Egiptas: kelionė prie pasaulio stebuklo

Egip­tas: ke­lio­nė prie pa­sau­lio ste­buk­lo

Poil­siau­jant Egip­te bū­tų nuo­dė­mė ne­nu­ke­liau­ti iki Gi­zos mies­to, ku­rio pa­kraš­ty­je iš­si­ri­kia­vu­sios de­vy­nios tre­čia­ja­me tūks­tant­me­ty­je prieš mū­sų erą pa­sta­ty­tos pi­ra­mi­dės, o 146 met­rų aukš­čio Di­džio­ji Cheop­so pi­ra­mi­dė lai­ko­ma vie­nu iš sep­ty­nių pa­sau­lio ste­buk­lų. Mįs­lin­ga, daug ne­paaiš­ki­na­mų da­ly­kų sle­pian­ti pi­ra­mi­džių is­to­ri­ja, api­pin­ta įvai­riau­sio­mis ver­si­jo­mis bei spė­lio­nė­mis. Pa­tiems egip­tie­čiams jos – so­li­dus ir neiš­sen­kan­tis pa­ja­mų šal­ti­nis.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pa­ros eks­kur­si­ja su pie­tu­mis už 30 eu­rų

Eks­kur­si­jas už­si­sa­kė­me in­ter­ne­tu dar nė neišsk­ri­du­sios į Egip­tą. Vie­na Hur­ga­dos ke­lio­nių agen­tū­ra eks­kur­si­ją į di­džiau­sią Af­ri­kos mies­tą Egip­to sos­ti­nę Kai­rą bei Gi­zos pi­ra­mi­des siū­lė už 30 eu­rų. Į šią kai­ną įė­jo ke­lio­nė au­to­bu­su, bi­lie­tai į Na­cio­na­li­nį mu­zie­jų, į vie­ną iš pi­ra­mi­džių bei pie­tūs.

Vieš­bu­ty­je to­kia ke­lio­nė bu­vo siū­lo­ma už 120 eu­rų, agen­tū­ro­je, ku­rio­je pir­ko­me ke­lia­la­pius į Hur­ga­dą – už 80 eu­rų.

Šiek tiek nu­ste­bo­me, kai ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­rius pa­ra­šė ži­nu­tę ir pa­pra­šė pi­ni­gus už eks­kur­si­ją at­neš­ti už vieš­bu­čio var­tų. Paaiš­ki­no, jog į vieš­bu­čio te­ri­to­ri­ją jų nie­kas neį­lei­džia, nes išo­ri­nės agen­tū­ros su­da­ro kon­ku­ren­ci­ją toms, ku­rios su­da­riu­sios su­tar­tis su vieš­bu­čiu.

Pi­ni­gų atė­jęs pa­siim­ti vy­ras pa­da­vė kvi­te­lį ir te­le­fo­ną pa­šne­kė­ti su agen­tū­ros sa­vi­nin­ku. Šis paaiš­ki­no, jog pir­mą va­lan­dą nak­ties tu­ri­me išei­ti už vieš­bu­čio te­ri­to­ri­jos var­tų, čia pri­va­žiuos au­to­bu­sas.

Iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės abe­jo­jo­me, ar ne­bū­si­me už ke­lio­nę su­mo­kė­ju­sios su­kčiams. Ste­bi­no pa­ly­gin­ti ma­ža kai­na. Be to, ne­jau­ku nak­tį dau­giau kaip ki­lo­met­rą žy­giuo­ti už vieš­bu­čio te­ri­to­ri­jos.

Ta­čiau vė­liau įsi­ti­ki­no­me, jog ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­rius vi­siš­kai pa­ti­ki­mas. Mums bu­vo pri­min­ta, kad iš vieš­bu­čio pa­pra­šy­tu­me pus­ry­čių krep­še­lio. Pa­si­bai­gus eks­kur­si­jai, kai sė­dė­jo­me vie­no­je Gi­zos ar­ba­ti­nių, pa­ts agen­tū­ros sa­vi­nin­kas Ach­me­das pa­skam­bi­no ir kiek­vie­no iš de­šim­ties iš Vo­kie­ti­jos at­vy­ku­sių tu­ris­tų pa­klau­sė, ar vis­kas ge­rai, ar li­ko­me pa­ten­kin­ti eks­kur­si­ja.

