Elenos ( Dainos) gyvenimo užrašai

LIE­TU­VOS ŠIMT­ME­ČIUI

Ele­nos ( Dai­nos) gy­ve­ni­mo už­ra­šai

Me­di­nės kur­pės, nu­dau­žan­čios ko­jų na­riu­kus. Tė­vai, pus­ny­je pra­mi­nan­tys ta­ką. Vai­kai, į kla­sę ei­nan­tys tik su ko­ji­nė­mis. Kur­pės, pa­lie­ka­mos už du­rų. Mo­ky­to­ja, mo­kan­ti ne tik skai­čiuo­ti, skai­ty­ti ir ra­šy­ti, bet ir man­da­gu­mo, ge­ro el­ge­sio vi­suo­me­nė­je.

Jau­ni­mo šo­kiai dar­ži­nė­je švie­čiant po­rai lik­tar­nų. Di­de­lė tė­vų tro­ba ir gro­jan­tis gramo­fo­nas. Iš­kū­ren­ta pir­tis ir vai­kus šok­ti mo­kan­ti ma­ma.

To­kius pri­si­mi­ni­mus į kny­gą su­dė­jo ne­se­niai de­vy­nias­de­šim­ties su­lau­ku­si už­ven­tiš­kė (Kel­mės raj.) Ele­na Zab­loc­ky­tė-Kar­čiaus­kie­nė-Kaz­laus­kie­nė.

Su­dė­jo vis­ką, ką ma­tė sa­vo aki­mis ir ką pa­ti pa­ty­rė: tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą, ru­sų ir vo­kie­čių oku­pa­ci­ją, par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės ir trem­ti­nės da­lią. Pri­dė­jo šim­tą trem­ti­nių dai­nų. Vi­so sa­vo gy­ve­ni­mo už­ra­šus po­nia Ele­na pa­va­di­no „Sla­py­var­dis Dai­na“.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­nueis už­marš­tin

„Lais­vėj gi­miau 1928 me­tais, džiau­giuo­si, kad lais­vėj ir mir­siu, Lie­tu­vos ka­puo­se pa­si­lai­do­siu“, – to­kie bu­vo pir­mie­ji par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės, ka­li­nės ir trem­ti­nės už­ven­tiš­kės Ele­nos Zab­loc­ky­tės – Kaz­laus­kie­nės žo­džiai, kai ją pa­kal­bi­no „Šiau­lių kraš­tas“.

Mo­te­ris džiau­gė­si vis­ko tu­rin­ti, vis­kuo ap­rū­pin­ta. Gy­dy­to­jas at­va­žiuo­ja į na­mus. Per Va­sa­rio 16-o­sios mi­nė­ji­mą su Lie­tu­vos šimt­me­čiu ir jos gy­ve­ni­mo de­vy­nias­de­šimt­me­čiu pa­svei­ki­no Už­ven­čio kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai.

Il­gą sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį po­nia Ele­na ra­šė kny­gą apie praei­tį. Dė­lio­jo pri­si­mi­ni­mus apie tar­pu­ka­ry­je pra­bė­gu­sią vai­kys­tę, par­ti­za­nų ry­ši­nin­kės dar­bą ir trem­ti­nės da­lią po­ka­ry­je.

Mo­ters ar­ti­mie­ji su­ra­do kny­gos re­dak­to­rių ir ma­ke­tuo­to­ją. Spau­dai pa­ruoš­tus gy­ve­ni­mo už­ra­šus rei­kė­jo tik iš­leis­ti. Sū­nus iš­va­žia­vo pa­dir­bė­ti į Nor­ve­gi­ją, kad su­kaup­tų lė­šų lei­dy­bai. De­ja, po­nios Ele­nos šei­mą už­klu­po ne­lai­mės. Ma­mą pa­rem­ti no­rė­jęs sū­nus mi­rė. Mi­rė dvi se­sers duk­ros.

