Naujausios
15-metis debiutantas
Futbolo karaliumi vadinamas žmogus gimė 1940 m. spalio 23 d. Tres Korasoeso mieste, Minas Žeraiso valstijoje, Žoao Ramoso do Nasimento (Joao Ramos do Nascimento) ir Selestės Arantes (Celeste Arantes) šeimoje. Futbolas buvo jo genuose, nes tėvas žaidė profesionaliai, atstovavo ir tokiam žinomam klubui kaip Rio de Žaneiro „Fluminense“. Beje, šimtametė S.Arantes vis dar yra gyva, bet sunkiai suvokia aplinką, todėl nežino, kad sūnus mirė.
Tėvai pavadino sūnų amerikiečių išradėjo Tomo Edisono (Thomas Edison) garbei, tačiau dar mokykloje atsirado pravardė Pelė. Ją prilipdė bendramoksliai, esą todėl, kad Edsonas nesugebėjo teisingai ištarti Rio de Žaneiro „Vasco da Gama“ vartininko Bilė vardo. Edsonui pravardė nepatiko, jis netgi pešėsi su ją vartojusiais vaikais.
„Metų metus manyje yra du asmenys. Vienas yra Edsonas, gerai leidžiantis laiką su draugais ir šeima. Kitas yra futbolo žaidėjas Pelė. Nenorėjau šio vardo. Pelė skamba kaip vaiko kalbėjimas“, – yra pasakojęs garsusis futbolininkas. Jo norai šiuo atveju neturėjo jokios reikšmės, nes mokykloje prilipdyta pravardė lydėjo visą gyvenimą.
Pelė augo Bauru mieste netoli nuo San Paulo didmiesčio. Su „Bauru“ jaunių komanda jis dukart laimėjo San Paulo valstijos čempionatą. Jaunių ekipoje Edsoną treniravo buvęs Brazilijos rinktinės narys Valdemaras de Brito (Waldemar de Brito). Jis neabejojo berniuko talentu ir 15-metį Pelė pasiūlė „Santos“ klubui, įsikūrusiam to paties pavadinimo mieste. V. de Brito pareiškė klubo direktoriui, kad Pelė gali tapti geriausiu pasaulio futbolininku.
„Tuo metu „Santos“ klubas buvo pradėjęs kilti. Jis turėjo puikią bazę ir suteikė galimybes jaunimui. Štai kodėl aš toks jaunas debiutavau pagrindinėje sudėtyje“, – vėliau prisiminė Pelė. Praėjus porai mėnesių po prisijungimo prie „Santos“, 15-metis debiutavo rungtynėse su San Paulo „Corinthians“ ir, pasirodęs aikštėje po pertraukos, įmušė įvartį. Per savo pirmąjį visavertį sezoną Pelė tapo rezultatyviausiu komandos futbolininku, per antrąjį – San Paulo valstijos čempionu.
Ištikimas Santosui
Būdamas 16-os, Pelė debiutavo Brazilijos rinktinėje. Nors brazilai Rio de Žaneire 1:2 pralaimėjo principiniams varžovams argentiniečiams, jaunuolis jau pirmame savo mače pelnė įvartį. „Žmonės pašėlo, nes tuo metu tai neatrodė normalu. Dabar televizijos dėka jie lengviau pastebi jaunus futbolininkus. Jaunuolis įmuša įvartį ir tai sužino visas pasaulis. Tada buvo kitaip. Žmonės stebėjosi, kad esu toks jaunas“, – sakė Pelė.
Kai puolėjas išgarsėjo, jį norėjo pasikviesti Madrido „Real“, Turino „Juventus“, Milano „Inter“, „Manchester United“. Perėjimas į „Inter“ vos neįvyko, tačiau jį teko atšaukti dėl „Santos“ sirgalių maišto. 1961 m. Brazilijos prezidentas Žanio Kvadrosas (Janio Quadros) pareiškė, kad Pelė „oficialiai yra nacionalinė brangenybė“.
Puolėjas liko Santose iki 1974 m. Per 17 metų klubas 10 kartų laimėjo San Paulo valstijos pirmenybes ir 5 kartus – Brazilijos čempionatą. 1962 ir 1963 m. „Santos“ triumfavo svarbiausiame Pietų Amerikos klubų turnyre – iškovojo „Libertadores“ taurę. Tais pačiais metais laimėta ir Tarpžemyninė taurė, dėl kurios teko varžytis su geriausiomis Europos komandomis – Lisabonos „Benfica“ bei „Milan“.
Šiais laikais tokia ištikimybė Brazilijos klubui būtų sunkiai įsivaizduojama, bet praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis buvo kitoks. „Tuo metu futbolininkai retai išvykdavo žaisti į užsienį. Buvome kaip šeima, kartu žaidėme daug metų. Kodėl turėčiau norėti tai pakeisti dėl šiek tiek didesnių pinigų“, – svarstė Pelė.
Tik 1975 m., karjeros saulėlydyje, jis paliko Braziliją ir pasirašė sutartį su Niujorko klubu „Cosmos“, taip prisidėdamas prie futbolo populiarinimo Jungtinėse Valstijose. Savo paskutinį mačą legenda sužaidė 1977 m. spalio 1 d. Tai buvo draugiškos rungtynės Niujorke tarp „Cosmos“ ir „Santos“. Pelė pirmajame kėlinyje atstovavo Niujorko, antrajame – Santoso komandai. „Cosmos“ laimėjo 2:1, vieną iš įvarčių nugalėtojams pelnė Pelė ir tai buvo paskutinis taiklus jo smūgis karjeroje.
