Naujausios
Seifo nuotykiai
Idėja lietuvišką drėgmę savaitei iškeisti į afrikietišką šilumą gimė, taip sakant, vienu mostu. Viena kita valanda paieškų, ir beveik „paskutinės minutės“ kelialapis į Šarm el Šeichą jau elektroniniame pašte.
Tie, kurie čia lankėsi ne kartą, atmintinai žino, kad Šarm el Šeiche, skirtingai negu lankantis kitame lietuvių itin mėgstamame Egipto regione Hurgadoje, oficialiai keliasdešimt eurų kainuojančios turistinės vizos nereikalingos. O, bet, tačiau! Vos išlipę iš lėktuvo pirmiausia susitinkame su neaiškią misiją atliekančiais tipais, patyliukais, bet primygtinai besisiūlančiais „už penkis dolerius žmogui“ užpildyti privalomąsias svečio korteles.
Krūva į Egiptą besigrūdančių turistų – krūva penkių dolerių banknotų! Sistema tokia: paduodi savo pasą ir jau po minutės ar kelių atgauni jį kartu su užpildytu lapeliu, kuriame, paskaitome, įrašytas vardas, pavardė (ironiška, bet su šiurkščia klaida), paso numeris ir data. Egiptietiška penkių dolerių vertės paslauga atlikta.
Maždaug aštuoni kilometrai nuo Šarm el Šeicho ant Raudonosios jūros kranto įsikūręs viešbutis „Sharm grand plaza resort“ ne šiaip sau viešbutis, o visų penkių žvaigždžių. Tiesa, penkios žvaigždės egiptietiškai pas mus greičiausiai būtų perskaičiuotos daugių daugiausia į kokias tris, kur truputis netvarkos vonios kambaryje ir dar visokių „trupučių“ numerio kambaryje, tiesiog savaime suprantama. Tačiau čia – Egiptas!
Mus palydėjęs egiptietis paslaugiai blyksi juodomis akimis – už lagaminų pristatymą į mūsų „karalystę“ jam priklauso doleris ar net du. Patenkintas padėkoja ir kaip „bonusą“ parodo, kaip derėtų pasinaudoti numerio seifu.
Seifas būtų kaip seifas – su programuojamu kodu ir net skleidžiantis pypsintį garsą. Akylai apžiūriu vertingiausius mūsų daiktus visą savaitę saugosiančią „dėžutę“, per neatsargumą kilsteliu lentyną, ant kurios ji prisukta. Ir, o Dievai! – lentyna lengvai išsikelia su visu seifu, taigi, tikėtina, ir su mūsų piniginėmis, dokumentais, dar kažkuo. Gal paslaugusis patarnautojas užmiršo pasakyti, jog seifas yra mobilus!
Negana to. Greitai paaiškėja, kad mūsų užprogramuotas labai slaptas kodas seifo durų neatveria. Trys nesėkmingi bandymai ir dėželė praneša apie bandymų limitų pabaigą. Jums kada nors teko patirti jausmą, kad tai, kas brangiausia, tiesiog išnyko? Tą sekundę aš tai patyriau!
Vilties suteikė seifų meistras. Spaudė, maigė, purtė, net atsuktuvą užkišo, seifas – nė iš vietos. Įsismarkavęs net veido spalvą ėmė keisti nuo tamsios iki beveik juodos – seifas vis tiek nepasidavė. Galiausiai čiupo spintos lentyną, iškėlė ją, ir apvertęs ėmė knebinėti seifo apačią – kelias minutes „pakutenta“ brangenybių dėžutė atsivėrė. Už gerą darbą meistro kišenėje nuskendo 10 dolerių.
Ten, kur jūra iki kelių
Mėgstantiems labai karštą, tiesiog iš kojų verčiančią saulę važiuoti į Egiptą gruodžio ar sausio mėnesiais greičiausiai neapsimoka. 20–24 laipsniai šilumos – maždaug tokia šio laikotarpio temperatūra su kai kuriomis dienomis labai gūsingu vėju. Taip yra bent jau Šarm el Šeicho Nabq Bay rajone.