Kny­ga taip ir li­ko neiš­leis­ta.Ta­čiau kuk­li že­mai­tė Ele­na ten­ki­na­si tuo, ką tu­ri: „Už­teks ir to­kios kny­gos. Svar­bu, kad vis­kas už­ra­šy­ta. Ne­nueis už­marš­tin. Kam bus įdo­mu, pa­skai­tys, kaip anuo­met jau­ni­mas ėjo į mir­tį. Gal anū­kai ir proa­nū­kiai ka­da nors taps tur­tin­gi. Tuo­met ba­by­tės kny­gą iš­leis.“

Min­tis į kny­gą su­gul­dy­ti skau­džius sa­vo iš­gy­ve­ni­mus ir ki­tų žmo­nių, ta­pu­sių oku­pa­ci­jos au­ko­mis, li­ki­mus Ele­nai ki­lo, kai jos pa­sa­ko­ji­mų su­si­do­mė­ję klau­sy­da­vo­si sū­nūs, mar­čios ir anū­kai. Jie ir paa­ki­no tuo­met jau aš­tun­tą de­šim­tį me­tų bai­gian­čią mo­te­rį „su­ra­šy­ti, ką tė­vams te­ko iš­gy­ven­ti.“

Atei­ties kar­toms liks ir po­nios Ele­nos su­rink­tos par­ti­za­nų dai­nos. Jų pri­ra­šiu­si pil­ną są­siu­vi­nį. Jau­nys­tė­je vi­sas mo­kė­jo at­min­ti­nai. „Man la­bai bran­gios tos dai­nos. Drau­gų ir drau­gių la­ge­riuo­se su­kur­tos“, — sa­ko Ele­na.

Vai­kys­tės džiaugs­mą iš­blaš­kė oku­pa­ci­ja

Ele­nos ma­ma An­ta­ni­na Šim­ku­tė bu­vo pir­mo­ji lie­tu­vė mo­ky­to­ja Uš­nė­nuo­se. Ji pa­gim­dė sep­ty­nis vai­kus. Ta­čiau užau­go tik pen­ki. Tė­vas dir­bo kal­viu. Pri­si­mi­ni­muo­se li­ko šeš­ta­die­niai, kai tė­vai iš­kū­ren­da­vo pir­tį ir pa­kvies­da­vo kai­my­nus. Įjung­da­vo gramo­fo­ną. Ma­ma mo­ky­da­vo vai­kus šok­ti. Kai­my­nai dai­nuo­da­vo. Tai bu­vo sma­giau­sios jos vai­kys­tės die­nos.

Nors į mo­kyk­lą te­ko ei­ti avint kur­pė­mis, į ku­rias pri­bir­da­vo snie­go, bet iš ar­ti­mų­jų pa­ty­rė la­bai daug mei­lės ir ši­lu­mos.

De­ja, pra­si­dė­jo oku­pa­ci­ja. Ele­na tuo me­tu bu­vo paaug­lė. Pri­si­me­na mi­tin­gus, iš ku­rių lie­tu­viai šai­py­da­vo­si. Bet bu­vo la­bai skau­džių mo­men­tų. Iš kai­mo gy­ven­to­jų ati­mi­nė­jo grū­dus, gy­vu­lius.

Tė­vas iš­ka­sė duo­bę. Į ją nu­lei­do me­di­nę dė­žę su grū­dais.

Kai tė­vai bu­vo iš­va­žia­vę į tur­gų, at­si­grū­do agen­tai su stri­bo­kais. Pra­dė­jo kra­ty­ti vi­sus kam­pus. Ra­do grū­dus. „Mes, pen­ki vai­kai, sto­vi­me ba­si ir žiū­ri­me, kaip mū­sų grū­dus ne­ša į ve­ži­mus. Vie­nas ru­sas no­rė­jo su­lai­ky­ti: „Pa­li­kit tiems vai­kams, juk ne­tu­rės ko ės­ti.“ Bet nie­kas jo ne­klau­sė“, – me­na po­nia Ele­na.

Dar bai­siau bu­vo, kai be ži­nios din­go jos pusb­ro­lis, lais­vo­je Lie­tu­vo­je dir­bęs tar­nau­to­ju, pa­skui – ir be­že­mis ku­me­tis tė­vo se­sers vy­ras. Areš­ta­vo kai­my­ną, po ke­lių die­nų nu­žu­dė.

