Naujausios
Jau 60 papuošalų
Lina Balčiūnienė veda į kūrybinę „virtuvę“, kur ant stalo išdėliotos medžiagos, įrankiai, praleidžiamos valandų valandos, nejaučiant laiko tėkmės, nes darbas įtraukia tarsi magnetas. Čia pat stiklo vitrinoje lentynėlėse išdėliotos kelios dešimtys pakabukų, segė ir auskarai. Iš viso ji suskaičiuoja jau 60 darbų. Kadangi šį pomėgį netikėtai atrado vos prieš pusmetį – tai tikrai gausi kūrybinė kraitė.
„Viskas prasidėjo nuo auskarų, kai iškrito vieno jų puošnioji dalis – elnio „perlu“ vadinamas dantis. Jie buvo mano vyro Mindaugo dovana, užsakyta bei specialiai pagaminta. Nusprendžiau pati pamėginti sutvarkyti. Ir pavyko tą dantuką grąžinti į vietą. O tada pamaniau: gi turiu daug elnių „perlų“, nes šiuos trofėjus iš medžioklės grįžęs vyras atiduoda. Dėjau juos į vieną vietą, visas maišelis prisikaupė. Tada pagalvojau, kad man reiktų pjaustytų elnių ragų apatinės dalies, dėl ypatingos išvaizdos vadinamosios „rožės“, riekelių, kurios galėtų būti pakabuko pagrindas, o dantų „perlus“ įkomponuočiau, kaip kokius akmenukus. Gavau daugiau nei tikėjausi, vyras parnešė visą dėžę pjaustytų ragų. Pirmiausia juos kelis kartus ploviau, džiovinau, tinkamai paruošiau“, – pasakoja moteris.
Antro tokio pat nerasi
Tada prasidėjo kūrybinis procesas. Lina šlifavo, šveitė, poliravo, graviravo, vėl šveitė iki blizgumo rago plokštelę, dildino, mažino elnio „perlą“, kol jis tiko pagal dydį. Mažas, subtilus pakabukas pačiai buvo mielas, gal kad daug darbo ir širdies įdėta. Po to sugalvojo vyrui staigmeną padaryti. Iš rago sukūrė segę, kurią papuošė juoda gaigalo plunksna, supakavo į specialią vardinę dėžutę ir padovanojo Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, dieną.
„Man jau anksčiau norėdavosi minimalistinių papuošalų. Kad ir paprasčiausio elnio danties, dailiai nušlifuoto ir pakabinto ant virvelės. Bet daug kas sakydavo, kad per mažas, sudėtinga išgręžti, suskils. Tačiau ko moteris nepadarys, jei labai nori? Taip ir aš, pritaikiau smulkiausią grąžtelį kaip adatą, ir netrukus jau turėjau paprastą ir kartu nepaprastą papuošalą. Nė vieno darbo nėra vienodo, net norėdamas taip pat nepadarysi, nes ir rago skersmuo, ir jo krašto grublėtumas skiriasi“, – teigia parodos autorė.
Moteris ragų papuošalus dekoruoja ne tik elnių „perlais“, bet ir kitomis medžiagomis iš gamtos, pavyzdžiui, samanomis, sėklomis, praėjusią žiemą netikėtai iššokusiomis iš išdžiūvusių, adventinį vainiką, kurį taip pat pati rišto, papuošusių pušų kankorėžių sėklomis. Dekorą ji užlieja epoksidine derva, naudodama pigmentą, blizgučius ir kitas priemones.
Reikia daug kruopštumo ir atidos
Šis kūrybinis darbas su elnių ragais, elnių bei šernų iltimis reikalauja daug kruopštumo ir atidos. Būna, neatsargiai prisilieti prie dar nespėjusios nudžiūti epoksidinės dervos lašo, ir jis tampa matinis, reikia vėl šveisti. Arba patenka dulkių, kurios visą grožį sugadina... Kartais neužtenka šlifavimo, blizginimo, tenka sustingusią dervą „išlupti“ ir lieti iš naujo. Bet kartu tai užsiėmimas, kuris priverčia pamiršti viską, net laiko tėkmę. Regis, nespėji apsižvalgyti, o jau praėjo kelios valandos.
Lina Balčiūnienė savo pomėgį planuoja paversti smulkiuoju verslu, artimiausiu metu ruošiasi įsigyti individualios veiklos pažymą, tada pradės veikti ir elektroninei prekybai skirta jau beveik paruošta interneto svetainė.
L. Balčiūnienė sako mėgstanti jaukumą kuriančias aplinkos detales, vertina savitumą, originalumą. Jai patinka ir muzika, pati groja iš klausos. Vaikystėje būdama pirmokė lankė muzikos mokyklos pianino klasę, bet nepatiko solfedis ir skaityti iš natų. Vėliau kelerius metus ėmė pamokas privačiai, tiesiog dėl savęs.