Vis dėlto reikėtų žiūrėti iš kitos, gruodžio orų Lietuvoje, perspektyvos. Taip galvojant, egiptietiška saulė, jūra ir smėlis akimirksniu įgyja didelių malonumų atspalvį.
Raudonosios jūros pakrantė, prie kurios įsikūręs mūsų viešbutis, visai greta koralinio rifo. Taigi nieko keisto, kad, nors vanduo skaidrus lyg krištolas, basas kojas nuo aštrių atbrailų, po kuriomis slepiasi smulkūs jūros gyviai, bei visokių jūrinių moliuskų kiautų, būtina apsaugoti vandens batais.
„Mums jūra iki kelių!“– grupės „Bavarija“ atliekamos žinomos lietuviškos dainos žodžiai čia netinka, nes, norint nubristi iki kelių, į jūrą tektų paėjėti gal net kokius 30 ar 40 metrų.
Krantą prižiūrintis egiptietis, išpūtęs žandus, raudonu švilpuku nuo kranto švilpia kiekvienam nepaklusniam poilsiautojui ir mojuoja grįžti į krantą – tolėliau nuo kranto Raudonoji jūra esanti nesaugi. Jis yra atsakingas.
Viešbutyje gausu rusakalbių turistų. Dėl karo Ukrainoje įtampos kai kurios šalys apribojo rusų turistavimą, tad didžiuma suplūdo į jiems atvertus vartus palikusį Egiptą.
Prie gretimo staliuko puotauja penkios rusų kalba postringaujančios damos. Jų tik penkios, o didžiulis stalas nukrautas taip, lyg vaišintųsi mažiausiai dvylika žmonių, nekalbant apie sklidinas taures. Moteriškės (sužinome, atvykusios iš Kazanės) smagios ir įraudusios kaip uogos, pasikeisdamos bando koketuoti prieš jas aptarnaujantį dailų ir drauge labai paslaugų restorano padavėją.
Tą patį vakarą dvi mums jau pažįstamos kazanietės, ganėtinai vulgariai atkartodamos seksualiuosius popmuzikos ikonos Maiklo Jacksono judesius, dalyvavo viešbučio karalienės rinkimuose.
Linksmintis mokame ir mes. Tam reikalui viename iš viešbučio barų mandagiai prašome bent vienos lietuviškos dainos. Tačiau greitai sulaukiame atsakymo: „Deja, pradingo internetas...“
Greta besilinksminanti rusų kompanija irgi prašo, tik, savaime suprantama, rusiškų dainų, o mums smalsu, ar jiems internetas taip pat pradingo. Tačiau barmenas interneto net nebando ieškoti – laužyta rusų kalba sako viešbutyje esant ukrainiečių, kuriuos tai gali suerzinti. Tad prašymo neišpildo.
Kelionė su beduinais po dykumą
Rodomuoju pirštu baksteliu į poilsinę kelionę Egipte organizavusios Lietuvos kompanijos gidės Linos įteiktą lapą, kuriame surašytos išvykos ir pramogos, norintiems patirti kiek daugiau negu viešbučio ir prie jo esančio Raudonosios jūros paplūdimio teikiamus malonumus.
Nusprendžiame aplankyti didžiąją dalį Sinajaus pusiasalio – nuo Dahabo iki Tabos, pakeliui važinėjant keturračiais, jodinėjant kupranugariais, džipais nuvykstant prie ochros, rausvų ir kitų spalvų uolų ir akmenimis turtingo Egipto Raudonojo kanjono, dažniau vadinamo Salama spalvotuoju kanjonu, bei nusileidžiant į šio prasiskyrusio kalno apačią.