17-metis čempionas
Jei Pelė būtų atstovavęs tik „Santos“, didžioji pasaulio dalis būtų beveik nemačiusi jo talento. Tarptautinę šlovę atnešė Brazilijos rinktinės pasirodymai pasaulio čempionatuose. Pelė buvo 17-metis, kai su nacionaline komanda nuvyko į 1958 m. Švedijoje surengtas pirmenybes. Nors jaunuolis turėjo atsigauti po kelio traumos ir sužaidė tik ketverias rungtynes, jis spėjo įmušti 6 įvarčius. Du įvarčiai pelnyti finale, kuriame brazilai 5:2 nugalėjo švedus. „Turiu prisipažinti, kai Pelė įmušė penktąjį brazilų įvartį, man norėjosi paploti“, – sakė Švedijos rinktinės žaidėjas Sigvardas Parlingas.
Po triumfo Pelė vienerius metus praleido kariuomenėje ir šį laiką įvertino kaip labai gerą gyvenimo mokyklą. Į 1962 m. pasaulio čempionatą Čilėje puolėjas atvyko būdamas jau didele žvaigžde. Brazilams turnyras buvo sėkmingas, jie apgynė čempionų titulą, tačiau tai padarė be lyderio. Pelė pirmosiose rungtynėse su Meksika įmušė įvartį ir atliko rezultatyvų perdavimą, bet antrame mače su Čekoslovakija patyrė traumą ir nežaidė iki pat čempionato pabaigos.
1966 m. pirmenybės Anglijoje buvo nesėkmingos nei jam, nei rinktinei. Susitikime su bulgarais Pelė pelnė įvartį, tačiau patyrė traumą. Praleidęs rungtynes su vengrais, puolėjas grįžo į aikštę žūtbūtiniame mūšyje su portugalais, bet vėl buvo traumuotas, o brazilai iškrito po pirmojo etapo.
Nuostabia gulbės giesme tapo 1970 m. pasaulio čempionatas, vykęs Meksikoje. Pelė įmušė keturis įvarčius, vieną iš jų – finale, kuriame brazilai 4:1 sutriuškino italus. Tų metų Brazilijos rinktinė vadinama viena geriausių visų laikų komandų. Jos triumfo dėka Pelė trečią kartą tapo pasaulio čempionu, šio pasiekimo nėra pakartojęs joks futbolininkas.
1971 m. Rio de Žaneire įvyko draugiškos Brazilijos ir Jugoslavijos rinktinių rungtynės, kuriose Pelė atsisveikino su nacionaline komanda. Rinktinėje jis per 92 mačus įmušė 77 įvarčius, pasaulio čempionatuose – 12 įvarčių.
Pabuvo ir ministru
Kai brazilas baigė karjerą, niekam nekilo abejonių, kad jam lygių nebuvo ir nėra. „Pelė yra geriausias visų laikų žaidėjas. Jis valdė beveik 20 metų. Nėra su kuo jo palyginti“, – teigė vokietis Francas Bekenbaueris (Franz Beckenbauer). „Geriausias žaidėjas buvo Alfredo di Stefano. O Pelė aš atsisakau vertinti kaip žaidėją. Jis buvo aukščiau šito“, – sakė vengras Ferencas Puškašas (Ferenc Puskas).
Vėliau atsirado alternatyvi nuomonė – esą geriausias visų laikų futbolininkas buvo prieš porą metų anapilin iškeliavęs argentinietis Diego Maradona. 2000 m. FIFA surengė geriausio šimtmečio žaidėjo rinkimus. Po jų paskelbti du nugalėtojai – Pelė ir D.Maradona. Už argentinietį balsavo sirgaliai, kurie, be abejo, jo žaidimą prisiminė geriau nei brazilo. Komisija pirmenybę suteikė Pelė.
Argentina visai neseniai triumfavo pasaulio čempionate Katare ir dabar šalia Pelė bei D.Maradonos minimas Lionelis Mesis (Lionelis Messi). Neįmanoma palyginti skirtingų kartų futbolininkų, tačiau futbolo karaliumi vadinamas tik vienas iš jų – Pelė. Brazilas užfiksuotas ir Gineso rekordų knygoje. Jo pelnyti 1279 įvarčiai yra pasaulio rekordas.
Futbolo karaliaus gyvenimas buvo turiningas. Jis triskart vedė, susilaukė septynių vaikų. Pelė pabuvojo UNESCO geros valios ambasadoriumi, o 1995-1998 m. – Brazilijos sporto ministru. Prieš beveik du dešimtmečius, duodamas interviu britų žiniasklaidai, jis vėl kalbėjo apie dvi asmenybės puses: „Edsonas yra žmogus, kuris turi jausmus ir šeimą, sunkiai dirba, o Pelė yra stabas. Pelė niekada nemirs, jis negali mirti. Tačiau Edsonas yra normalus žmogus, vieną dieną jis mirs ir bus užmirštas.“
Keleri pastarieji metai Edsonui buvo sunkūs. Jis neretai patekdavo į ligoninę, iškentė kelias operacijas, chemoterapiją. Gruodžio 29 d. Edsonas mirė Alberto Enšteino ligoninėje San Paule. Su juo atsisveikino artimieji, o pasaulis atsisveikina su Pelė. Brazilijoje buvo paskelbtas trijų dienų gedulas, Anglijos ir Prancūzijos čempionatų rungtynės pradėtos tylos minutėmis. Nuo vakar gerbėjai galėjo atsisveikinti su velioniu „Santos“ stadione, šiandien jis atguls amžino poilsio San Paule.