Egipto kontrastai: prabanga ir skurdas

Egip­to kont­ras­tai: pra­ban­ga ir skur­das

Tvar­kin­gi, be šiukš­le­lės, iš­va­ly­tų mau­dyk­lų pa­plū­di­miai. Ne­mo­ka­mi minkš­ti gul­tai su kas­dien kei­čia­mais rankš­luos­čiais. Ne­ri­bo­ja­mas mais­tas poil­siau­to­jams ir ne­mo­ka­mi al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai. Iš­tai­gin­gi įdo­mios ar­chi­tek­tū­ros vieš­bu­čiai.

Ir – ne­di­de­lių mies­te­lių gy­ven­to­jų skur­das. Šiukš­ly­nai gat­vė­je. Ša­lia jų pre­kys­ta­liai su vai­siais ir dar­žo­vė­mis. Pur­vi­nos krau­tu­vė­lės. Ša­lia gy­ve­na­mų­jų mies­to na­mų skur­džią žo­lę rupš­no­jan­tys asi­liu­kai ir ark­liu­kai – egip­tie­čių trans­por­to prie­mo­nė ir vers­lo įran­kis. Sta­tyb­vie­tė­je par­klu­pęs ir kak­tą į že­mę įrė­męs be­si­mel­džian­tis žmo­gus. Ant­rą va­lan­dą nak­ties ver­dan­tis mies­to gy­ve­ni­mas. To­kie kont­ras­tai iš­li­ko at­min­ty­je po ke­lio­nės į Egip­tą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Anks­ty­vos su­te­mos

Pus­penk­tos va­lan­dos iš­ka­bė­ju­sios ore tarp Ber­ly­no ir Egip­to nu­si­lei­džia­me Hurg­a­do­je. Oro uos­te nu­si­per­ka­me 30 eu­rų kai­nuo­jan­čias vi­zas. Pas­kui pra­si­de­da pa­sų, ba­ga­žo ir pa­čių poil­siau­to­jų kont­ro­lė. Jų at­skri­do ke­li šim­tai. Ten­ka pa­lauk­ti ei­lu­tė­se. Pa­tik­ra – ga­na griež­ta. Mo­te­ris apieš­ko oro uos­te dir­ban­ti mo­te­ris, vy­rus – vy­ras. Vy­rai ir mo­te­rys pa­tik­rai pri­va­lo sto­tis į skir­tin­gas ei­les. Prieš pa­tik­rą nu­siau­ti ba­tus.

Pa­ga­liau at­gau­na­me ba­ga­žą. Išė­jus iš oro uos­to, tvos­kia 41 laips­nio karš­tis. Kuo grei­čiau­siai ropš­čia­mės į fir­mos, iš ku­rios pir­ko­me ke­lia­la­pius, au­to­bu­są su kon­di­cio­nie­riais.

Iki vieš­bu­čio – 12 ki­lo­met­rų. Net­run­ka­me at­si­dur­ti prie jo var­tų. Pas­lau­gūs re­gist­ra­tū­ros dar­buo­to­jai stve­ria mū­sų ba­ga­žą, krau­na į mi­ni sunk­ve­ži­miu­ką ir ga­be­na į na­me­lį. Mums už­de­da rau­do­nas plast­ma­si­nes apy­ran­kes, reiš­kian­čias, jog ga­li­me ne­mo­ka­mai nau­do­tis vi­sais vieš­bu­čio siū­lo­mais pri­va­lu­mais, ir siun­čia į res­to­ra­ną – dar spė­si­me pa­pie­tau­ti.

Res­to­ra­ne – dvi sa­lės. Bu­dė­to­jai mus nu­krei­pia į už­sie­nie­čių sa­lę. Ki­to­je pie­tau­ja ara­bų poil­siau­to­jai. Eu­ro­pie­čių mo­te­rų šor­tai ir di­de­lės iš­kirp­tės ne­tu­ri trik­dy­ti ara­bų. Be to, ir mu­sul­mo­nų vir­tu­vė ski­ria­si.

Ke­tu­rių žvaigž­du­čių vieš­bu­čio res­to­ra­ne kiek trūks­ta šva­ros, šo­ki­ruo­ja ant sta­lų pa­klo­tos ap­glam­žy­tos ser­ve­tė­lės. Vi­sas per­so­na­las – tik vy­rai. Gal to­dėl sto­ko­ja­ma kruopš­tu­mo.