Mūsų gidas Semas pakeliui pasakoja Sinajaus pusiasalio, įsiterpusio tarp Afrikos ir Azijos žemynų, istoriją. Didelę jo dalį sudaro pusdykumės ir dykumos, o jose gausu klajoklių beduinų.
„Prieš kelerius metus Egipte buvo planas beduinus civilizuoti – apgyvendinti, suteikti mokslus. Greitai paaiškėjo, kad toks gyvenimo būdas beduinams nepriimtinas – tie, su kuriais tai pabandyta, susikrovė savo mantas ir išmovė atgal į dykumas“, – šypsosi simpatiškas gidas. Prideda, kad šalies valdžiai neišdegė ir planas pastatyti dykumose vieną kitą mokyklą. Beduinų vaikams mokslas nėra vertybė, kaip ir suaugusiems – skaitančių tik mažuma.
O mus jau sodina ant ilgakojų kupranugarių. Nejaukus momentas, ypač tuomet, kai šis dykumų gyventojas vieną po kitos išlanksto savas kelių metrų ilgumo galūnes – neišsilaikysi, pats būsi kaltas.
Mūsų, kokių dešimties žmonių, karavaną į dykumą lydi beduinų vaikas. Gido aiškinimu, šis iš pažiūros ne vyresnis negu dešimties metų berniūkštis tuo metu turėtų mokytis. Bet mokytis jam ne taip naudinga, kaip iškaulyti vieną kitą dolerį iš dosnesnio turisto.
Mūsų kupranugariai, pasirodo, turi vardus. Maniškis – mersedesas, moteris prieš mane keliauja „ant porsche“. Visas dykumų transporto parkas keliauja į dykumas, mūsų palydovas vis ragina dykumų simbolius eiti spėriau. Matau, kaip tolumoje beduinas bando suvaldyti kažkodėl pasibaidžiusį kupranugarį. Baisu net pagalvoti, jeigu kažkas panašaus nutiktų mūsų vilkstinėje...
Gido Semo pasakojimu, beduinai savo kritusius kupranugarius užkasa smėlyje, o dar dažniau palieka tiesiog pūti dykumos saulėje. Jam tai ne kartą teko matyti lydint ekskursijas.
Kurortas apmirė po tragedijos
Paskutinė mūsų išvykos stotelė – apie 240 kilometrų į šiaurę nuo garsiojo Šarm el Šeicho prie Raudonosios jūros Rivjera Sinajaus pusiasalyje įsikūręs miestelis Taba. Iš čia matyti net keturios valstybės: Egiptas, Jordanija, Saudo Arabija ir Izraelis. Pasak gido, Tabą daug metų pakaitomis savinosi dvi valstybės – Izraelio arba Egipto. Į Egipto pusę jis grįžo tik 1989 metais.
Kadaise iš nedidelio beduinų kaimelio Taba išaugo į populiarų kurortą, kuriame netrūko nei viešbučių, nei restoranų, nei poilsio namų. Čia ilsėtis ypač buvo pamėgę rusai. Tabos, kaip kurorto, „gyvybė užgeso“ 2015 metų spalio 31 dieną Sinajaus pusiasalyje nukritus Rusijos „Metrojet“ lėktuvui A321, kuriuo skrido 7 įgulos nariai ir 217 keleivių. Nekilo dvejonių, kad tai buvo teroristinis išpuolis, juolab kad atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“.
Šiandien, praėjus dešimčiai metų po minėtos tragedijos, į Tabą žmonės važiuoja nebent panardyti ir pasigėrėti Raudonosios jūros dugno vaizdais. Pakrantėje tebestovintys buvusių viešbučių, restoranų ir parduotuvių griuvėsiai gąsdina nejaukumu – po lėktuvo tragedijos kurortas taip ir nebeatsigavo.
