Naujausios
Ekonominė krizė neturi virsti dvasine
Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas kapitonas Virginijus Veilentas sako, kad reikia išmokti džiaugtis tuo, ką turime. Nes jokia ekonominė krizė nesunaikins žmogiškumo, jautrumo. Tik reikia būti atsargiems — nuo ekonominės iki dvasinės krizės — tik vienas žingsnis. Prieš šventinis pokalbis — apie šventes ir mus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Reikia gerų darbų
— Popiežius šiemet per tradicinį susitikimą su maldininkais Vatikane sakė: „Ekonominė krizė sugrąžins Kalėdų šventėms paprastumą“. Kaip ekonominė krizė gali sugrąžinti Kalėdų džiaugsmą?
— Kalėdos — džiugi šventė ir, mes, kunigai, norime šį laiką išnaudoti tam, kad žmonės galėtų pasijusti dvasingesni, pakylėti šventės.
Politikai irgi stengiasi Kalėdas išnaudoti krizei įveikti. Pavyzdžiui, Italijos premjeras paragino italus krizės akivaizdoje netaupyti — leisti, pirkti, naudoti ir taip priversti pramonę suktis.
Bet Kalėdų esmė — ne vartojime. Kalėdos, ko gero, bus solidarume ir mokėjime pasidalinti.
Džiaugtis, kai visiems gera, kai visi laimingi — viena, o dabar gyvenimas mums parodo dideles problemas. Todėl reikia gerų darbų, kad žmonės vienas kitą matytų ir paremtų nelaimėje. Kad mokėtų pasidžiaugti tuo, ką turi.
Yra dalykų, neįvertinamų pinigais. Būtent Kalėdų dvasia ir ragina pasidžiaugti tuo, ką turi.
Dabar matome paniką, žmonių gąsdinimą — bus krizė, daug ko nebeturėsime, neteksime. O gal neteksime pertekliaus? Esminiai dalykai — žmogiškumas, jautrumas — nedingsta.
Manau, kad ekonominė krizė gali padėti surasti tuos paprastus dalykus. Pajusti džiaugsmą, paguodą, užuojautą. Duok Dieve, galbūt pasidarysime dėmesingesni vienas kitam.
Bet nuo ekonominės ubagystės iki dvasinės ubagystės yra vienas žingsnis. Kai žmogus nebeturi būtiniausių dalykų, jis gali juos prasimanyti ne visais gerais būdais. Bet, tikėkimės, mūsų krašte to nebus, ir mokėsime oriai pakelti materialinius sunkumus.
Proga pristabdyti tempą
— Rinka sukuria, reklama įsiūlo, žmogus nuperka, bet nesijaučia laimingas. Kodėl nelieka šventinės dvasios?
— Mūsų tėvai ir seneliai Advento, Gavėnios metu daug ko atsisakydavo. Tradiciniai patiekalai yra labai paprasti. Bet, kai žmonės mažai turėdavo, šventė atrodydavo įsimintina, ir buvo kažkas daugiau nei kasdienybė.
Dabar šventės nuo kasdienybės mažai besiskiria, bent — materialiniu požiūriu.
Reikia ieškoti dvasinės švenčių prasmės. O ne galvoti, kad Kalėdos — dovanų, akcijų metas. Dar būdavo tryliktas atlyginimas. Kalėdinis alus, kumpis ar salotos parduotuvėse. Ką salotos bendra turi su Kalėdomis?
Žmogui reikia daugiau nei vien turėti. Vaikystėje laukdavome Kalėdų ir dovanos po eglute. Laukimas, laikotarpis, skirtas pasiruošti, yra svarbesnis už patį įvykį. O atėjęs šventės momentas — labai trumpas. Lieka tai, kam ruošeisi, įgijai patirties, išmokai naujo.
— Ko galime išmokti Kalėdų laikotarpiu?
— Kūčių vakarienė — visos šeimos susirinkimas prie vieno stalo. Dabartiniame gyvenime, kai nelabai yra kada sustoti ir nuoširdžiau pasišnekėti, Kalėdos gali būti proga pristabdyti tempą ir daugiau dėmesio skirti artimiausiais žmonėmis.