Ta­čiau mais­to pa­kan­ka. Yra ir sriu­bos, ir mė­sos, ir troš­ki­nių. De­ser­tui – ke­lių rū­šių py­ra­gai­čių, ka­vos ir vai­sių.

Ne­kant­rau­ja­me nu­bėg­ti prie jū­ros. Bet pir­miau­sia tu­ri­me už­suk­ti į na­me­lį pa­si­ruoš­ti mau­dy­nėms. Vi­sas vieš­bu­tis su­si­de­da iš at­ski­rų dvi­vie­čių mū­ro na­me­lių. Kie­me ne­di­de­lė te­ra­sa su lau­ko bal­dais, rū­bų džio­vyk­lė. Vi­du­je – lo­vos, erd­vi spin­ta, jau­ki sve­tai­nė, šal­dy­tu­vas, te­le­vi­zo­rius, di­de­lis veid­ro­dis su stal­čiais. Vo­nios kam­ba­rys. Pa­si­rū­pin­ta plau­kų džio­vin­tu­vu.

Mū­sų na­me­lis vi­sai ant jū­ros kran­to. Paei­ni ke­lis žings­nius, nu­si­lei­di laip­tais ir – pa­plū­di­mys.

Vieš­bu­čiui pri­klau­so di­de­lis pa­jū­rio plo­tas, to­dėl nė­ra kam­ša­ties. Kiek­vie­nam poil­siau­to­jui pri­klau­so ne­mo­ka­mas minkš­tas gul­tas. Pa­tei­kia­me re­gist­ra­tū­ro­je gau­tas kor­te­les, gau­na­me šva­rius rankš­luos­čius, ku­riuos pa­si­tie­si­me ant gul­tų.

Rau­do­no­sios jū­ros van­duo – per­ma­to­mas, at­ro­do ty­ras lyg kriš­to­las. Drus­kų gau­sa ke­lia į vir­šų. Be­veik ne­rei­kia jo­kių pa­stan­gų, kad plauk­tum. Iš vir­šaus, kol sė­dė­jo­me lėk­tu­ve, van­duo at­ro­dė nu­spal­vin­tas ro­ži­niais šuo­rais.

Mau­dyk­la ap­tver­ta iki tos vie­tos, kur gy­lis sie­kia šiek tiek virš gal­vos. Pap­lū­di­mio smė­lis – šva­rus, bet karš­tas. Ba­so­mis neį­ma­no­ma ei­ti. Už­tat jū­ros van­duo – pa­sa­kiš­kas. Šil­tas, ga­li mirk­ti ke­lias va­lan­das.

Po ke­lių die­nų pa­plū­di­my­je su­tik­ta kau­nie­tė gy­dy­to­ja pa­sa­ko­jo, jog čia poil­siau­ja sep­ty­ne­ri me­tai iš ei­lės, nes Rau­do­no­sios jū­ros van­de­ny­je – vi­sos Men­de­le­je­vo len­te­lės ele­men­tai. Bū­ti­nai rei­kia pa­mirk­ti bent 45 mi­nu­tes ir po mau­dy­nių tiek pat lai­ko ne­nu­sip­lau­ti drus­kų.

Vie­nin­te­lis trū­ku­mas, kad jau šeš­tą va­lan­dą į pa­jū­rį stai­ga atei­na su­te­ma. Bet la­bai anks­ti auš­ta. De­vin­tą va­lan­dą ry­to jau tvos­kia di­džiu­lis karš­tis. Tai­gi, sau­lės vo­nio­mis ga­li­ma le­pin­tis vos pa­val­gius pus­ry­čius. Ta­čiau oras gai­ves­nis po pie­tų.

90 pro­cen­tų varg­šų

Se­no­jo pa­sau­lio is­to­ri­jos lop­šiu lai­ko­mas Egip­tas ži­no­mas tre­čia­ja­me am­žiu­je prieš mū­sų erą kles­tė­ju­sia ci­vi­li­za­ci­ja, iki šiol di­džiuo­ja­si pa­sku­ti­nio­sios fa­rao­nės Kleo­pat­ros gro­žiu, įspū­din­ga ša­lies is­to­ri­ja, gy­dan­čia Rau­do­ną­ja jū­ra, pi­ra­mi­dė­mis, dy­ku­mos sa­fa­riais, gro­žio pro­ce­dū­ro­mis, egip­tie­tiš­kais ma­sa­žais ir ki­tais tu­ris­tams bei poil­siau­to­jams tei­kia­mais ma­lo­nu­mais.

