kak­to­mis te­ko ma­ty­ti ne vie­ną.

+ 57 laips­niai

Už vieš­bu­čio var­tų, už ku­ror­ti­nio mies­to ri­bų, Egip­to kont­ras­tai dar ryš­kes­ni. Dy­ku­ma čia, dy­ku­ma ten. Dy­ky­nė. Ne­lais­to­mos pal­mės jau se­no­kai iš­ga­ri­nu­sios pa­sku­ti­nį van­dens sy­vą be vil­ties at­gy­ti sty­ro nu­lei­du­sios sa­vo vė­duok­les.

Vie­ti­nis pa­mi­nė­jo, kad dy­ku­mų ša­ly­je ly­ja vos du ar tris kar­tus per me­tus ir tik po ke­lias mi­nu­tes. "Lie­tus Egip­te – na­cio­na­li­nė šven­tė", – sa­ko jis.

Kad pra­pliups ly­ti da­bar, gruo­dį, ti­ki­my­bės dar ma­žiau: juk žie­mos pra­džia. Sau­sis ir va­sa­ris gi­liau­si Egip­to žie­mos mė­ne­siai – ši­lu­mos gal tik iki 20-ies...

O ke­li mė­ne­siai iki gruo­džio Egip­te bu­vo tik­ra va­sa­ra. Vie­nas se­no­sios Egip­to sos­ti­nės Luk­so­ro mies­to gy­ven­to­jas iš­si­ta­rė, jog ta­da sau­lė orą kai­ti­no net iki 57 laips­nių karš­čio. Egip­to vai­kams į mo­kyk­lą lei­džia­ma nei­ti gyv­si­dab­rio stul­pe­liui pa­ki­lus ties 50 laips­nių pa­da­la, tad, anot vie­ti­nio, per te­le­vi­zo­rių vis bu­vo pra­ne­ši­nė­ja­ma, jog karš­čio – 48–49 laips­niai.

No­ru dirb­ti ir tvar­ky­tis čia ne­de­ga­ma. Bent jau to­kį įvaiz­dį ku­ria du prieš kait­rią sau­lę be­si­šil­dan­tys ap­si­mu­tu­ria­vę egip­tie­čiai – vie­ną po ki­tos trau­kia ci­ga­re­tes ir be­dan­tė­mis šyp­se­no­mis svei­ki­na tu­ris­tus: gal ku­ris no­rė­tų nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti – vie­nas ki­tas do­le­ris su­triu­šu­sio­se "mo­de­lių" cha­la­tų ki­še­nė­se aki­vaiz­du ne­pa­mai­šy­tų.

Vie­ni trau­kia ci­ga­re­tes, ki­ti mė­gau­ja­si kal­ja­no dū­mais. Sė­di, pa­psi – sku­bė­ji­mas šios ša­lies gy­ven­to­jui ne­bū­din­gas.

Net ir tirš­ti dū­mai ne­pas­le­pia ap­lin­kui be­si­mė­tan­čių šiukš­lių: vis­kas, kas ne­rei­ka­lin­ga me­ta­ma čia pat, po ko­jo­mis. Tai­gi no­rint pa­bū­ti kul­tū­rin­gam, šiukš­lių dė­žės ten­ka paieš­ko­ti. Kaž­ku­ris pa­juo­kau­ja, kad egip­tie­čiui šiukš­lin­ti ge­ro­kai ma­lo­niau, ne­gu "į kai­rę nuei­ti".

Apie va­žia­vi­mo ma­nie­ras ir ko­rup­ci­ją

To­li gra­žu ne nau­jas tak­si au­to­mo­bi­liu­kas rie­da link Hur­ga­dos cent­ro. Au­to­mo­bi­liai šio­je ša­ly­je pra­ban­gos pre­kė. Tad ir mū­siš­kis, tei­gia tak­sis­tas, ne ma­žiau de­šim­ties tūks­tan­čių do­le­rių ver­tės. Apie mer­se­de­są šis egip­tie­tis net ne­sva­jo­ja, jo pa­sa­ky­ta kai­na ver­čia mus grieb­tis už gal­vos.