Lo­by­no ne­ga­li­ma fo­tog­ra­fuo­ti

Apie po­rą va­lan­dų au­to­bu­sas ren­ka tu­ris­tus iš įvai­rių Hur­ga­dos vieš­bu­čių. Lau­kia nak­tis au­to­bu­se. Iki Kai­ro 461 ki­lo­met­ras. La­bai anks­ti pra­švin­ta. Pro lan­gą ga­li­ma ste­bė­ti ply­ną dy­ku­mą. Kur ne kur pa­ke­lė­je ma­ši­nas stab­do vie­ni­šas žmo­gus, gal­būt koks pi­lig­ri­mas. Kai kur ky­la iš­ti­si dau­gia­bu­čių na­mų kvar­ta­lai.

Pa­ke­lės užei­go­se ir nak­tį šur­mu­liuo­ja dau­gy­bė žmo­nių. Užei­gos dir­ba. Jo­se bė­gio­ja net ma­ži vai­kai. Pa­na­šus vaiz­das ir nak­ti­nės Hur­ga­dos gat­vė­se. Čia gy­ve­ni­mas nak­tį nie­kuo ne­si­ski­ria nuo die­nos. Ati­da­ry­tos krau­tu­vė­lės ir kios­ke­liai. At­ro­do, jog žmo­nės šio­je ša­ly­je ne­mie­ga.

Kai­re į akis krin­ta gra­žūs, įdo­mios ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tai. Tvar­kin­ges­nė ap­lin­ka ne­gu ma­žuo­se mies­te­liuo­se.

Pir­ma­sis su­sto­ji­mas – prie Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus. Tu­ris­tai iš Vo­kie­ti­jos at­ski­ria­mi ir per­duo­da­mi pri­va­čiam gi­dui. Ki­tiems eks­kur­si­ja vyks ang­lų kal­ba.

Gi­das iš­da­li­ja bi­lie­tus. Ta­čiau no­rint įsi­neš­ti fo­toa­pa­ra­tą ten­ka nu­si­pirk­ti pa­pil­do­mą 50 fun­tų kai­nuo­jan­tį bi­lie­tą.

Pa­tik­ra įei­nant į mu­zie­jų – la­bai griež­ta. Ske­nuo­ja daik­tus. Pa­tik­ri­na kiek­vie­ną lan­ky­to­ją. Be­je, ir pa­čia­me mies­te yra ne vie­nas pa­tik­ros punk­tas. Sus­tab­do­mas au­to­bu­sas, pa­tik­ri­na­ma ba­ga­ži­nė. Ta­čiau tu­ris­tų do­ku­men­tų nė kar­to ne­pra­šė.

Svar­biau­sia na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus įdo­my­bė – fa­rao­no Tu­tan­cha­mo­no lo­by­no eks­po­zi­ci­ja. Jo­je me­no kū­ri­niai ir bran­ge­ny­bės, su­kur­tos prieš pen­kis tūks­tan­čius me­tų.

Nors ir tu­riu bi­lie­tą fo­to­ka­me­rai, šio­je sa­lė­je fo­tog­ra­fuo­ti ne­lei­džia.

Vaikš­to­me tar­si po ki­tą pa­sau­lį, ku­ria­me – fa­rao­nų skry­nios su jų sar­ko­fa­gais ir tur­tu, gy­vū­nų mu­mi­jos. Ypač jų my­li­mas gy­vū­nas ka­tė. Le­gen­da by­lo­ja, jog ne­der­liaus me­tais pa­sku­ti­nius vals­tie­čių grū­dus ėmė nai­kin­ti žiur­kės ir pe­lės. Ka­tės iš­gau­dė pe­les. Nuo to lai­ko egip­tie­čiai mano, jog ka­tės juos iš­gel­bė­jo nuo ba­do.

Kai ku­rie eks­po­na­tai liu­di­ja aukš­tą se­no­vės egip­tie­čių ci­vi­li­za­ci­jos ly­gį. Pa­vyz­džiui, apa­vas – ant vie­no ko­jos pirš­to be­si­lai­kan­ti ba­su­tė. To­kias pa­plū­di­my­je ir SPA cent­rų van­dens zo­no­se ne­šio­ja­me ir šian­dien. At­ro­do, jog vi­sai ne­daug te­pa­to­bu­lė­jo ir šian­die­ni­niai pa­puo­ša­lai. Se­no­jo­je Egip­to ci­vi­li­za­ci­jo­je bu­vo ne­blo­gai iš­vys­ty­ta gro­žio in­dust­ri­ja, daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma svei­ka­tin­gu­mui.