Maž­daug taip šią Šiau­rės Ry­tų Af­ri­kos ša­lį įsi­vaiz­duo­ja čia poil­siau­ti skren­dan­tys tu­ris­tai.

Pa­na­šius vaiz­di­nius gal­vo­se pie­šė­me ir mes, kai di­džiu­lis Tur­ki­jos avia­li­ni­jų lai­ne­ris pa­ki­lo į dan­gų iš Ber­ly­no oro uos­to.

Bu­vo rug­sė­jo 11–oji. Die­na, žy­min­ti te­ro­ris­tų iš­puo­lį Niu­jor­ke. Baugš­tūs vo­kie­čiai pa­sta­ruo­ju me­tu ap­skri­tai ven­gia skris­ti į Tur­ki­ją ir Egip­tą. Jų nuo­mo­ne, ten ne­sau­gu. O ką be­kal­bė­ti apie rug­sė­jo 11-ąją! To­dėl tai die­nai ke­lia­la­piai į Hurg­ha­dą bu­vo ypač pi­gūs. Lie­tu­vo­je to­kių nei su nuo­lai­do­mis, nei su pa­sku­ti­ne mi­nu­te tik­rai ne­ra­si.

Bet egip­tie­čiams, ma­tyt, ir pust­re­čio šim­to eu­rų už skry­dį bei sa­vai­tę poil­sio yra di­de­li pi­ni­gai. Kaip įsi­ti­ki­no­me vė­liau, vieš­bu­čių per­so­na­lui ir vie­nas eu­ras ar­bat­pi­ni­gių tei­kia daug džiaugs­mo. Per 80 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų tu­rin­ti ša­lis ne vi­suo­met yra pa­ža­dė­to­ji že­mė pa­tiems egip­tie­čiams.

Pa­vyz­džiui, kam­ba­rių tvar­ky­to­jo vy­ro, ke­tu­rių vai­kų tė­vo, at­ly­gi­ni­mas sie­kia vos 50 eu­rų per mė­ne­sį. Jei­gu ti­kė­ti gi­dų žo­džiais, mo­ky­to­jas už­dir­ba apie 75 eu­rus. Sta­ty­bi­nin­kui mo­ka­mi 5 eu­rai už dar­bo die­ną, in­ži­nie­riui, dir­ban­čiam to­se pa­čio­se sta­ty­bo­se, – 12 eu­rų už die­ną. Tie­sa, čia la­bai pi­gūs de­ga­lai, 10 fun­tų ar­ba pu­sė eu­ro už lit­rą. Ta­čiau au­to­mo­bi­lis kai­nuo­ja apie ke­tu­ri šim­tai tūks­tan­čių fun­tų. Gat­vė­se dau­gy­bė se­nų, ap­rū­di­ju­sių ir ap­lam­dy­tų „ži­gu­lių“. Tik vie­nas ki­tas nau­jes­nis au­to­mo­bi­lis.

Aiš­ku, čia pi­ges­nis mais­tas, už eu­rą ga­li­ma nu­si­pirk­ti ke­tu­ris bu­te­liu­kus gai­vių­jų gė­ri­mų. Pi­gūs vai­siai, pi­ges­ni dra­bu­žiai, ypač egip­tie­tiš­ka teks­ti­lė.

Neb­ran­gus ir ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas bei jo nuo­ma. Bu­to nuo­ma, atsižvelgiant į jo dy­dį ir ki­tus pri­va­lu­mus Hurg­a­do­je kai­nuo­ja nuo 30 iki 100 eu­rų. Ne­di­de­lį bu­tą kai­me­ly­je prie jū­ros ga­li­ma nu­pirk­ti už 10 – 15 tūks­tan­čių eu­rų.