Pas­kui pra­si­dė­jo ir trė­mi­mai. Trem­ti­nius paim­da­vo nak­tį. Ap­sup­da­vo jų so­dy­bas, kad ne­pa­bėg­tų. Pa­siim­ti leis­da­vo tik dra­bu­žių, mais­to ir in­dų. Bet kad sver­tų ne dau­giau kaip šim­tą ki­log­ra­mų. Ve­žė ne tik in­te­li­gen­tų ir pa­si­tu­rin­čių­jų šei­mas, pa­kliū­da­vo ir ne­tur­tin­gų žmo­nių.

Par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė Dai­na

Pa­si­bai­gus ka­rui, suak­ty­vė­jo pa­si­prie­ši­ni­mas oku­pan­tams. Kū­rė­si par­ti­za­nų bū­riai.

Ele­na Zab­loc­ky­tė, pri­si­den­gu­si Dai­nos sla­py­var­džiu, par­ti­za­nų ry­ši­nin­ke dir­bo nuo še­šio­li­kos me­tų. Ji ve­žio­da­vo par­ti­za­nams lei­di­nius ir laiš­kus pa­slė­pu­si dvi­ra­čio rė­muo­se.

Duk­rai pa­slėp­ti par­ti­za­nams skir­tą siun­tą pa­dė­da­vo tė­vas Vin­cen­tas Zab­loc­kis. Prie tė­vų na­mų bu­vo iš­kas­ti par­ti­za­nų bun­ke­riai. Ele­na daž­nai ne­šda­vo par­ti­za­nams val­gy­ti. Kar­tais tė­vai vy­rus pa­si­kvies­da­vo į tro­bą.

1949-ai­siais Ele­na iš­te­kė­jo už par­ti­za­nų ry­ši­nin­ko Ig­no Kar­čiaus­ko, ku­ris vež­da­vo ži­nias ir lei­di­nius į Tau­ra­gę, Že­mai­čio rink­ti­nei.

Jau­na­ve­džių lai­mė tru­ko vos tris mė­ne­sius. Ge­gu­žės pa­bai­go­je grį­žu­sius iš baž­ny­čios Kar­čiaus­kus areš­ta­vo. Vy­rą ap­klau­sė ir pa­lei­do, o Ele­ną lai­kė, kaip ji sa­ko, skle­pe. Rei­ka­la­vo pa­sa­ky­ti, kur yra par­ti­za­nų bun­ke­riai, klau­si­nė­jo, ar pa­žįs­ta par­ti­za­nus. Mu­šė laz­do­mis per gal­vą, per blauz­das ir nu­ga­rą, sa­kė at­gai­vin­sią jai at­min­tį. Pas­kui gra­žiuo­ju no­rė­jo įkal­bė­ti iš­duo­ti drau­gus. O Ele­nos gal­vo­je tuo­met su­ko­si vie­nin­te­lė min­tis, kad grei­čiau už­muš­tų ir ne­rei­kė­tų taip ken­tė­ti.

„Į ka­me­rą at­ve­dė drau­gę. Žiū­riu pa­si­da­žiu­si, šva­riai ap­si­ren­gu­si. Pa­bu­čia­vo ma­ne, sal­dai­nių da­vė, pa­sa­ko­jo, jog ji pa­puo­lu­si už par­ti­za­nus. Var­di­jo ma­no pa­žįs­ta­mus ir klau­sė, ar aš jų ne­pa­žįs­tu. Gy­niau­si, kad ne­pa­žįs­tu. Nak­tį jos ne­bū­da­vo. Sa­ky­da­vo, kad tar­do. Bet ry­tą grįž­da­vo sma­gi, par­si­neš­da­vo sal­dai­nių. Sa­ky­da­vo, jog vis­ką pri­si­pa­ži­no, to­dėl jos ne­mu­šė“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė.

Iš Kel­mės areš­tuo­tą­ją iš­ve­žė į Tau­ra­gės ka­lė­ji­mą. Ten ka­me­ro­je ka­lė­jo ke­tu­rios. Ka­li­nės ži­no­jo, jog bus ve­ža­mos į la­ge­rį. To­dėl psi­cho­lo­giš­kai ruo­šė­si ke­lio­nei.