Pasikalbėjęs gali nustebti, kad šalia yra žmogus su siekiais, svajonėmis, kurių kasdienybėje nepastebėjai. Ir tam jokios ekonominės krizės įtakos neturi. Ją tik dabar akcentuojame, o kad yra dvasinė krizė, mes jau seniai supratome. Giliau pasikapstę, galbūt surastume, kad ekonominė krizė — dvasinės krizės padarinys.
Kai būsime turtingi dvasioje, kitaip vertinsime ir materialines vertybes. Kai nėra dvasios, žmogus pasidaro kaip taupyklė.
Mes norime viską turėti rytoj, o dar geriau — šiandien po pietų. Bet sveika sustoti ir pažiūrėti iš šalies, kaip gyveni.
Būti laimingam — šiandien
— Buvote misijoje Afganistane. Matėte kitą kultūrą, kitą gyvenimą. Kokios patirties pasisėmėte?
— Afganistane atsisijoja daug dalykų. Atrodo, esame pasaulio centras, ir kitaip negali būti. Bėgame, skubame, stengiamės, siekiame. Šiandienos žmogus planuoja — dirbs daug, o kai užsidirbs pinigų, nusipirks namą. Arba galės sau daugiau leisti, kai užaugs vaikai. Ir taip gyvena avansu.
Paskui pamato, kad gyvenimas praėjo, o tarsi — negyventa. Geriau pasidžiaugti: vaikai paaugo ir su jais kur nors nueisiu ne rytoj, o šiandien. Šiandien pasiimsiu seniai skaitytą gerą knygą. Šiandien išsaugosiu dvasinę pusiausvyrą ir nelėksiu, kaip akis išdegęs, kad po 20 metų būčiau laimingas.
Afganistano kalendoriuje dabar — XIV amžius. Kiek teko bendrauti su vietiniais — jie džiaugiasi šiandiena. Kad gyvena. Kad turi duonos kąsnį. Ir šiandien yra laimingi.
— Esate ne tik kunigas, bet ir lakūnas. Ar lieka laiko pakilti į orą?
— Labai seniai kilau — bus prabėgusios kelios savaitės (juokiasi). Skraidau ir karinėse oro pajėgose, ir aviaklube su orlaiviais An-2, L-410, kartais — sklandytuvu. Turime tradiciją — pirmąją Naujųjų metų dieną pakilti į dangų. Visada stengiuosi prisijungti. Nors, kaip kapelionas, negalėčiau laikytis prietarų, bet sakoma: jei pirmąją Naujųjų metų dieną paskraidysi, visi metai bus gražūs, ir daug laiko praleisi danguje.
O aš visada norėjau į dangų. Juokauju, kad aerodromas irgi yra šventa vieta, nes iš čia kylama į dangų. Pakilęs tiek šlamšto palieki ant žemės! Danguje gyvenimą pamatai kažkaip kitaip.
— Ko palinkėtumėte „Šiaulių krašto“ skaitytojams?
— Smagu, kad turiu galimybę pasveikinti tuos, virš kurių galvų dažnai skraidau.
Linkiu, kad šios šventės atneštų trupinėlį laimės į mūsų dvasinį aruodą, kad mes galėtume, reikalui esant, dalintis su kitais dvasinėmis vertybėmis ir patys mokėti džiaugtis tuo, ką turime.
LINKĖJIMAS: „Svarbu kasdienybėje pastebėti kitą žmogų, pajusti Dievo artumą ir juo pasidalinti. Kartais gali gauti daug dovanų ir nebūti laimingas. Mokėkime pasidžiaugti dvasinėmis vertybėmis“, — linki KOP kapelionas kapitonas Virginijus Veilentas.
SKRYDIS: Virginijus Veilentas — patyręs lakūnas. Kapelionas juokiasi — smagu Kalėdų proga sveikinti tuos, virš kurių dažnai skraido.
Jono TAMULIO nuotr.