Pa­na­šios kai­nos ir pa­čio­je Hurg­a­do­je. Be­je, čia gy­ve­na la­bai daug ru­sų tau­ty­bės žmo­nių. Jie su vie­tos gy­ven­to­jais su­kū­rę miš­rias šei­mas ar­ba įkū­rę čia sa­vo vers­lą. Daug par­duo­tu­vių ru­siš­kais pa­va­di­ni­mais. 47 pro­cen­tai Hurg­a­dos gy­ven­to­jų – or­to­dok­sai. Pa­na­šus pro­cen­tas ir mu­sul­mo­nų. Li­ku­si da­lis gy­ven­to­jų – ki­tų ti­kė­ji­mų.

Po Hurg­a­dą mus ve­džio­jęs gi­das tvir­ti­no, jog Egip­te la­bai di­de­lė so­cia­li­nė at­skir­tis ir aukš­tas skur­do ly­gis. Čia gy­ve­na 5 pro­cen­tai tur­tuo­lių, 5 pro­cen­tai vi­du­ti­nės kla­sės at­sto­vų ir 90 pro­cen­tų skur­džių. 10 pro­cen­tų šei­mų neiš­ga­li vai­kų leis­ti į mo­kyk­lą. Jie au­ga be­raš­čiai.

Šei­moms ma­te­ria­liai sun­ku dar ir to­dėl, kad tik re­ta mo­te­ris dir­ba. „Ne­te­kė­ju­si ma­no se­suo pri­va­lo gy­ven­ti kai­me su tė­vais, – pa­sa­ko­jo gi­das. – Jei­gu pra­dė­tų kur nors va­ži­nė­ti į dar­bą, bū­tų ne­pa­do­ru. Nie­kas ne­sup­ras­tų. Ji tu­ri lauk­ti, kol ją ves koks nors vy­ras. Tuo­met ga­lė­tų dirb­ti to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je kaip ir vy­ras.“

Be­je, Hurg­a­dos oro uos­te ke­lei­vių ba­ga­žą prii­mi­nė­jo ke­le­tas jau­nų mo­te­rų. Spren­džiant iš gal­vos ap­dan­ga­lų, jos mu­sul­mo­nės. Grei­čiau­siai oro uos­te dir­ba ir jų vy­rai.

Žiū­rint į su vi­som il­gom sa­vo „to­gom“ ir ska­rom į jū­rą krin­tan­čias egip­tie­tes da­rė­si jų gai­la. Ta­čiau gi­das ti­ki­no, jog jų mo­te­rys iš tie­sų yra ka­ra­lie­nės, ku­rias tu­ri tei­sę ma­ty­ti tik vy­ras. Na­muo­se jos ne­ne­šio­ja jo­kių ap­dan­ga­lų. Daž­na yra iš­lai­ko­ma vy­ro.

„Ne­se­niai iši­ro ma­no san­ty­kiai su mer­gi­na. Pri­va­lė­da­vau da­ry­ti ne tik tai, ką ji sa­ko, bet ir tai, ką ji gal­vo­ja. Iš­sis­ky­rėm, nes ne vi­suo­met ga­lė­da­vau nu­ma­ny­ti, ką ji gal­vo­ja“, – sa­vo tau­tie­tes api­bū­di­no gi­das.

Tu­ris­tai – auk­so gys­la

Ka­dan­gi dau­giau­sia pa­ja­mų Hurg­a­do­je įsi­kū­rę egip­tie­čiai gau­na iš tu­riz­mo, jiems la­bai svar­bu, kad dau­giau poil­siau­to­jų at­vyk­tų iš tur­tin­gų ša­lių. La­biau­siai jie lau­kia vo­kie­čių, nes jie šia­me sek­to­riu­je dir­ban­čius egip­tie­čius le­pi­na di­des­niais ar­bat­pi­ni­giais ir per­ka dau­giau pa­slau­gų. Pas­ta­ruo­ju me­tu su­men­kęs poil­siau­to­jų srau­tas iš Vo­kie­ti­jos ver­čia tu­riz­mo sek­to­rių su­kti gal­vą, kaip su­si­grą­žin­ti tu­ris­tus.

Vo­kie­čiams jie ro­do ypa­tin­gą dė­me­sį. Eks­kur­si­jo­se vo­kie­čių gru­pės ati­duo­da­mos pri­va­tiems gi­dams, ku­rie ne­ria­si iš kai­lio, kad tik įtik­tų.