La­ge­rio spyg­lių ar­ba­ta

„Atė­jo ta die­na. Pa­siė­mė­me ter­be­les su mais­tu, ke­lis dra­bu­žė­lius. Mus iš­va­rė iš ka­lė­ji­mo. Ap­su­po bū­rys ka­rei­vių. Nu­va­rė prie gelž­ke­lio, su­so­di­no ant bė­gių. Ten jau sė­dė­jo bū­re­lis vy­rų.

Lau­kia­me. Tik žiū­riu at­bė­ga ma­no Ig­nas. Sar­gy­bi­niai šau­kia: „Stok!“, o jis vis tiek bė­ga. Pri­puo­lė, ap­ka­bi­no: „Lai­ky­ki­mės, lau­ki­me vie­nas ki­to – vis tiek su­si­tik­si­me: ne­bus vi­są lai­ką taip kaip da­bar“. Sar­gy­bi­niai jį at­plė­šė nuo ma­nęs, nu­va­rė at­gal prie vy­rų. Vos spė­jo­me vie­nas ki­tam ran­ka pa­mo­juo­ti“, – su ap­mau­du pa­sa­ko­ja po­nia Ele­na.

Ją iš­ve­žė į In­tos la­ge­rį, vy­rą — į Ka­zachs­ta­ną. Ten jis dir­bo rū­dos ka­syk­lo­se.

Ele­na In­tos la­ge­ry­je taip pat ma­tė daug var­go. Kar­tu su ki­to­mis ka­li­nė­mis kir­viais kirs­da­vo įša­lą, kad bū­tų vie­tos pa­ma­tams sta­ty­boms. Tie­sė ge­le­žin­ke­lį. Tek­da­vo tam­py­ti sto­rus rąs­tus, ku­riuos su­ki­bu­sios ke­lios mo­te­rys kaip skruz­dė­lės ne­šda­vo.

Dra­bu­žiai ir vel­ti­niai su­šlap­da­vo. Pa­rė­jus iš dar­bo per nak­tį ne­spė­da­vo iš­džiū­ti. Tik ap­šil­da­vo. Nak­tį ba­ra­ke daž­nai bū­da­vo vyk­do­mos kra­tos. Per­var­gu­sios ka­li­nės bū­da­vo pa­ke­lia­mos iš mie­go, su­va­ro­mos į kam­pą, o sar­gy­bi­niai krės­da­vo ba­ra­ką.

Laiš­kų ne­bu­vo ga­li­ma ra­šy­ti. Kai ku­rios ka­li­nės, ve­da­mos per mies­tą, mes­da­vo ak­me­nu­ką, prie ku­rio bū­da­vo pri­tvir­tin­tas laiš­kas, ant gat­vės. Jei­gu jį ras­da­vo ge­ras žmo­gus, iš­siųs­da­vo, jei­gu blo­gas, pa­skųs­da­vo la­ge­rio vir­ši­nin­kams. Ka­li­nės bū­da­vo bau­džia­mos.

Net į tua­le­tą ir val­gyk­lą ves­da­vo pri­žiū­rė­to­jai, bū­ti­nai ri­kiuo­tė­je. Pus­ry­čiams duo­da­vo pu­šų ir eg­lių spyg­lių ar­ba­tos ir ku­ku­rū­zų duo­nos, ku­ri tuoj pat su­tru­pė­da­vo. Duo­nos įdė­da­vo ir pie­tums. Va­ka­rais duo­da­vo lėkš­tę skys­tos ko­pūs­tų ar­ba avi­ži­nių kruo­pų sriu­bos, kar­tais – ke­lis šaukš­tus ko­šės, la­bai re­tai gau­da­vo ga­ba­lė­lį žu­vies.

Vė­liau Ele­ną su ki­to­mis stip­res­nė­mis ka­li­nė­mis iš­ve­žė į Pe­čio­ros la­ge­rį. Ten te­ko kirs­ti miš­kus.