Gi­zos di­dy­bė ir pa­slap­tys

Išė­ju­sią iš mu­zie­jaus vo­kie­čių tu­ris­tų gru­pę, su ku­ria ke­lia­vau, gi­das pa­kvie­čia į nau­ją pa­to­gų mik­roau­to­bu­są. Pa­siū­lo dar ke­le­tą lan­ky­ti­nų vie­tų. Ta­čiau la­biau­siai lau­kia­me pa­grin­di­nio ke­lio­nės tiks­lo – iš­vys­ti pi­ra­mi­des.

Po­pie­tę pa­sie­kia­me Gi­zą – mies­tą prie Ni­lo upės. Pa­ly­gi­nus su Kai­ru, tai daug skur­des­nis mies­tas. Ja­me gy­ve­na be­veik pust­re­čio mi­li­jo­no žmo­nių. Tilp­tų vi­sa Lie­tu­va. Čia prieš ke­lis de­šimt­me­čius per­kel­tas Kai­ro uni­ver­si­te­tas. Vei­kia ara­bų kal­bos aka­de­mi­ja, mu­zi­kos ir of­tal­mo­lo­gi­jos ins­ti­tu­tai. Iš­vys­ty­ta che­mi­jos, ta­ba­ko ir ma­ši­nų pra­mo­nė.

Čia sta­to­mi fil­mai, nes Gi­za tu­ri tai, ko nie­kas pa­sau­ly­je ne­tu­ri, dar iš­li­ku­sį vie­ną iš sep­ty­nių pa­sau­lio ste­buk­lų Cheop­so, Chef­re­no bei Mi­ke­ri­no pi­ra­mi­des bei jų pa­ly­do­ves tris ma­žes­nes pi­ra­mi­des, pa­sta­ty­tas tre­čia­ja­me tūks­tant­me­ty­je prieš mū­sų erą.

Prie pi­ra­mi­džių šur­mu­liuo­ja pre­kiau­to­jai su­ve­ny­rais. Sa­vo pa­slau­gas siū­lo kup­ra­nu­ga­rių ir į ve­ži­mus pa­kin­ky­tų ne­di­de­lių ark­liu­kų šei­mi­nin­kai.

Iš to­lo tar­si at­vi­ru­kuo­se at­ro­do di­din­gi tri­kam­piai smė­ly­nuo­se. Priė­jus ar­čiau, tie­siog pri­tren­kia pi­ra­mi­džių di­dy­bė.

Ne vel­tui sa­ko­ma, jog pi­ra­mi­dės tu­ri mis­ti­nę pa­skir­tį – se­no­vės žy­niai jo­se už­šif­ra­vo es­mi­nes Vi­sa­tos pa­slap­tis. Pi­ra­mi­dė sim­bo­li­zuo­ja mi­to­lo­gi­nę Ben­be­no kal­vą.

Kai kas ma­no, jog pi­ra­mi­des pa­sta­tė atei­viai iš ki­tos pla­ne­tos.

Pro­tu sun­ku su­vok­ti, ko­kiu bū­du į be­veik pu­sant­ro šim­to met­rų aukš­tį su­temp­ti di­džiu­liai pust­re­čios, o kai ku­rie ir še­šio­li­ka to­nų sve­rian­tys ak­mens lui­tai. Gi­das sa­ko, jog pa­čiai di­džiau­sia­jai Cheop­so pi­ra­mi­dei, ku­rios aukš­tis 146 met­rai, o pa­grin­do kraš­ti­nė – 230 met­rų, pri­rei­kė apie 2 mi­li­jo­nų 300 tūks­tan­čių ak­me­nų.

Se­no­vės grai­kų is­to­ri­kas He­ro­do­tas tvir­ti­no, jog šią pi­ra­mi­dę 20 me­tų sta­tė 100 tūks­tan­čių ver­gų, val­do­mų žiau­raus fa­rao­no Cheop­so. Ta­čiau ki­tuo­se šal­ti­niuo­se tei­gia­ma, jog ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai ro­do prie sta­ty­bų dir­bus lais­vus žmo­nes, ku­riems bu­vo at­ly­gi­na­ma už dar­bą. Esą sta­ty­bų aikš­te­lė­je nuo­lat dir­bo po 4–5 tūks­tan­čius įgu­du­sių dar­bi­nin­kų.

Apie 97 pro­cen­tai ak­me­nų bu­vo pa­ruo­šia­mi ša­lia esan­čio­je ak­mens skal­dyk­lo­je. O bal­to kal­kak­me­nio blo­kai bu­vo ga­be­na­mi iš ki­ta­pus Ni­lo bu­vu­sių skal­dyk­lų. Iš to­liau bu­vo ve­ža­mi tik gra­ni­ti­niai ak­me­nys.

