Naujausios
Emigracijos metinės sugrąžino į vaikystę
Didžiojoje Britanijoje gyvenantys Bernadeta ir Juozas Levinskai šiemet Šiauliuose minėjo trigubą sukaktį: ponui Juozui sukako 80 metų, poniai Bernadetai — 65-eri. Tiek metų prabėgo ir nuo J. Levinsko emigracijos. Šaknis Anglijoje įleidę lietuviai nestokoja optimizmo ir džiaugiasi, kad jų verslui krizė — nebaisi.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Okupacija išdraskė šeimą
J. Levinskas — tikras šiaulietis. Gyveno Tilžės gatvės name, stovėjusiame netoli geležinkelio. Nors gimtųjų namų seniai nebėra, kiekvieną kartą, tik atvykęs į Šiaulius, ponas Juozas nuvyksta ten, kur buvo jo gimtinė. Tiesiog pastovėti ir prisiminti.
Šeimoje buvo penki broliai. Vyriausiąjį, partizaną, rusai sušaudė karo pradžioje. Pro namų langus buvo matyti ešelonai su tremtiniais į Sibirą. Tada ponas Juozas buvo paauglys.
„Man užteko, — prisimindamas sprendimą bėgti, dabar nusišypso. — Nenorėjau laukti ir pamatyti tai, ką jau mačiau būdamas vaikas. Atsidūriau Vokietijoje. Kelionė buvo sudėtinga. Pėsčiomis, vežimais“.
Išsibarstė visi broliai. Vienas — Australijoje, kitas — Vokietijoje, trečias — Lietuvoje. Vieni kitus susirado tik po 30 metų. Vėl susivėrė tarsi išbarstyti karoliai.
Pirmieji metai svetimame krašte buvo vargingi. Vienas, nemokantis kalbos, jaunas. Vyras pamena, kad iš Vokietijos vieni ragino vykti į Ameriką, antri — į Australiją. Ponas Juozas, tikėdamas, kad okupacija ilgai nesitęs, nusprendė likti kuo arčiau Tėvynės — Didžiojoje Britanijoje. Liko iki šiol.
Ponios Bernadetos tėvai iš Vilkaviškio pasitraukė, kai mergaitei tebuvo puspenkto mėnesio. Mažylė buvo susupta į skrandą, kurią iki šiol moteris išsaugojo.
Išsaugojo kalbą
Anglijoje vėl teko mokytis naujos kalbos. Ponas Juozas juokiasi: angliškai — susikalba, bet, kai reikėdavo rašyti oficialius kvietimus, prašydavęs kitų pagalbos. Bet ir po 65-erių metų emigracijos ponas Juozas lietuviškai kalba be akcento.
„Aš negerbiu žmogaus, kuris pamiršta savo kalbą. O pamiršo net senesni už mane — kurie iš Lietuvos išvyko jau suaugę žmonės“, — atsidūsta. Iš savo kartos atžalų, pastebi vyras, ant rankos pirštų galėtų suskaičiuoti bemokančius lietuviškai.
„Mūsų buvo kitokia situacija: mes išvykome ne laimės ieškodami. O dabar žmonės važiuoja užsidirbti. Mūsų tikslas buvo išlaikyti lietuviškumą“, — tarp senosios ir naujosios emigrantų bangos įvardija J. Levinskas.
Kai šiaulietis atvyko į Angliją, lietuvių bendruomenė vienijo apie 10 tūkstančių žmonių. 1947 metais su bendraminčiais įkūrė Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungą. Šypsodamasis atsimena: ko tik nedarė — šoko, vaidino, dainavo, režisavo, leido lietuviškus laikraščius, knygas, žurnalus. Ne vienerius metus J. Levinskas vadovavo Lietuvių sąjungos Derbio miesto skyriui. Šiame mieste pragyveno 32-ejus metus.
Atskirdę į Lietuvą, bučiavo žemę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Levinskai buvo pirmieji, 1990 metais nusamdę britų lėktuvą ir pilotus, ir į Vilnių atskridę su „British Airways“. Pono Juozo teigimu, nuo 1940 metų joks britų lėktuvas Lietuvoje nebuvo nusileidęs.
Tąkart surinko per 90 žmonių, norėjusių skristi į Lietuvą. Nusileidusius Lietuvoje, pasitiko televizija.
„Koks įspūdis? Bučiavome žemę“, — neslepia emigrantai.
J. Levinskui ši kelionė į Lietuvą buvo antroji: į gimtinę jam buvo pavykę atskristi dar sovietiniais laikais. Atsimena stipriai rizikavęs — vykęs su komunistų partijos nariais.