Še­še­rius me­tus Ele­na ir Ig­nas vie­nas apie ki­tą nie­ko ne­ži­no­jo. Tik po Sta­li­no mir­ties jai lei­do va­žiuo­ti į Ka­zachs­ta­ną, pas sa­vo vy­rą. Ten jau­na šei­ma su­si­lau­kė pir­mo­jo sū­naus. „Tuo me­tu gim­dė­me aš­tuo­nios ka­li­nės. Ir vi­sų kū­di­kiai mi­rė nuo krau­jo už­krė­ti­mo, — me­na Ele­na. – Ma­no vai­kas mer­dė­ja. Ant ke­lių at­si­klau­pu­si pra­šau dak­ta­rės, kad duo­tų vais­tų. O man at­šau­na: “Bus ma­žiau fa­šis­tų.“

50 me­tų lau­kė lais­vės

1956 me­tais Kar­čiaus­kai su­grį­žo į Lie­tu­vą. Ap­sis­to­jo Grau­ži­kuo­se, pas Ig­no ma­mą. Tu­rė­jo tik lo­vą su šiau­dų čiu­ži­niu, pa­gal­vę ir ant­klo­dę. Vė­liau šiek tiek pra­si­gy­ve­no. Ig­nas mo­kė­jo siū­ti, pa­skui ga­vo trak­to­ri­nin­ko dar­bo, dar vė­liau įsi­dar­bi­no me­lio­ra­ci­jo­je. Ele­na siu­vi­nė­da­vo pa­gal­vė­les ir ne­šda­vo į tur­gų par­duo­ti.

Pra­dė­jo sta­ty­tis na­mą ne­to­li Ele­nos gim­to­jo Dau­kin­tiš­kės kai­mo, Kra­žiuo­se. Bet dar­bas rū­dos ka­syk­lo­se at­si­lie­pė vy­ro svei­ka­tai. Ne­bai­gęs sta­ty­bos mi­rė. Ele­na li­ko vie­na su dviem vai­kais. Ir dar vy­ras iš ko­lū­kio bu­vo paė­męs pa­sko­lą sta­ty­boms. Pu­sę tos pa­sko­los Ele­na iš­lei­do lai­do­tu­vėms.

Naš­lė pra­šė ko­lū­kio pir­mi­nin­ko pa­gal­bos. Gal ko­lū­kis pa­baig­tų sta­ty­ti na­mą. Bet ga­vo tik kvie­ti­mą į teis­mą. Už pa­sko­lą kon­fis­ka­vo pra­dė­tą sta­ty­ti na­mą ir vi­sas dar ne­pa­nau­do­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas.

Te­ko kraus­ty­tis į Už­ven­tį ar­čiau gi­mi­nių. Čia ga­vo mel­žė­jos dar­bo, šio­kią to­kią pa­sto­gę.

Vė­liau su­si­tvar­kė ir as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą – iš­te­kė­jo už sa­vo jau­nys­tės drau­go par­ti­za­no Jur­gio Kaz­laus­ko, taip pat pa­ty­ru­sio ka­li­nio da­lią. Mo­ky­tas jos vy­ras ga­vo tik san­tech­ni­ko dar­bo.

Da­bar Ele­na vėl naš­lė. 1990 me­tais ji rea­bi­li­tuo­ta. 1997 – ai­siais pri­pa­žin­ta re­zis­ten­ci­jos da­ly­ve. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­ga ją ap­do­va­no­jo už nuo­pel­nus Lie­tu­vai.

Au­to­rės nuo­tr.

Ele­na Kaz­laus­kie­nė, Lie­tu­vai at­ga­vus lais­vę, pra­dė­jo už­ra­ši­nė­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mus.

Ele­na Kaz­laus­kie­nė kar­tais pa­var­to at­spaus­din­tą, su­ma­ke­tuo­tą ir pa­pras­tai lyg blok­no­tas įriš­tą sa­vo gy­ve­ni­mo kny­gą, ku­ri taip ir ne­nu­ke­lia­vo iki lei­dyk­los.

Neiš­leis­tos kny­gos vir­še­lis.

Į la­ge­rį Ele­nai ra­šy­tas tė­vo laiš­kas. Tu­rė­jo ra­šy­ti ru­siš­kai, kad bū­tų ga­li­ma cen­zū­ruo­ti.