Sočiai papietavę mums rezervuotame laivelyje, plaukiame Akabos įlanka (Raudonosios jūros įlanka) arčiau Jordanijos krantų. Prasideda laikas, skirtas giluminiam ir paviršiniam nardymui – tokio gražumo koralų rifų, kokie yra čia, nedaug kur pamatysi. Vaizdų galią sustiprina ant vandens pastatyta Saladino pilis.
Po kelių valandų – saulelė vakarop. Skirtinguose pusiasalio krantuose, Azijos ir Afrikos valstybėse, įsižiebia tūkstančiai šviesų. Metas grįžti.
Laisvė – už 10 000 eurų
Mūsų gidas Semas – tikras pasakotojas. Egiptiečiai, pakeliui į Šarm el Šeichą porina jis, vis dar nedažnai tuokiasi iš meilės, kur kas dažniau antrąsias puses pasirenka ne savo, o tėvų valia. Vaikinai veda ne per daug jauni – apie trisdešimties. Gal vestų ir anksčiau, bet pirmiau privalo pasirūpinti būsimos šeimos gerove.
Žmonų Egipto vyrai gali turėti ne po vieną. Tačiau kelias dažniausiai turi tik turtingi vyrai. Daugeliui, sako mums Semas, ir viena žmona su kaupu. Jei turėtų kelias, privalėtų užtikrinti visų išlaikymą vienodai, nenuskriaudžiant anei vienos. Tai galioja kalbant ir apie lovos reikalus – pabuvęs naktį vienos draugijoje, kitą naktį privalo praleisti kitos žmonos lovoje, ir taip toliau. Kiekviena pamylėta žmona ant kambario durų privalo pakabinti mėlyną skepetą, reiškiančią, kad sutuoktinis atliko santuokinę pareigą.
Iš pažiūros ant 40 metų slenksčio stojantis Semas, nors ir tikras egiptietis, žmoną prieš devynerius metus išsirinko pats. Pažintis įvykusi per atostogas. Mergina, prisimena, taip jam patikusi, kad baigiantis atostogoms buvo tikras košmaras išsiskirti.
Judviejų pažintis išaugo į santuoką, dabar augina dvi dukras. Semas sako, kad vyrus savo dukroms neabejotinai išrinksiantis pats – tegu jie esą tik prisiartina! Juokauja jis ar ne, sunku pasakyti. Bet ši tradicija Egipte tebėra labai gaji.
Šarm el Šeichas, tęsia gidas, brangiausias Egipto miestas. Tai ne tik apie pragyvenimą, bet ir apie nekilnojamąjį turtą. Miestas lobsta iš užsienio turistų, kurių nemaža dalis ir iš Rusijos.
Deja, kai kurie poilsiautojų viliojimo būdai Egipte, mūsų šalyje greičiausiai būtų traktuojami kaip sukčiavimas.
Pasak šauniosios mūsų kelionės organizatorės gidės Linos, egiptiečiai su karštos meilės ištroškusiomis rusaitėmis santuokos liudijimą pasirengę pasirašyti kad ir ant automobilio kapoto. Paskui savaitėlė kita karštos meilės, ir gražuolė jau vyksta į gimtinę. Vienok greitai iš Egipto oro uoste dirbančio pasieniečio sužino, kad yra ištekėjusi, todėl be sutuoktinio leidimo iš šalies neišvyks, nebent su jaunavedžiu susitartų. Skambutis tariamam sutuoktiniu, ir jis mielai sutinka moters atsisakyti, tačiau už „santuokos nutraukimą“ pareikalauja susimokėti, pavyzdžiui, 10 000 dolerių. Pasienietis ir jaunikis veikia ranka rankon.
Ne mažiau įdomūs dalykai vyksta ir Egipto dykumose, kuomet paslaugūs beduinai viso labo už vieną dolerį įsiūlo užlipti ant dar paslaugesnio kupranugario. Užlipti – doleris tik vienas, o už nulipimą gali tekti susimokėti ir 25 dolerius. Verslūs žmonės tie egiptiečiai, nieko nepasakysi.