Vie­ni šal­ti­niai tei­gia, jog lui­tai bu­vo pa­ke­lia­mi sta­tant ram­pas, ki­ti – jog tam tiks­lui bu­vę su­kur­ti spe­cia­lūs me­di­niai pa­kė­li­mo me­cha­niz­mai.

Ru­sų fi­zi­kas Pa­ve­las Pa­lu­ja­nas iš­kė­lė ver­si­ją, jog egip­tie­čiai lui­tams pjaus­ty­ti nau­do­jo dei­man­ti­nius pjūk­lus. Esą Ni­lo upės ba­sei­ne bu­vo iš­plė­to­ta dei­man­tų ga­vy­ba. Ir pa­čių pi­ra­mi­džių for­ma pri­me­na dei­man­tą. Ki­ti Egip­to is­to­ri­jos ži­no­vai tei­gia, jog lui­tams pjaus­ty­ti nau­do­tas kvar­ci­nis smė­lis, dar ki­ti įsi­ti­ki­nę, jog sta­tant pi­ra­mi­des tu­rė­jo bū­ti nau­do­ja­mi ašt­rūs įran­kiai.

Aiš­ku vie­na, jog šiems sta­ti­niams pri­rei­kė ne­že­miš­ko ar­ba la­bai aukš­tos ci­vi­li­za­ci­jos pro­to pa­gal­bos. Jas sta­tant rem­ta­si ast­ro­no­mi­niais ste­bė­ji­mais, ku­rie tu­rė­jo įta­kos tu­ne­lių ir ven­ti­lia­ci­nių šach­tų kryp­čių pa­rin­ki­mui.

Ma­no­ma, jog Egip­te bu­vo pa­sta­ty­ta apie 100 pi­ra­mi­džių. Ta­čiau ge­riau­siai jos iš­si­lai­kė Gi­zo­je ir pa­tei­kia­mos kaip kla­si­ki­niai pi­ra­mi­džių pa­vyz­džiai.

Vie­nuo­se šal­ti­niuo­se tei­gia­ma, jog bū­tent pi­ra­mi­dė­se bu­vo lai­do­ja­mi fa­rao­nai. Ša­lia di­de­lių pi­ra­mi­džių bū­da­vo sta­to­mos ma­žos – di­džių­jų pi­ra­mi­džių pa­ly­do­vės. Jo­se bu­vo lai­do­ja­mos fa­rao­nų žmo­nos ir duk­ros.

Kū­nai bū­da­vo mu­mi­fi­kuo­ja­mi ir lai­ko­mi pi­ra­mi­dė­je. Pi­ra­mi­dė lai­ko­ma vie­ta, pa­de­dančia val­do­vui įženg­ti į po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą.

Ki­tur tvir­ti­na­ma, jog pi­ra­mi­dės bu­vo tik ge­rai ma­to­mas ka­po mo­nu­men­tas. Val­do­vų kū­nai bu­vo lai­do­ja­mi ša­lia pi­ra­mi­džių, o pi­ra­mi­dės dar bū­da­vo ap­juo­sia­mos dvi­gu­ba sie­na. Šią ver­si­ją tar­si pa­tvir­tin­tų tei­gi­niai, jog ty­ri­nė­to­jai pi­ra­mi­dė­se ne­ra­do mu­mi­jų. Kū­nai kaip tik bu­vo ras­ti ša­lia pi­ra­mi­džių esan­čio­se ka­pa­vie­tė­se.

Gi­das pa­siū­lo nu­si­leis­ti į vie­nos iš pi­ra­mi­džių po­že­mius. Ti­ki­na, jog ten ga­li­ma pa­si­sem­ti stip­ry­bės ir svei­ka­tos.

Leis­tis la­bai ne­pa­to­gu – an­ga ne­di­de­lė, rei­kia la­bai su­si­lenk­ti. Ko­ją pri­lai­ko tik ant į po­že­mius nu­ties­tos len­tos sker­sai pri­kal­ti pa­ga­liu­kai. Ne­pa­sie­kus nė pu­siau­ke­lės da­ro­si blo­ga. Tar­si sklis­tų ne­ge­ra ener­gi­ja. Į pa­čius po­že­mius ne vi­si ryž­ta­si leis­tis.