Ša­ly­je, sa­ko, Ke­lių eis­mo tai­syk­lės eg­zis­tuo­ta, apie tai by­lo­ja ir pa­ke­lė­se su­smaigs­ty­ti ke­lio ženk­lai. Ta­čiau vie­ti­niams kur kas mie­les­nis va­žia­vi­mas be tai­syk­lių. Kur kas la­biau nei ke­lio ženk­lai čia ga­lio­ja pyp­sė­ji­mų tai­syk­lė: ku­ris pir­mas pa­spaus gar­so sig­na­lą, ku­ris spaus jo net neat­leis­da­mas – to ir pir­me­ny­bė va­žiuo­ti. Ir net ne­sva­jo­ki­te, kad pa­sta­tę ko­ją ant pe­rė­jos, bū­si­te pa­gar­biai pra­leis­ti – to­kios tai­syk­lės čia ar­ba nė­ra, ar­ba nie­kam ji ne­rū­pi.

Tad ke­lią pe­rei­ti pa­vy­ko tik ta­da, kai mū­sų ban­dy­mus ste­bė­ti pa­var­gęs vie­ti­nis drą­siai žen­gė į va­žiuo­ja­mą­ją da­lį lyg koks po­li­ci­nin­kas ir, įsak­miai pa­kė­lęs ran­ką, su­stab­dę ma­žiau­siai pen­kis au­to­mo­bi­lius. Mes, iš Eu­ro­pos, sku­ba­me ne­si­dai­ry­da­mi: vie­nas, du, trys.

Ge­rai įvai­rūs ke­lio­nių gi­dai pa­ta­ria: ne­ži­nai Egip­to vai­ra­vi­mo ma­nie­rų, ne­sėsk prie vai­ro.

Ko­rup­ci­ja ša­ly­je nea­be­jo­ti­nai kles­ti: esi tu­ris­tas – mais­to pro­duk­tų par­duo­tu­vė­je už lit­rą pie­no mo­kė­si do­le­rį, esi vie­ti­nis – mo­kė­si ma­žiau­siai aš­tuo­nis kar­tus pi­giau.

De­rė­tis Egip­te ga­li­ma ne tik tur­ga­vie­tė­se, bet ir ofi­cia­lio­se par­duo­tu­vė­se ar vais­ti­nė­se.

Grįž­tant prie ko­rup­ci­jos, de­rė­tų trum­pam pri­si­min­ti ke­lio­nės pra­džią Hur­ga­dos oro uos­te. Už vi­zą pa­se, ofi­cia­liai kai­nuo­jan­čią 25 do­le­rius, pa­klo­jo­me vi­sus 27 – to­kią kai­ną nu­ro­dė uni­for­muo­ti Egip­to pa­rei­gū­nai. Gal tą die­ną vi­si drau­giš­kai su­si­ta­rė tru­pu­tė­lį už­si­dirb­ti...

Ke­lio­nė Ni­lu

Ke­lio­nė į Luk­so­rą – di­din­gų šven­tyk­lų ir skulp­tū­rų, fa­rao­nų ir jų tur­tus sau­go­ju­sių ka­pa­vie­čių mies­tą, mu­zie­jų po at­vi­ru dan­gu­mi.

Per Luk­so­rą te­ka vie­na di­din­giau­sių Af­ri­kos upių – Ni­las. Gi­das sa­ko, kad čia Ni­lo van­duo pa­ly­gin­ti su vie­to­vė­mis ties sos­ti­ne Kai­ru – iš­skir­ti­nai šva­rus. Tai dėl to, kad iš­te­ka iš Vik­to­ri­jos eže­ro, esan­čio tarp Ugan­dos, Ke­ni­jos ir Tan­za­ni­jos. Tai to­dėl, kad šva­rus, ties Luk­so­ru, skir­tin­gai nei ties Kai­ru, esą nė­ra kro­ko­di­lų.

Per­si­kė­li­mas į ki­tą Ni­lo pu­sę ap­triu­šu­siu mo­to­ri­niu lai­ve­liu ir gar­siai skam­ban­čia egip­tie­tiš­ka mu­zi­ka – pil­nas spal­vų ir po­jū­čių, ko­kių Eu­ro­po­je pa­jus­ti net neį­ma­no­ma.

Bend­ra­ke­lei­viai pa­juo­ka­vo, kad iš­skir­ti­nę praei­tį tu­rin­ti ša­lis, nuo mū­sų tė­vy­nės Eu­ro­pos at­si­lie­ka ma­žų ma­žiau­siai šim­tu me­tų. Pas­kai­čia­vus gy­ve­ni­mo čia pri­va­lu­mus ir mi­nu­sus – pir­mų­jų be­veik nė­ra, o ant­ruo­sius rei­kė­tų su­gru­puo­ti. Ne­pai­sant to, lie­tu­vių Egip­te gy­ve­na ne tiek ma­žai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.