Vie­ną va­ka­rą va­dy­bi­nin­kas mū­sų vo­kie­čių gru­pę as­me­niš­kai pa­kvie­tė į kok­tei­lių va­ka­rė­lį vie­na­me vieš­bu­čio ba­rų. Vieš­bu­čio per­so­na­las sve­čius su­ti­ko prie ba­lio­nais iš­puoš­tų ba­ro laip­tų. Ba­ras bu­vo nu­klo­tas ro­žių žied­la­piais, sve­čiai vai­ši­no­si kok­tei­liais.

Vieš­bu­čio va­dy­bi­nin­kas ėjo prie kiek­vie­no sta­liu­ko ir klau­sė, kaip se­ka­si il­sė­tis, ar ne­ky­la ko­kių pro­ble­mų, ką rei­kė­tų tai­sy­ti ir ge­rin­ti.

Eks­kur­si­jos į Hurg­a­dą or­ga­ni­za­to­rius le­pi­no iš­tai­gin­gais pie­tu­mis žu­vies res­to­ra­ne. Val­gė­me aust­rių sriu­bą, ant­ro­jo pa­tie­ka­lo lėkš­tė­se pui­ka­vo­si po­ra vė­žių, po­ra kra­bų, kal­ma­rai ir įpras­tos kep­tos žu­vies ga­ba­las.

Ta­čiau tuo pa­čiu vo­kie­čių tu­ris­tus sten­gia­si iš­nau­do­ti smul­kie­ji vie­tos vers­li­nin­kai. Iš­gir­dę, jog su per­so­na­lu kal­ba­me vo­kiš­kai, jie įžū­liai siū­lo sa­vo pa­slau­gas tie­siog pa­plū­di­my­je. Kas pa­jo­di­nė­ti čia pat ant jū­ros kran­to ve­džio­ja­mu kup­ra­nu­ga­riu, kas pa­si­mė­gau­ti egip­tie­tiš­ku ma­sa­žu, kas pa­si­da­ry­ti ma­ni­kiū­rą ar pe­di­kiū­rą, kas į sa­vo par­duo­tu­vė­lę, ku­rio­je ne­nu­ro­dy­tos nė vie­nos pre­kės kai­nos. Kas, pa­ro­dęs ei­li­nį man­da­gu­mo ges­tą, jau rei­ka­lau­ja ar­bat­pi­ni­gių.

Jie de­monst­ruo­ja mi­ni­ma­lias vi­sų kal­bų ži­nias. Ta­čiau leng­viau­sia su­si­šne­kė­ti ang­liš­kai, vo­kiš­kai ir ru­siš­kai.

Au­to­rės nuo­tr.

Prie pi­ra­mi­džių smul­kūs vers­li­nin­kai pre­kiau­ja pi­giais su­ve­ny­rais.

Dau­giau­sia tu­ris­tų trau­kia į Gi­zos mies­tą, prie Egip­to pi­ra­mi­džių, kur yra ir Sfink­so – bū­ty­bės liū­to kū­nu ir žmo­gaus gal­va – sta­tu­la.

No­rint pa­da­ry­ti nuo­trau­ką, ku­rio­je ma­to­si še­šios pi­ra­mi­dės, ten­ka nu­jo­ti kup­ra­nu­ga­riu kiek to­liau į dy­ku­mą.

Rau­do­no­ji jū­ra gy­do ir tei­kia ma­lo­nu­mą.

Nu­vy­kus į Kai­rą tu­ris­tams siū­lo­ma 45 mi­nu­tes pa­plau­kio­ti Ni­lu, ku­rio pa­kran­tė­se ma­to­si įspū­din­gi pa­sta­tai.

Vieš­bu­čio kam­ba­riai – tai dvi­vie­čiai na­me­liai su te­ra­so­mis.

Gi­zos mies­te va­de­lio­to­jai su sa­vo ark­liu­kais grįž­ta iš dar­bo prie pi­ra­mi­džių, kur už 10 eu­rų ve­žio­ja tu­ris­tus.

Jo­di­nė­ji­mas kup­ra­nu­ga­riais – vie­na iš mėgs­ta­miau­sių tu­ris­tų pra­mo­gų.

Vai­sių pa­si­rin­ki­mas – di­de­lis. Ki­log­ra­mas ne­kai­nuo­ja nė pu­sės eu­ro.