Iki šiol atsimena galėjusį liūdnai pasibaigti nuotykį Gedimino pilyje. Neapsižiūrėjęs, kad stovi pašaliniai žmonės, žvelgdamas į Tarybų Lietuvos vėliavą, J. Levinskas ištarė: „Aš tą prakeiktą “škurlį“ numesiu“.
Dabar Levinskai — dažni svečiai Lietuvoje, į gimtinę atvyksta bent kartą per metus.
Tik šiemet kelionė į Lietuvą buvo sudėtinga — teko skristi į Rygą: „Gėda Lietuvai! Tūkstantmečio šventė, o nėra tiesioginių skrydžių“, — stebisi lietuviai. Ir užsisvajoja — būtų puiku, jei lėktuvai leistųsi Zokniuose.
Šiauliai pasikeitę. Kai J. Levinskas pasitraukė, mieste tebuvo 36 tūkstančiai gyventojų. O į Lieporių kaimą tekdavo šešis kilometrus kulniuoti.
Giliai atmintyje įsirėžė Šiaulių „Kapitol“ kino teatras. Bet dar būdavo vaikas, tad niekas į vidų neįleisdavo.
„Galvodavau: kai paaugsiu, neišeisiu iš kino“, — juokiasi J. Levinskas, iki šiol išsaugojęs 1944 metų bilietą į kiną.
Karių antroji motina
Su žmona Bernadeta ponas Juozas susipažino Anglijoje. Moteris mokė lietuviškų šokių, buvo lietuvių sodybos vedėja.
„Jos vyras mirė, pagalvojau — reikia griebti“, — dabar juokiasi vyras. Moteris papildo: “Mano mama už nugaros sutarė“.
Lietuviai yra įsikūrę netoli Bordono karinės bazės. Turi savo restoraną, kurio personalas — lietuviškas.
Nors Anglijoje krizė jaučiama, restoranai užsidaro ir nedarbas auga, lietuviai šypsosi: jų verslo krizė nepalietė. Verslą gelbėja kariai.
„Mane pažįsta visa britų kariuomenė, — šypsosi ponia B. Levinskas. Ne tik pažįsta, bet ir antrąją mama vadina“.
Moteris juokiasi — prieš vestuves poną Juozą įspėjo turinti 2 tūkstančius vyrų. J. Levinskas nepavyduliauja, o džiaugiasi, kad kariai žmonos klauso. Užtenka jos vieno žodžio. Ponia Bernadeta net neabejoja — geriau turėti 100 kareivių, nei 20 civilių klientų.
Lietuvių restoranas, ko gero, vienintelė vieta Anglijoje, kur negalima keiktis. Pirmą kartą susikeikusiems leidžiama „išsipirkti“ — įmesti vieną svarą į “baudos“ dėžutę. Pinigai dar pagelbės susikeikus ir antrąjį kartą. Bet po trečiojo karto laukia griežta nuobauda: daugiau nei mėnesį “nusikaltėlis“ neįleidžiamas į restoraną. O kitur kariams nėra kur nueiti — tenka važiuoti mašina.
Ponas Juozas juokiasi, kad vienintelė išimtis, kai galima nusikeikti, yra futbolo varžybos.
Antradienio vakarais lietuvių restoranas, kuriame yra 85 vietos, būna perpildytas — vyksta karaokė vakaras. „Nedainuoja, o bliauna ožio balsais, — kvatojasi karaokės idėjos restorane sumanytojas ponas Juozas. — Bet verslą pakelia“.
Lietuviai savo klientams siūlo ir lietuviškų patiekalų. Paragavę šaltibarščių, vietiniai stebėjosi, jog sriuba šalta, ir siūlė ją pašildyti.
Lietuviški patiekalai garuoja ir ant šeimos pietų stalo. „O aš tik išgeriu — juokiasi ponas J. Levinskas. — Jei kas duotų lietuviško alaus Anglijoje, būtų kaip relikvija. Bet verslui Anglijoje lietuviškas alus netiktų — per stiprus“.
Kaip ponas Juozas medikams prisipažino išgeriąs aštuonis didelius bokalus alaus, daktaras jį pavadinęs „medicinos stebuklu“.
80-etis, paklaustas apie jaunatviškumo paslaptį, ponas Juozas vėl šypsosi: „Gal alus?“
PORA: Anglijoje gyvenantys Bernadeta ir Juozas Levinskai Lietuvoje ne tik minėjo trigubą sukaktį, bet ir intensyviai keliavo po Lietuvą.
MAMA: Bernadeta Levinskas juokiasi, kad ją britų kariuomenė vadina antrąja mama.
ARITMETIKA: „Penkios moterys, keturios katės, du šunys“, — skaičiais savo gyvenimą įvardija jumoro nestokojantis Juozas Levinskas.
Jono TAMULIO nuotr.