Čia pui­kiai jau­čia­si už­dar­biau­jan­tys vie­tos gy­ven­to­jai. Jie siū­lo už de­šimt eu­rų kup­ra­nu­ga­riu nu­jo­ti ar ark­liu­ku pa­kin­ky­tu ve­ži­mai­čiu nu­va­žiuo­ti to­liau į dy­ku­mą, iš kur ga­li­ma pa­da­ry­ti iš kar­to še­šių – tri­jų di­džių­jų: Cheop­so, Chef­re­no ir Mi­ke­ri­no pi­ra­mi­džių bei tri­jų ma­žų jų pa­ly­do­vių nuo­trau­ką.

Sė­da­me į ve­ži­mai­tį. Bo­ta­gu pla­ka­mas ark­liu­kas vos tem­pia ve­ži­mai­tį su tri­mis žmo­nė­mis. Gy­vu­lio ko­jos klimps­ta į smė­lį, jis lei­džia keis­tus gar­sus. Ve­ži­mai­tis svy­ruo­ja į vi­sas pu­ses, re­gis tuoj ap­virs. Gai­la gy­vu­lio. Ge­riau bū­tu­me jo­ju­sios kup­ra­nu­ga­riais. Šie dy­ku­mos gy­vū­nai iš­tver­min­ges­ni.

Vos už­va­žia­vus ant kal­vos, nuo ku­rios pa­vyks­ta pui­ki pa­no­ra­mi­nė pi­ra­mi­džių nuo­trau­ka, prie ve­ži­mai­čio pri­puo­la tam­saus gy­mio vy­ras. Bru­ka į ran­kas du ati­da­ry­tus šal­to vais­van­de­nio bu­te­liu­kus. Nes­pė­ja­me nė iš­ger­ti – jau rei­ka­lau­ja su­mo­kė­ti ir duo­ti ar­bat­pi­ni­gių.

Mū­sų ve­žė­jas la­bai pa­slau­gus. Siū­lo­si nu­fo­tog­ra­fuo­ti abi su duk­ra. Ir pa­ts prie kiek­vie­nos iš mū­sų pri­puo­lęs po­zuo­ja. Pa­duo­da­me ar­bat­pi­ni­gių – 50 fun­tų, apie pust­re­čio eu­ro. Bet vy­riš­kis at­ro­do ne­pa­ten­kin­tas. Vi­sas pa­slau­gu­mas bai­gia­si. Pik­čiau rai­žo ark­lį bo­ta­gu.

Ša­lia pi­ra­mi­džių sau­lė­je ke­pa ke­lio­li­ka pre­kiau­to­jų su­ve­ny­rais. Ka­čių, sfink­so, pi­ra­mi­džių ir ki­to­kių bū­ty­bių skulp­tū­rė­les jie siū­lo už pa­ly­gin­ti ne­di­de­lę kai­ną. Už 10 eu­rų į mai­še­lį su­de­da sep­ty­nias skulp­tū­rė­les ir do­va­no­ja mai­še­lį. Už vie­ną eu­rą ga­li nu­si­pirk­ti de­šimt at­vi­ru­kų.

Bai­gian­tis die­nai, kai ve­ži­mų ir kup­ra­nu­ga­rių ka­ra­va­nai Gi­zos gat­vė­mis grįž­ta į na­mus, pri­bė­gę prie tu­ris­tų pre­kiau­to­jai su­ve­ny­rus siū­lo vi­sai pus­vel­čiui.

Au­to­rės nuo­tr.

146 met­rų aukš­čio Cheop­so, 143,5 met­ro aukš­čio Chef­re­no ir 66,5 met­ro aukš­čio Mi­ke­ri­no pi­ra­mi­dės, esan­čios Gi­zos mies­te. Ša­lia jų – ma­žo­sios pi­ra­mi­dės – pa­ly­do­vės.

Pro an­gą ga­li­ma pa­tek­ti į pi­ra­mi­dės po­že­mius.

Cheop­so pi­ra­mi­dės, dar va­di­na­mos di­džią­ja pi­ra­mi­de, sie­noms pri­rei­kė 2 mi­li­jo­nų 300 tūks­tan­čių blo­kų.

Prie Egip­to na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus Kai­re nu­si­drie­kia tu­ris­tų ei­lės.

Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mi auk­si­niai sar­ko­fa­gai.

Egip­tie­čiai mu­mi­fi­kuo­da­vo ir gy­vū­nus. Mu­zie­ju­je yra at­ski­ras gy­vū­nų mu­mi­jų sky­rius.